Aistra kurti, drąsa klysti

J.Bitinaitei atvykus į Lietuvą pristatyti knygos, susitikome pakalbėti apie tai ir apie gyvenimo pokyčius.

- Pristatydama knygą pabrėžėte, kad kiekviena moteris turėtų išmokti būti viena. Suprantu, apie ką kalbate, bet juk jūs pati - ne viena. Ir ar, kai buvote dar nesutikusi antrosios pusės, jautėtės laiminga būdama su savimi?

- Taip, esu ne viena, tačiau atsigręžiant atgal - į visas mano patirtis, nebuvo tik vienas laikotarpis gyvenime, kai aš buvau viena. Buvo laikotarpių, kai buvau viena ir kažką veikiau, o buvo laikas, kai dėjau lūkesčius į aplinką, norėjau, kad aplinka pasikeistų, o pati nieko dėl to nedariau. Ir kai apie tai kalbu šiandien - nekalbu dėl to, kad šiandien aš ne viena. Kalbu apie tai, kaip būdama viena pradėjau tą buvimą su savimi visai kitaip kreipti ir jį pildyti veikla, praktikomis, ir visiškai nekreipti dėmesio - sutiksiu ką nors, ar nesutiksiu. Ir būtent tuomet, pakeitus požiūrį ir elgesį, susiklostė aplinkybės, dėl kurių šiandien gyvenu taip, kaip gyvenu.

O yra buvę, kai buvau viena ir nieko nedariau, tik lūkuriavau - turėjau begalinius lūkesčius aplinkai, kad kažkas atsitiktų, kad kažką sutikčiau. Telkiau viltis į įvykius arba situacijas, kad mano laimė priklauso tiktai nuo to, kas įvyks, koks žmogus ateis į mano gyvenimą. Gyvenau visiškai neskirdama nei dėmesio, nei energijos į tai, kaip tą pilnatvę susikurti pačiai. Ir apie tai dabar galiu kalbėti, nes esu buvusi abiejose situacijose.

O tas buvimas vienai nebuvo toks, kad buvau viena metus, o dabar jau dešimt metų - ne viena. Dabar galbūt atvirkščiai mano gyvenime yra - esu ne viena metus, o viena buvau dešimtmetį (juokiasi).

- Sutikote savo mylimąjį būdama trisdešimt septynerių. Ar jau buvote praradusi viltį, ar tiesiog kreipėte energiją kitur ir apie tai apskritai negalvojote?

- Būtent, tai antrasis variantas. Vilties niekada nebuvau praradusi, kaip ir niekada negalvojau, kad man tai nebeatsitiks - jog esu jau nurašyta ar kad pati nebenoriu ir visam tam užtveriu kelius. Visą laiką norėjau, tikėjau ir žinojau, kad meilė ateis, tačiau aš smarkiai ir kokybiškai pakeičiau savo būtį ir visą dėmesį bei energiją nukreipiau į save, į savo veiklą, užsiėmimus, į tai, kas man teikia malonumą.

- Per kelerius metus kardinaliai pakeitėte savo gyvenimą - ne tik gyvenamąją vietą, bet ir darbą, aplinką...

- ...viską (juokiasi). Ir visas draugų ratas pasikeitė.

- Kaip atėjote savo gyvenime iki holistinio mokslo, mitybos konsultacijų, saviugdos ir darbo šiose srityse?

- Visa tai mano gyvenime buvo jau seniai. Tik buvau viso to vartotoja, o ne paslaugos teikėja. Ilgai buvau aktyvi ieškotoja, man viskas buvo įdomu, kas susiję su sveika mityba, alternatyviomis terapijomis, įvairiomis stovyklomis, nes visuomet ieškojau kažko daugiau. Šalia viso to, mano pačios darbas - rinkodara ir pardavimai - lavino kitus įgūdžius, tai buvo darbas, kuriame tobulėjau kaip specialistė. O kai lavėji kaip specialistas - nesvarbu, kurios srities, lavėja tavo įgūdžiai.

Ir tuomet aš supratau, kad tai yra ta sritis, kurioje aš labiausiai norėčiau dirbti, nes netiesiogiai joje visą laiką ir buvau. Sakoma: paklausk savęs, kam tau niekada negaila laiko? Supratau, kad man niekada negaila padėti draugui, pasakoti, kad tas ar anas jam pagelbėtų. O juk padėdamas vienam žmogui, su lygiai tokiu pat užsidegimu gali padėti ir trims šimtams žmonių. Nes tai yra tavyje. Sakykime, moteris tortą kepė šeimai, o dabar kepa tortus šimtui žmonių. Tai juk yra žmogaus aistra.

