Aktoriaus Andriaus Kaniavos ramybės oazė

Pas pažįstamus Širvintose A.Kaniava laiko savo kumelę Grafiti, kuri dėl kojos traumos baigė sportuoti ir visai neseniai atsivedė kumeliuką. O Belmonto žirgyne aktorius intensyviai užsiiminėja su penkerių metų gražuoliu Hornu. „Prieš pusantrų metų atvežtas žirgas buvo visai nesukalbamas, labai laukinis, tai stengiamės jį padaryti kultūringesnį. Jau beveik toks ir tapo, - pasakoja A.Kaniava, kuris tik ištaikęs laisvo laiko iškart skuba į žirgyną. - Žirgas negali stovėti. Jis yra sukurtas judėti, todėl jeigu pastovi vieną kitą dieną, paskui išeina kaip erelis, kuris pasiryžęs viską aplinkui sutrinti. Ypač sportuojančiam reikia judesio ir vadinamojo adrenalino“.

Ėmė ir užsikabino

Paklaustas, ar žirgas vyrui prideda žavesio dailiosios lyties atstovių akyse, aktorius šypsosi: „Nemanau, nes iš arti pasižiūrėjus tai nėra labai švarus sportas, todėl to žavesio tikriausiai yra labai saikingai. Bet ir pačios moterys labai fantastiškai joja. Ir pasakysiu, kad šiandien moterų - ypač mergaičių - yra žymiai daugiau negu berniukų. Ir taip atsidavusių mergaičių, kurios visą dieną gali praleisti žirgyne, iš kur jas tėvai per prievartą išsiveža“.

Panašiai ir A.Kaniavos gyvenime atsirado žirgai: „Man atrodo, kaip ir bet koks sportas: arba visi kiemo vaikai eina kur nors sportuoti, arba pažįstami. Mano atveju tai buvo vyresni pažįstami iš kiemo, kurie užsiiminėjo žirgų sportu. Mama, norėdama, kad aš kuo nors užsiimčiau, nes tuometinė mano veikla, matyt, jai kėlė abejonių, nuvedė mane jodinėti. O čia yra toks dalykas - arba užsikabini, arba ne. Pavyzdžiui, aš labai suprantu žmones, kurie lipa į kalnus arba užsiiminėja visokiais ekstremaliais sportais, - vis tiek labai daug kas vėliau atkrinta. Tai čia lygiai taip pat. Pavyzdžiui, iš viso kolektyvo, su kuriuo nuėjau jodinėti, atrodo, šiandien aš vienas ir likau jojantis“.

Jis kuo puikiausiai prisimena savo pirmąjį pasijodinėjimą. Ir neapsakomą jausmą, kai jam, dešimties metų berniokui, žirgai atrodė neapsakomai dideli: „Tai buvo juodas žemaičių veislės žirgas, ant kurio mane užkėlė dabar jau amžinatilsį šviesaus atminimo treneris Romualdas Grigas. „Mažas, bet galime pabandyti“, - pasakė jis tada. Manau, pirminis įspūdis turėjo būti geras, jeigu ir toliau norėjau jodinėti. Man išties viskas labai patiko - man patiko ir žirgai, ir balnai, ir visas inventorius kėlė kažkokį keistą įspūdį. Aš suprantu, kad tie gyvuliai vaiko akimis žvelgiant atrodė tragiškai dideli, ir, matyt, tas nejaukumo jausmas buvo. Ir baimės jausmas, nes tai yra toks sportas, kuriame visi krinta. Bet vieni nukritę jau nebegrįžta, o kiti tuoj pat keliasi ir lipa atgal ant žirgo. Tai va, kurie lipa atgal, tie ir lieka“, - sako žirgų mylėtojas A.Kaniava. Praėjusių metų pavasarį ir jam teko kristi nuo žirgo, - juokiasi, kad kurį laiką vaikščiojo susisukęs, tačiau šis įvykis nė kiek neatgrasė nuo jodinėjimo.

Tiesa, kadaise aktorius kuriam laikui buvo atitolęs nuo žirgų. Kaip pats pasakoja, pasidavęs masinei psichozei, užsiiminėjo Rytų kovos menais, bet ten nepritapo. „Dabar skaičiuoju, kad prieš trylika metų vėl sugrįžau į žirgyną ir jame praleidžiu didžiąją laiko dalį“, - apie savo didžiausią pomėgį pasakoja aktorius. Nors gyvena prie Žaliųjų ežerų, jodinėti atvažiuoja į Belmonto žirgyną: „Tiesiog man čia labai patinka, dabar aplinkui vieni sniegai, bet vasarą čia atsiveria fantastiškas grožis. Atvažiavę užsieniečiai tiesiog apanka nuo šito grožio, ypač užlipę ant šalimais esančio kalno, nes pas juos žirgynai daugeliu atvejų yra kur nors prie miesto, išskyrus privačius žirgynus. O čia pas mus neapsakomas grožis“.

