A.Flemingas - penicilino atradėjas

Antibiotikų atradėjas buvo septintas vaikas iš aštuonių Škotijos ūkininko šeimoje. Jau vaikystėje pasireiškė jo legendinis netvarkingumas. Aleksandras iš lauko tempdavo namo sudžiūvusius vabzdžius, lapus, akmenis ir panašius „eksponatus“ ir išmėtydavo juos po visus namus. Ir tai buvo tik pradžia. Pasakojama, kad būsimojo mokslininko tėvas iš liūno ištraukė berniuką, lordo sūnų, ir atsidėkodamas lordas apmokėjo Aleksandro mokslus. O vėliau jau Aleksandras savo atrastuoju penicilinu vėl išgelbėjo lordo sūnų, kai tas per Antrąjį pasaulinį karą susirgo Tunise. Išgelbėtasis buvo Vinstonas Čerčilis...

„Aš negelbėjau Vinstono Čerčilio gyvybės!“ - ne kartą yra pareiškęs Aleksandras Flemingas. 1943 m. V.Čerčilis (Winston Churchill) išties rimtai susirgo, bet buvo gydomas ne antibiotikais, o sulfanilamidais. Tačiau sulfanilamidai buvo atrasti vokiečių „Bayer“ laboratorijoje, tad liaudžiai pasakoti, kad Britanijos premjerą išgelbėjo „priešo vaistai“, buvo nepatriotiška. Vis dėlto kai kurie A.Flemingo biografai šį mitą iki šiol pateikia kaip tiesą.

1901 metais Aleksandras įstojo į medicinos kursus Šv.Marijos ligoninėje - elitiškiausioje klinikoje, kur ir šiandien gydomi milijardieriai ir karališkosios šeimos nariai. Ten patekti mokytis vaikinukui iš neturtingos šeimos yra neįmanoma. Todėl pasakojimas apie tai, kad Aleksandras nutarė eiti į kliniką mokytis, tiesiog pažaidęs vandens polą su tenykščiais studentais, veikiausiai yra dar viena legenda. Dar pasakojama, kad į mediciną Aleksandrą pastūmėjo jo brolis - oftalmologas. Bet iš kur vis dėlto jis gavo pinigų mokslams? Biografai siūlo du variantus: arba paveldėjo 250 svarų, arba laimėjo stipendiją. Bet 1906 m. A.Flemingas laimėjo dar ir Londono universiteto stipendiją. Ar ne daugoka laimingų atsitiktinumų?

Nelabai suprantama ir kodėl A.Flemingas susidomėjo būtent bakteriologija. Iš pradžių jis mokėsi chirurgijos, ir labai sėkmingai, bet vėliau perėjo į bakteriologo Almroto Raito (Almroth Wright) laboratoriją Šv.Marijos ligoninėje (po daugelio metų, kai laboratorija jau tapo institutu, profesorius A.Flemingas jam vadovavo). Net galutinai apsisprendęs dėl veiklos srities, jis vis imdavosi ko nors naujo, pavyzdžiui, kūrė įrangą sifilio diagnostikai. Nebuvo jis ir bakteriologijos fanatikas: jau nuo 1900 metų Aleksandras aktyviai mokėsi šaudyti, įgijo lauko chirurgijos ir patologinės anatomijos pagrindus, todėl įsiliepsnojus Pirmajam pasauliniam karui buvo neblogai pasirengęs. A.Flemingas buvo medicinos tarnybos kapitonas Prancūzijoje, apdovanotas už narsą. Bet neapleido ir mokslo: Bulonės kazino drauge su A.Raitu įsteigė karinę medicinos laboratoriją. Vienas iš svarbiausių jų atradimų buvo, kad antiseptikai, priešingai nei manė daugelis chirurgų, visai nėra panacėja ir neapsaugo žaizdų nuo infekcijų.