Kalbant apie holistiką, mane visąlaik domino analitinė pusė ir informacijos patikimumas: kas mes esame, kaip galime turėti įtakos savo savijautai, kodėl jaučiamės geriau arba blogiau skirtingose gyvenimo situacijose, kaip galime koreguoti save, kelti savo energiją, kaip galime būti harmoningi. Todėl būdama trisdešimt šešerių trečiąkart nusprendžiau studijuoti universitete. Pasirinkau integratyvios mitybos studijas - (kol kas dar ne dietologiją, bet visko gali būti), nes žinojau, kad man reikės patikimos informacijos dirbant su žmonėmis.

- Būna ir taip, kad jei aistrą paverti darbu, ji ir tampa darbu, o ne darbas tampa aistra. Ar pačiai entuziazmas neišblėsta, kai iš to, kas labai patinka ir įdomu, tenka ir uždirbti, išgyventi ir galvoti apie tai kasdien?

- Man kol kas - atvirkščiai, turiu begalę energijos. Kuo daugiau darau, tuo daugiau ir norisi tai daryti. Kai tau labai faina ir labai mėgsti savo darbą, nejauti, kad dirbi. Vienintelis dalykas, kurio trūksta - laikas, nes norėčiau nuveikti dar daugiau (šypsosi).

- Kaip priėjote iki saviugdos knygos išleidimo? Vien Lietuvoje dabar nemažai rašančių saviugdos tema, pasiremiant asmenine patirtimi. Kodėl ateina toks noras savo patirtimi dalytis su kitais?

- Jeigu būčiau gyvenusi Lietuvoje ir užėjusi į knygyną, gal ir turėjusi tiek pasiryžimo rašyti šitą knygą (juokiasi). Su manimi susisiekė leidykla, siūlydama parašyti knygą. O kadangi Lietuvoje negyvenu dešimt metų, tiesiog nemačiau, kiek saviugdos knygų čia jau išleista! Kaip sakoma: nežinai, ir širdies neskauda.

Nuoširdžiai nesitikėjau tokio atgarsio ir dėmesio šios knygos atžvilgiu. Žemai lenkiu galvą prieš įžvalgiuosius leidyklų protus, kurie geba atrasti autorių žmoguje, kuris visai nesijaučia tuo autoriumi. Pamaniau, jog jeigu net ir vienam žmogui surezonuos ar duos impulsą šios knygos atsiradimas, aš būsiu laiminga. O kad tai sulauks tiek atgarsių iš nepažįstamų žmonių - net nesvajojau. Tarkime, Kanados lietuvė išėjo iš darbo ir atidarė seniai išsvajotą desertų parduotuvėlę. Ar teisininkė, kuri metų metus lankėsi pas psichologus, perskaičiusi knygą, suvokė, ką jai daryti ir kaip išeiti iš emocinės krizės. Perskaitau tuos atsiliepimus, tikras žmonių istorijas, ir tai yra didžiausia dovana, kurios už jokius pinigus nenusipirksi. Ir tuomet tampa nesvarbu, kiek tų knygų knygynų lentynose yra, jei kažkam savo žinute padėjai - to vieno žmogaus pozityvus atgarsis atperka bet kokią baimę, kad paskęs tavo knyga leidinių jūroje.

Kiek yra mieste itališkų restoranų? Daug. Kas būtų, jeigu kiekvienas virtuvės šefas galvotų: oi, kažkas irgi makaronus gerai ruošia, tai dabar aš nebegalėsiu to daryti. Ne, taip negalvoja. Nes nebus jokio progreso, jeigu galvosime apie kitus.

- Labiau užsiminiau dėl to, kad dabar atrodo, jog parašyti saviugdos knygą - tarsi atrasti Šventąjį gralį.

- Taip, dabar holistinė gyvensena, saviugdos knygos yra „ant bangos“, todėl bet kuris žmogus, atsiradęs šioje srityje, atrodo, lyg bandytų įšokti į riedantį traukinį. Tačiau mano situacijoje buvo kvietimas parašyti knygą ir tam ryžausi tik po metų. Ir ryžausi dėl to, kad aš pati, savo praeities, žmonių, kuriuos sutikdavau stovyklose, dėka, savo gyvenimo istorijoje turėjau įvairių momentų. Ir nepaisant to, kad esu viešesnis žmogus, ir kad tos patirties sukaupta šiek tiek daugiau, ir kad ir klupta, ir keltasi buvo, vis tiek esu žmogus, moteris, kuri ieško laimės - taip pat, kaip ir visos. Ir iki tol, kol aš neatradau prasmės dalytis savo istorija, tol ir neapsisprendžiau rašyti knygos.

- Rašėte knygą laukdamasi ir, teko skaityti, atidavėte rankraštį likus dienai iki gimdymo?

