Uljana Kim: “Lietuva yra kino žemė”

2011 gegužės mėn. 22 d. 08:02:02 Perskaitė 1609

Ateinantį penktadienį sostinės Kongresų rūmuose vyks Lietuvos kino apdovanojimai Sidabrinė gervė. Daugiausia - net 8 kategorijose buvo nominuota režisieriaus Kristijono Vildžiūno juosta “Kai apkabinsiu tave”. Šio filmo prodiuserė Uljana Kim, Lietuvoje jau beveik du dešimtmečius, pastebi, jog čia gyvenantys kino kūrėjai, nepaisydami menko filmų finansavimo, daro stebuklus. “Lietuva yra kino žemė”, - neabejoja U.Kim.

- Jūsų prodiusuotas filmas “Kai apkabinsiu tave” šiais metais kino apdovanojimuose Sidabrinė gervė buvo nominuotas net 8 kategorijose. Ar tikėjotės tokios filmo sėkmės?


- Praėjusiais metais išėjo labai mažai lietuviškų pilnametražių vaidybinių filmų. Todėl būtų netiesa, jei pasakyčiau, kad išgirdusi nominantus labai nustebau.

- Drauge su režisieriumi K.Vildžiūnu Sidabrinės gervės apdovanojimuose esate nominuoti geriausio pilnametražio filmo nominacijoje. Ką filmavimo aikštelėje veikia režisierius, daugmaž aišku. Papasakokite paprastiems žmonėms, koks prodiuserio vaidmuo filmo kūrybos procese?


- Prodiuseris suburia kūrybinę grupę, yra atsakingas už juostos finansus. Žodžiu, jis atsakingas už viską, pradedant idėjos vystymu ir baigiant filmo realizavimu bei išleidimu į kino ekranus.

- Kiek žinau, kurti filmą “Kai apkabinsiu tave” nebuvo lengva. Teko mesti tarptautines pajėgas su vokiečiais ir lenkais?


- Mes kaip tik pataikėme ant krizės. Tačiau to niekas negalėjo nuspėti. Mūsų biudžetas susitraukė tris kartus, turėjome daryti visokius kūrybinius “fintus”. Su tokiu mažu biudžetu turėjome atkurti 1944 m. Kauną ir 1961 m. Berlyną. Tai mes darėme Kaune. Tik dalis, kurios neįmanoma atkurti, buvo filmuojama Berlyne, nors ir šio miesto veidas pasikeitęs neatpažįstamai. Dabar, kai viskas jau praeityje, galima pasakyti, kad atsitiktinai nieko nebūna. Jei būtume gavę didesnį finansavimą, galbūt ir rezultatas išeitų kitoks. Esame be galo dėkingi Lenkijos kino institutui, kuris finansavo pirmąjį lietuvišką filmą.

- Nors filme lenkiškai nebuvo tartas nė vienas žodis...

- Taip, tačiau prie filmo dirbo puikus lenkų kompozitorius, techniniai darbuotojai. Visa postprodukcija taip pat vyko Lenkijoje. Vis dėlto su lenkais neturėjome nieko bendro, tik istoriją. Dabar dar ir bendrą kino filmą.

- Gyvenime su K.Vildžiūnu esate vyras ir žmona. Filmavimo aikštelėje - režisierius ir prodiuserė. Ar nesunku paskirstyti šiuos vaidmenis?

- Dabar visi kampai jau nusigludino. (Šypsosi.) Kuriame bendrus filmus, kurie mums yra kaip vaikai, todėl negaliu sakyti, kad yra sunku. Žinoma, apie tai reikėtų paklausti mūsų vaikų, ar jiems yra lengva, kai tėvai dingsta kuriam laikui, drauge dalyvauja filmavimuose. Darbas kine yra nenormuotas, galintis trukti ir 12-18 valandų per parą. Tačiau negalime skųstis ar varyti Dievo į medį, mums labai padeda giminaičiai.

- Peržvelgus jūsų darbus, pripažinimo sulaukia beveik kiekvienas filmas, prie kurio prisiliečiate. Prodiusavote Algimanto Puipos “Nuodėmės užkalbėjimą”, “Miegančių drugelių tvirtovę”, K.Vildžiūno “Aš esi tu”. Beje, kalbama, kad pastaroji juosta būtent jūsų dėka pateko į Kanų kino festivalį...

