Viešojo kalbėjimo baimė yra didžiausia iš visų žmogaus baimių. Koučingo ir sąmoningo kvėpavimo specialistės Agnės Zinkevičiūtės teigimu, daugelis bijome kalbėti viešai, nes nuogąstaujame, kad auditorija mūsų nepriims, kritikuos ar net išjuoks.
- Vedate koučingo sesijas, mokymus apie streso profilaktiką, darbuotojų motyvaciją, atsipalaidavimo praktikas. Turbūt pritarsite, kad daugelis žmonių vis dar bijo kalbėti viešai. Kodėl?
- Viešojo kalbėjimo baimė yra pati didžiausia. Tik po jos eina mirties baimė. Manau, ši baimė visų pirma kyla iš manymo, kad klausantieji nepriims, kritikuos arba, neduok Dieve, „nušvilps.“ Mums įprasta norėti būti grupės dalimi. Mes norime patikti. Tačiau aš sakau: jeigu kalbėdamas prieš auditoriją būsi 100 proc. savimi, jeigu kalbėsi tai, kuo tiki, kas tau svarbu, jeigu norėsi tai perduoti auditorijai - ar liks vietos baimei? Baisu yra tada, kai žmogus nori pasirodyti geresnis, gražesnis, protingesnis. Dar baisiau, kai žmogus kalba apie tai, ko pats iki galo nesupranta arba netiki tuo, ką sako. Auditorija tai nesąmoningai jaučia.
- Kodėl šiuolaikiniam žmogui svarbu mokėti kalbėti viešai?
- Mes visi kažką parduodame. Jeigu norime, kad mūsų paslaugą, prekę ar idėją pirktų, būtų gerai pasimokyti tai pristatyti viešai. Viešasis kalbėjimas yra įgūdis, kurį galima ištreniruoti. Tereikia noro ir kantrybės. Tačiau aš negaliu teigti, kad kiekvienas turi mokėti viešai kalbėti. Kiekvienas turime teisę rinktis. O jeigu jau nusprendėte kalbėti viešai, geriau daryti tai profesionaliai. Viešojo kalbėjimo įgūdžiai labai praverčia ne tik kalbant prieš auditoriją, bet ir bendraujant su artimaisiais, draugais, kolegomis, nepažįstamaisiais.
- Donaldas Duškinas knygoje „Retorika. Retoterapija“ išskiria pagrindinius geros, įtaigios kalbos bruožus, ar sutiktumėtete su jais? Kokios savybės, jūsų manymu, yra reikalingos geram kalbėtojui?
- Sutikčiau. Visų pirma, kalba turi būti nuoširdi ir patraukianti emociškai. Mes galime pamiršti faktus, galime pamiršti klaidas, tačiau emocijos, kurią sukėlė kalba, nepamirštame. Geriau, kad tai būtų teigiama emocija. Antra, gera kalba yra įtaigi kalba, kuri turi stiprią pradžią, nuoseklų dėstymą ir labai aiškią, konkrečią pabaigą, pageidautina, paliekančią stiprią emociją ir norą veikti. Trečia, gera kalba yra informatyvi. Tik sausos informacijos neužteks. Kalba turi įtraukti emociškai. Galiausiai svarbu varijuojančios intonacijos, balso tembras, gestai ir pauzės, vietoje ir laiku.
- Galbūt galėtumėte išskirti keletą patarimų, kurie padėtų įveikti viešojo kalbėjimo baimę ir tapti geresniu kalbėtoju?
- Pirma, paruošus kalbą, ją būtina repetuoti tol, kol jausitės absoliučiai ramus dėl to, ką ketinate perduoti auditorijai. Antra, stebėkite ir valdykite savo kvėpavimą. Kai koncentruojatės į savo kvėpavimą, jūsų balsas skamba tvirčiau ir jūs atsipalaiduojate.
- Kokios visuomenėje gerai žinomos asmenybės, jūsų akimis, atrodo puikiai įvaldžiusios retorikos meną? Ko iš jų galima pasimokyti?
- Paminėčiau Baraką (Barack) Obamą. Žavi šios asmenybės kalbėjimo konkretumas, aiškumas, ramybė. Tai pasitikėjimą keliantis žmogus. Taip pat verslininkas, gyvenimo būdo treneris, bestselerių autorius Tonis Robinsas (Tony Robbins), iš kurio galima pasimokyti energijos, išraiškingos kūno kalbos, konkretumo ir gebėjimo įkvėpti.
Gero kalbėtojo savybės
1. Autentiškumas.
2. Charizma. Ji pritraukia, įkvepia.
3. Artistiškumas. Gera klausytis kalbos, kurią sako visokeriopai „gyvas“ žmogus, kurio veide ir visame kūne aiškiai matomos stiprios emocijos.