- Vienuoliktą vakaro išsiunčiau rankraštį, o trečią valandą nakties prasidėjo sąrėmiai (šypsosi). Tačiau man labai padėjo nuostabi mergina Adrė - užrašyti ir iškomunikuoti tai, ką norėjau pasakyti. Nebūčiau turbūt pati sugebėjusi taip sustruktūruoti visų savo minčių.

- Ką svarbiausio norėjote ištransliuoti savo knyga?

- Svarbiausia mintis yra knygos nugarėlėje: tikėjimas savimi, didžiulė svarba investuoti į save, suvokti, kad aš esu, kokia esu, ir kad tai yra pakankama, kad man nereikia tapti kažkokia geresne ar kitokia, turėti kažkokių lūkesčių, atitikti kažkokioms normoms. Kiekvienam svarbu išgirsti savo širdies balsą - mūsų visų pasaulis gyvena mūsų širdyje. Esmė yra suvokti ketinimus ir intencijas, kurios mus verčia bėgti, slėptis ar užsidėti kaukes. Kaip ir yra svarbu įsiklausyti į vidinę mūsų esmę. Knygoje pasakoju savo istoriją, kaip man pavyko išgirsti savo širdį, ir - kaip ilgai to nepavyko padaryti. Tai irgi labai svarbu.

Ilgai nenorėjau rašyti šios knygos, nes svarsčiau: kam bus įdomi dar vieno žmogaus biografija? Daug yra ieškančių savęs ir jokiais būdais nesu vienintelė, kuri yra tiek pasaulio apkeliavusi. Bet suvokiau, kad pati taip ir pagimdžiau tą prasmę, nes ji atsirado iš to, ką iš savo klaidų išmokau. Tuomet pamatai, kad tai, kas veikia kitam žmogui, veikia ir tau. Ir ta taisyklė visiems galioja, tik kiekvienam iš mūsų, mūsų individualiuose gyvenimuose, ji pasireiškia skirtingomis situacijomis ir aplinkybėmis. Bet dėsniai juk yra tie patys.

- Buvau pasižymėjusi jūsų žodžius: keliauk nekeliavęs, ieškok neieškojęs - atsakymai slypi tavo širdyje. Bet kodėl nemažai žmonių tų atsakymų neranda? Nežino, kas aš esu, ko aš noriu.

- Todėl, kad jie nėra pabudę, kad atsakymų ieško išorėje, o ne viduje. Jeigu nuspręsite susitelkti į vidų, bet nieko dėl to nedarysite savo kūnu, praktikomis, t.y. fiziškai, niekaip ir nesusitelksite į tai. Nes tik galva susitelkti ir pakeisti kažką savo gyvenime - neįmanoma. Tam turi būti tai, kas angliškai vadinama „experience“ - į šią sąvoką sutelkta labai daug lietuviškų žodžių: išmintis, patirtis, praktika, patyrimai... Kol mes to neišjausime, neišgyvensime, tol ir nebus nieko. Kaip galiu jums pasakoti, koks yra morkos skonis, jeigu jūs jos neragavote? Galiu pasakoti, kad ji yra oranžinė, kieta, truputį saldi, kai išverdi, bet tol, kol patys neparagausite, tol ir nesuprasite.

- Su šeima dabar gyvenate Meksikoje. Kaip atrodo jūsų kasdienybė?

- Ta kasdienybė nebūna labai kasdieniška, nes gimė vaikelis. Šiuo metu didžiausia mano pareiga - būti mama. Kasdienybė skiriasi, kai vyras būna namie ar kai jis keliauja.

Kai turiu laisvo laiko, ypač Meksikoje, aš skaitau, mokausi, dalyvauju webinaruose (virtualūs kursai, - aut. past.) arba kuriu saviugdos programas. Daug laiko praleidžiame su išplėstine šeima - tai tetos, dėdės, mama, nes Meksikoje labai stiprus šeimos kultas. Taip pat daug laiko praleidžiame valgydami, besišnekučiuodami, būdami kartu. Mėgstame ir išvažiuoti kur nors, pavyzdžiui, į tokią salą, kuri yra pasaulinė atostogų vieta.

Mano ištrokštoje kasdienybėje yra nedaug kelionių ir daugiau buvimo namuose, patinka turėti galimybę susitelkti, turėti savo praktikų, užsiimti joga, skaityti, nes savo gyvenime esu labai daug keliavusi.

Lietuvoje man irgi geriausia diena - pasivolioti lovoje, pabūti su vaiku, paskaityti knygą, neišlipant iš pižamos, ir pasigaminti skanų valgį. Bet taip pat visuomet labai laukiu atostogų (šypsosi).