Po karo A.Flemingas grįžo į gimtąją laboratoriją, ir jau 1929 m. „Eksperimentinės laboratorijos žurnale“ buvo išspausdintas jo straipsnis apie penicilino atradimą. Iš pradžių į jį mažai kas atkreipė dėmesį, nors daugelio šalių mokslininkai dirbo šia linkme ir antibiotikai vis tiek netrukus būtų buvę atrasti. Galbūt mokslo pasaulis A.Flemingo tiesiog rimtai nevertino? Užtenka prisiminti jo kito atradimo istoriją. 1922 m. Aleksandras... išsišnypštė nosį į Petri lėkštelę su mikrobų kultūra ir aptiko, kad kažkoks fermentas, esantis nosies išskyrose - jis pavadino jį lizocimu, - gali juos sunaikinti. Taigi, pradinį postūmį eksperimentui davė siaubingas mokslininko nevalyvumas. Užeiti į jo laboratoriją drįsdavo nedaugelis: visur mėtėsi nešvarios kolbos, o atsisėdus ant kėdės buvo galima įsidurti švirkštu arba lancetu. Šiaip ar taip, sensacingas atradimas buvo padarytas. 1928 m. A.Flemingas, pavargęs tyrinėti stafilokokus, nutarė trumpai paatostogauti ir išvyko, kaip visada, laboratorijoje palikęs netvarką. Po kelių dienų grįžęs pamatė, kad nešvarioje Petri lėkštelėje priaugo pelėsių, o ten buvusios stafilokokų kolonijos žuvo. Netrukus A.Flemingas išskyrė veikliąją medžiagą ir pavadino ją penicilinu. Vėliau A.Flemingas pasakys: „Prabudęs auštant 1928 metų rugsėjo 28-osios rytui, aš, aišku, neplanavau savo atrastuoju pirmuoju pasaulyje antibiotiku arba bakterija žudike padaryti revoliucijos medicinoje.“ Ir iškart pridūrė: „Bet manau, kad būtent tai ir padariau.“ Viena vertus, jis suprato, kad atradimo garbė priklauso anaiptol ne jam vienam. O kita vertus, neprieštaravo savo vardo aukštinimui. Savo milžinišką populiarumą jis vadino „Flemingo mitu“, tačiau neatsisakė 25 garbės titulų, 26 medalių, 18 premijų, 13 kitų apdovanojimų, garbės narystės 89 akademijose ir kitose mokslo draugijose. Kaip ir įšventinimo į riterius 1944 m. „Dėl kovos su fašizmu ir Prancūzijos išvadavimo jis padarė daugiau už kelias divizijas“, - rašė apie A.Flemingą Prancūzijos laikraščiai. Iš tiesų, per Antrąjį pasaulinį karą penicilinas išgelbėjo dešimtis tūkstančių sužeistųjų. Bet vaistus sukūrė ne A.Flemingas - tai padarė farmakologas Hovardas Floris (Howard Florey) drauge su biochemikais Ernstu Čeinu (Ernst Chain) ir Normanu Hitliu (Norman Heatley), kurių darbą finansavo Amerikos ir Didžiosios Britanijos vyriausybės. O masinę pirmojo antibiotiko gamybą pradėjo Amerikos kompanijos. Už tai H.Floris ir E.Čeinas drauge su A.Flemingu pelnė Nobelio premiją. N.Hitlis premjos negavo: pagal taisykles, ji gali būti padalinta ne daugiau kaip trims asmenims.

Šiandien A.Flemingo vardu vadinami muziejai ir institutai, aikštė Prahoje, krateris Mėnulyje. Tai jam matadorai, kuriuos išgelbėjo penicilinas, pastatė paminklą Madride, A.Flemingas vaizduojamas ant 5 svarų banknoto, jį žurnalas „Time“ priskiria prie šimto įtakingiausių XX a. žmonių. Bet vargu ar šį kultą kurstė pats mokslininkas - čia aiškiai pasistengė kiti. Pavyzdžiui, jo antroji žmona.

Pirmą kartą A.Flemingas vedė 1915 m. Šv.Marijos ligoninės medicinos seserį airę Sarą Makelroi (Sarah McElroy). Jų sūnus Robertas taip pat tapo gydytoju. O 1953 m. garbingas, nusipelnęs, senyvas našlys seras Aleksandras vedė 31 metais jaunesnę kolegę graikę Amaliją Kotsuri-Vurekas (Amalia Koutsouri-Vourekas). Pagal išsilavinimą ji buvo bakteriologė, bet pagarsėjo daugiausia žmogaus teisių gynimo veikla įvairiose tarptautinėse organizacijose. Likusi našle praėjus dvejiems metams po vestuvių (mokslininkas mirė nuo širdies priepuolio 1955 m., sulaukęs 73-erių), Amalija tapo Aleksandro Flemingo fondo vadove.

O paslaptingiausia mokslininko biografijos dalis - masonystė. Keletas viešai prieinamo dokumento eilučių skelbia, kad jis iš pradžių buvo „Gailestingumo“ ložės narys, paskui priklausė ložei „Šventoji Marija“. Nuo 1942 m. A.Flemingas - Didžiosios Anglijos Ložės Riteris Kadošas. Tai trisdešimtasis įšventinimo laipsnis pagal Škotijos apeigas. Aukščiau - tik trys laipsniai. Tokią aukštą padėtį buvo galima pasiekti tik dėl ypatingų nuopelnų. Bet būtent kokių - plačiajai visuomenei niekas neskuba pasakoti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"