respublika.lt

Aktorė N.Lepeškaitė dėkinga gyvenimui

(0)
Publikuota: 2017 rugpjūčio 02 13:01:06, Aida VALINSKIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Nijolė Lepeškaitė. Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr.

Kino ir teatro aktorė Nijolė LEPEŠKAITĖ, grožio ir talento etalonas, ir šiandien džiugina teatro mėgėjus savo kūryba ir vidine šiluma. Rugpjūčio 3 d. 70-metį minėsianti Kauno dramos teatro aktorė dar labai norėtų sulaukti savo „viso gyvenimo“ vaidmens.

 

- Kokios mintys aplanko artėjant jubiliejui?

- Nelaukiu aš to jubiliejaus - gimtadienis nuo tam tikro amžiaus tampa liūdna šventė. Metai eina ir praeina, vis mažiau belieka, ir dėl to liūdna.

- Bet tai gera proga atsigręžti atgal ir įvertinti, kas buvo nuveikta. Kaip jūs pati vertinate tą savo nueitą gyvenimo kelią?

- Žinokite, visaip. Tas kelias buvo ilgas, kartais sunkus, kartais lengvesnis. Tačiau negaliu labai džiaugsmingai į tą savo praeitį žiūrėti. Tokia jau artistės dalia - džiaugiesi tik tada, kai tu scenoje. O visa kita - nuolatinis vaidmenų laukimas, gavus vaidmenį - sunkus darbas. Tik tiek, kad aš niekada neimdavau labai į širdį, jei kažkuriuo metu ir nebūdavo vaidmenų. O šiaip aktoriaus profesija be galo sunki, bet ir maloni. Niekad nesigailėjau, kad tokią profesiją pasirinkau, ir net neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti kitokį darbą. Tikrai negalėčiau kur nors biure sėdėti - man tai būtų neįdomu ir neįmanoma.

Net ir tada, kai būdavo sunkesni gyvenimo periodai, rasdavau, kur save padėti. Visą gyvenimą dirbau ir tebedirbu su vaikais - dar 1999 m. prie Kauno dramos teatro įkūrėme teatrą-mokyklėlę „Mano teatras“, esame išugdę labai daug vaikų, kurie myli meną, statome spektaklius.

- Ir kokie tie mūsų šiuolaikiniai vaikai? Ar jie myli teatrą?


- Žinokite, taip. Bent jau pas mus ateina labai motyvuoti vaikai ir tada su jais labai malonu ir lengva dirbti. Aš 10 metų vesdavau teatro pamokas bendrojo lavinimo mokyklose. Ten buvo beprotiškai sunku, nes jeigu vaikui tai visiškai svetima, tu jo nepriversi kažką daryti, jam neįdomu, matai, kad jam tai yra kančia. Kam to reikia? O čia ateina teatrą mylinčios mamos su visai mažais vaikais, didesni vaikai, kuriems teatras kažką reiškia. Mes neruošiame aktorių - mes padedame vaikams išmokti priimti į save meną, suvokti, ką reiškia būti scenoje, net jei ir teksto jokio sakyti nereikia. Vaikai pajunta teatro dvasią, suvokia, kad kiekvienas jų scenoje yra svarbus.

Aš vaikams visada sakau: mes čia ne vaidinsim, mes čia būsim. Ir vaikus atvedantiems tėvams sakau: aš nemokysiu vaidinti - parodysiu, kaip nereikia vaidinti. O didžiausias moralinis pasitenkinimas man, kai matau, kokie tie vaikai scenoje laimingi, kaip jie kuria ir daro tai su dideliu noru.

- O ar keičiasi teatro žiūrovai?

- Labai. Mano kartos žiūrovai buvo visiškai kitokie - jie ilgisi „giluminio“ teatro, kur yra daug filosofijos, žmogaus išgyvenimų, kur reikia mąstyti. Dabartiniams žiūrovams reikia daugiau judesio, daugiau fizinio veiksmo scenoje. Gal dėl to, kad technologijų amžiuje žmonės nebegali skirti laiko kažkokiems aprašymams, gilinimuisi, jiems tai nuobodu, jie nebegirdi žodžių, kurie sakomi nuo scenos. Arba reikia scenoje labai didelio katarsio, kad tą jauną žmogų paveiktų. Todėl dabartinei jaunimo kartai neįdomus A.Čechovas ar V.Šekspyras, jei jis bus pastatytas taip, kaip statydavo anksčiau, tad režisieriams tenka ieškoti vis naujų formų.

- Vaidyba teatre ir kine - skirtingi dalykai?

- Kine turi būti labai didelė organika, viskas turi būti labai tikra. O ne kiekvienas aktorius yra toks organiškas - teatre jis gali atrodyti labai gerai, o kine... Tas kinas toks keistas daiktas, kur labai greitai gali pamatyti, kad kažką darai ne taip. Ir priešingai - kine gali suvaidinti labai puikų tipažą, bet niekada negalėsi vaidinti teatre, o tas vaidmuo kine gali būti vienintelis tavo vaidmuo apskritai.

Mano širdis visada norėjo kino. Labai jo ilgiuosi, tad net serialuose gavusi kokį vaidmenuką nuoširdžiai tai darau, nes toks mano darbas. Ir artėjant jubiliejui labai gerai suvokiu, kad jau daug ko gyvenime nesuvaidinsiu. Teatre dar gali senesnis jaunesnį suvaidinti, kine - tikrai ne. Filme „Virto ąžuolai“, pamenu, buvo bene rekordas, kai stambiu planu gana ilgai rodė mano veidą - be teksto, tik su muzika fone. Serialuose tokiems dalykams nėra laiko.

- Išduokite paslaptį, kokia dovana jus labiausiai nudžiugintų per artėjantį gimtadienį?

- Jau norėčiau ramybės... Gal dar stebuklo - tokio vaidmens, apie kurį svajojau visą gyvenimą. Kas tai būtų? Konkrečiai net negaliu pasakyti. Prieš maždaug 10 metų J.Vaitkaus spektaklyje „Visi mano sūnūs“ vaidinau motiną. Tai buvo nuostabus vaidmuo ir tada man atrodė, kad išsipildė mano viso gyvenimo troškimas. Buvo labai sunku, bet man būdavo taip gera. Matyt, tas vaidmuo atitiko mano būdą. Tai va, kažką panašaus dar norėčiau suvaidinti... O šiaip gyvenimas man yra dovana - džiaugiuosi, kad esu sveika, kad galiu gyventi, dirbti ir džiaugtis tuo, ką turiu.

Parengta pagal priedą „TV publika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s