- Nemanau, kad tai mano nuopelnas. Gal tik Lietuvoje vyrauja tokia nuomonė. Jei filmas geras, prodiuseris jį gali padėti pasiūlyti juostą festivaliams. Vargu ar įmanoma daryti įtaką filmo pasirodymui festivaliuose. Ten konkurencija labai didelė. Pavyzdžiui, Kanuose varžosi per 6 tūkst. kino juostų iš viso pasaulio, o į oficialią programą patenka tik apie 50 filmų. Šiemet festivalyje dalyvaujančių juostų skaičius dar labiau sumažėjo. Todėl viskas priklauso nuo gerai sukurto filmo.

- Apdovanojimuose daugiausia dėmesio pelno filmo režisieriai, aktoriai. O prodiuseris paprastai lieka antrame plane. Neapmaudu?

- Dėmesio man tikrai netrūksta. Aš save tapatinu su savo darbu. Manau, kad kiekvienam prodiuseriui filmai yra kaip vaikai. Būna malonu, kai jie įvertinami, lankomi žiūrovų. Tada supranti, kad dirbta buvo ne veltui, nes filmo pripažinimas įprasmina tavo darbą. Labai gaila, kad Lietuvoje ilgą laiką nebuvo vertinami kūrybinės grupės nariai. Ačiū Dievui, kad atsirado kino apdovanojimai Sidabrinė gervė. Yra išties begalė žmonių, dirbančių už kadro, be kurių sukurti filmo būtų neįmanoma. Kinas yra kolektyvinis menas. Nuo kiekvieno - apšvietėjo, kostiumų dailininko asistento, vairuotojo ir titrų dizainerio - priklauso filmo kokybė. Todėl labai smagu, kad tie žmonės būna įvertinti.

- Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie savo šaknis?

- Gimiau Kirgizijoje, tačiau esu korėjietė. Mano seneliai kadaise emigravo į Rusiją, Vlodivostoką. Tačiau Stalino laikais visi korėjiečiai buvo deportuoti į vidurinę Aziją, čia atsidūrė ir mano tėvai. Ten gimiau ir aš. Studijuoti išvykau į Maskvą, ten ištekėjau ir atvažiavau į Lietuvą. Čia gyvenu nuo 1993 metų.

- Kas atvedė jus į kino pasaulį?

- Kine aš jau nuo 17 metų. Jaunystėje norėjau susieti savo gyvenimą su kinu. Baigiau Maskvos kinematografijos institutą, pagal išsilavinimą esu kino kritikė. Prodiusuoti pradėjau pati to nežinodama. Tai buvo panašu į dviračio išradinėjimą, nes seniau gyvenome visai kitokioje sistemoje, kurioje prodiuserių ar vadybininkų nebuvo. Jų funkcijas atlikdavo filmų direktoriai.

- Esate mačiusi įvairių pasaulio šalių kino pramonės virtuvių. Kuo lietuviškoji skiriasi nuo kitų?

- Čia stiprios kino tradicijos dar nuo tarybinių laikų. Lietuviškas kinas jau tada buvo plačiai žinomas. Studijuodama Maskvoje, pamenu, lietuviškam kinui, skirtingai nei Estijos ar Latvijos, buvo skiriama labai daug dėmesio. Tačiau Lietuvos kinas ir dabar yra labai autentiškas. Tokiai mažai šaliai, kurioje gyvena trys milijonai gyventojų, sulaukusiai tokio tarptautinio pripažinimo kino pramonėje, yra kuo didžiuotis. Tai, kad mūsų kino kūrėjai su tokiu mažu finansavimu sugebėjo kurti puikius filmus, - yra tikrai įspūdinga. Užsienio kūrėjai, ypač iš Vakarų, tuo labai stebisi.

Filmai dažnai filmuojami su pertraukomis, gamybos sąlygos sunkios, o atlyginimai, ypač aktorių - maži. Tuo nereikia stebėtis, kai visas metinis lietuviško kino valstybinis finansavimas lygus vieno Vakarų Europos vaidybinio filmo biudžetui. Tačiau nepaisant to, jaunimas noriai renkasi kino meno profesijas. Ne kartą esu sakiusi, kad Lietuva yra kino žemė. Galbūt skamba nekukliai, tačiau Lietuvos kino kūrėjai daro stebuklus.

Parengta pagal dienraščio "Vakaro žinios" priedą "Geras!"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net