Apie blogus augintinių įpročius

Ar filmavimosi aikštelėje aktoriui praverčia puikūs jojimo įgūdžiai? „Kol kas vienintelis buvo „Tadas Blinda“, kur aš šiek tiek daugiau jojau. Anksčiau truputėlį jaunystėje mes užsiiminėjome kaskadiniais triukais su žirgais filmavimuose. Kažkada režisierius Petras Abukevičius filmavo „Meškutės Nidos nuotykius“, tai aš, dar vaikas būdamas, kritau nuo žirgo vietoj Vaivos Mainelytės, žinoma, man uždėjo tokius ilgus šviesius plaukus. Ir tada, prisimenu, užsidirbau nemažai pinigų. (Šypsosi.)“

Kiekvienas žirgas A.Kaniavai yra išskirtinis. „Žirgai nėra vienodi - jie labai skirtingų charakterių, temperamentų, jie yra skirtingo jautrumo. Ir visų žirgų smegeninės yra sudėtos skirtingai, nes vieni reaguoja labai jautriai į paprastus dalykus, kiti išlieka abejingi visokiems išoriniams dirgikliams. Sakykime, tas mano jaunas žirgas, su kuriuo šiuo metu dirbu, gali ramiai praeiti pro birbiantį traktorių, bet nepatiks koks gulintis daiktas ir jam atrodys, kad ten baisi bomba guli. Va jie yra tokie keistuoliai. (Šypsosi.) Taip pat ir labai įžūlūs, gali greitai užsilipti ant galvos, todėl su jais reikia truputį griežtumo, aišku, saikingai, ribotai. Kuo jie išsiskiria iš visų kitų gyvūnų? Pirmas dalykas, tai yra labai patiklus gyvulys, todėl svarbu jo neapvilti, bent stengtis šito nedaryti, nes pasitikėjimas yra pagrindinis bruožas, dėl ko iš viso žmogus bendrauja su žirgu. Jis labai greitai prisigaudo visokių įpročių, tiek gerų, tiek žalingų, todėl jį reikia atidžiai sekti. Viena kita diena ir žiūri, kad iš neturėjimo ką veikti jis pradėjo kažkuo užsiiminėti - tai grotas griaužti, tai dar ką daryti, - paskui šie dalykai tampa įpročiu, kurio neišgyvendinsi, - pasakoja vyras. - O štai mano kumelė labai jautri, nervinga, bet varžybose jinai būdavo, kaip mes vadiname, kovinė kumelė, nes eidavo kiaurai per visas kliūtis. Paskui ją kamavo kojos problema ir aš ją išvežiau „motinystės atostogų“, nes sportuoti ji jau daugiau nebegalėjo“.

Ar su žirgais jodinėjančiam aktoriui negaila darbinių arklelių, traukiančių pilnus vežimus? „Tai priklauso nuo to, pas kokį žmogų jis patenka ir kaip jis yra prižiūrimas. Pažiūrėkite, kiek daug gražių darbinių arklių, ypač Žemaitijoje kai pasižiūri - tokie kukuliai bėgioja, atrodo, kad jiems gyvenime tą vežimą tempti nėra ką. Bet nieko nėra baisiau kaip arklys be dūšios, kuris yra traumuotas, užknistas per didelių treniruočių ar krūvių, tada jo akys pasidaro apsiblaususios ir jis kaip robotas viską atlieka. Man, sakau, tai yra nepriimtina, bet, kaip sakoma, visi taiko savus metodus“.

Aktorius tik apgailestauja, kad nė vienas iš trijų jo vaikų neužsiima jodinėjimu. Nors dukra bandė truputį jodinėti, bet paskui nukritusi patyrė traumą, kas ją ir atbaidė. „Gaila truputį, bet per prievartą nieko čia nepadarysi. Tikiuosi, kad šeima supranta mano pomėgį, gal juos tai truputėlį ir nervina, bet per tiek metų jie jau apsiprato“. (Šypsosi.)

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“