1 nuotr.Aš, senosios kartos atstovas, vis ruošiausi rašyti pagiriamąjį žodį „Duokim garo“ laidai už tai, kad joje skambėjo gražios liaudiškos dainos, kupinos tėvynės meilės, tėvynės gamtos grožio, užuojautos sovietmečiu kovojusiems partizanams. Tos dainos trumpai, bet kompetentingai buvo komentuojamos laidos vedėjų - Loretos Sungailienės ir Stanislovo Kavaliausko, todėl klausytojams palikdavo malonų estetinį įspūdį. Deja, rugsėjo 8 d. pamačius naująją „Duokim garo“, tenka konstatuoti, kad naujoji LRT vadovybė sužlugdė įdomią ir populiarią laidą, pavertė ją menkaverčiu pokalbių ir dainų mišiniu.
Gal ir neturėdama tokio tikslo ir norėdama „sumoderninti“, padaryti laidą „prieinamesnę“ posovietinėms jaunimo kartoms, kurioms per televiziją ir ypač radiją kimšte kemšama rėksminga, triukšminga plaktukinė estradinė muzika. Tačiau faktas lieka faktu, kad, kaip parodė ir antroji, rugsėjo 15 d. „Duokim garo“ laida, sulieti muzikos ir etnografijos dalykus, t.y. iš muzikinės, liaudies kūrybą atspindinčios laidos padaryti įdomią mišriąją muzikinę-etnografinę (aiškinamąją) nepavyksta. Man rodos, ir nėra reikalo tokią daryti, net ir pasitelkus specialistus tautosakininkus.
Nėra reikalo dėl to, kad „Duokim garo“ laidos žiūrovas (ne dabarties jaunuolis) nori klausytis dainų ir šokių liaudiškos muzikos, o ne pokalbių apie dainų kilmę, sandarą ar vertę. Aiškinant dainas ar šokius etnografiškai, nublanksta akustinis jų įspūdis, be to, tie aiškinimai toli gražu ne visi yra nepriekaištingi.
Galima manyti, kad „Duokim garo“ ankstesnės laidos formos variantas naujiems televizijos vadovams pasirodė nuobodus, „nemoderniškas“. Taip manyti duoda pagrindo mėginimas naujoje laidoje skelbiamas dainas klasifikuoti tematiniu principu („meilės dainos“, „gėlių dainos“ ir t.t.) ir pateikti kiekvienoje laidoje atliekamų dainų pavadinimų sąrašą (lentelės pavidalu) su nuoroda į atliekamos dainos eilę ir jos klausytojų vertinimo balą. Minėtoji klasifikacija laidai, žinoma, nekenkia, bet ją ateityje vargu ar bus galima nuosekliau išlaikyti dėl tam tikros tematikos dainų stygiaus ir klasifikacijos sunkumų. Man regis, laidos dainų atranką, kaip ligi šiol, nulems ir muzikinių kolektyvų repertuaro turėjimas, ypač tradicinių (vestuvinių, tėvynės meilės, karo dainų) populiarumas. Tačiau ligi šiol kažkodėl „Duokim garo“ laidoje beveik visai neskambėdavo pastarosios, t.y. patriotinės karo dainos, tokios populiarios liaudyje, tarp jaunimo (ypač apie okupuotą Vilnių, apie partizanų kovas). Ar jos jau neaktualios, nereikalingos patriotiniam jaunimo auklėjimui? Gal „verslumo dvasia“, labiausiai populiarinama per „Žinių“ radiją, taip užvaldė mūsų tautos žmonių protus, jog apie tautiškumą, tėvynės meilę, tėvynės gynybą jau nebereikia kalbėti?
Kaip matyti iš pirmųjų naujoviškų laidų praktikos, sunkiai sekėsi surasti pakankamą skaičių „gėlių dainų“, todėl dažnai antroje laidoje buvo kartojamos tos pačios dainos ar jų dalys. Manyčiau, senoji laidų pateikimo forma, nors ir nebuvo tobula, bet buvo žymiai geresnė už naująją. Senojoje buvo stengiamasi pateikti dainų ir šokių bei jų kombinacijų įvairesnių žanrų ir be nereikalingų komentarų. Nemažai savo jaunystėje dainuotų dainų atpažindavo senosios bei senesniųjų kartų atstovai ir tai pralinksmindavo jų, ypač vienišų, nelengvą buitį, nuskraidindavo jų mintis į gražiausias jaunystės dienas.
Taigi nežlugdykime tokių televizijos laidų, kurios buvo įgijusios populiarumą nemažuose mūsų tautos sluoksniuose ir kurioms nesugebame suorganizuoti geresnių pakaitų. Jeigu tradicinėms laidoms stigtų tam tikros tematikos dainų, būtų galima sutrumpinti jų trukmę ligi 1 valandos (svarbu kokybė, o ne kiekybė!), be to, gal praverstų laidų vadovams daugiau pasirausti saugomuose atkurtos nepriklausomos Lietuvos liaudies dainų kolektyvų fonduose. Tai leistų atsisakyti nereikalingų ne tik tekstologinių, bet ir reklaminių laidų intarpų, kurie taip pat yra nereikalingas svetimkūnis.
