Kiekvienas laikotarpis turi sau būdingą aprangos stiliaus suvokimą, populiarias muzikos kryptis ir tik jam būdingus kino filmus. „TV publika“ klausė laidos „Snobo kinas“ vedėjo, scenaristo Ryčio Zemkausko, kokios kino kūrimo mados vyrauja šiandien.
Pasak „Snobo kino“ vedėjo R. Zemkausko, nėra vieno mato, kuriuo būtų galima matuoti visą kiną: „Kinas labai įvairus. Jis labai skiriasi Amerikoje, Azijoje, Afrikoje, net Australijoje. Vis dėlto kiną galima skirti į komercinį ir tą, kuris nepaklūsta komercijos taisyklėms.“
Iš esmės, anot R.Zemkausko, populiarus, brangus kinas visada pasakoja apie tuos pačius dalykus. „Komercinio kino kūrėjai yra absoliučiai genialūs žmonės, nes jau šimtą metų sugeba kasdien mums sėkmingai parduoti keturis, penkis siužetus, visada tuos pačius. Pokyčių juose beveik nėra. Nebent pasikeičia vienas kitas veidas, atsiranda koks naujesnis personažas, naujo tipo fėja, bet atidžiai paanalizavus istoriją, manau, paaiškėtų, kad tai irgi nėra nauja“, - sako pašnekovas.
Tobulėjant technologijoms, keičiasi kino pateikimo kokybė, jame gausėja specialiųjų efektų, bet turinys tebėra tas pats. „Technologijų naudojimas pritraukia žiūrovą, keičiasi paveikslėlio kokybė, bet istorijos struktūra giežtai išlaikoma ta pati“, - tvirtina televizijos laidų vedėjas.
Šalia griežtą struktūrą išlaikančio komercinio kino egzistuoja ir probleminis kinas. „Probleminio kino, arba kino kaip meno, kūrėjai ieško savo vietos komercinio kino atžvilgiu. Jie daro tai, ko nedaro komercinis kinas, kalba apie tuos dalykus, apie kuriuos komercinis kinas negalėtų sau leisti kalbėti. Probleminis kinas taip pat ieško kitokių pateikimo formų, kitokio ritmo. Tai pirmiausia žaidimas su konstrukcija. Aristoteliška dramos konstrukcija kartais sulaužoma, man patinka žiūrėti į kažką, kas tai tvarkai nusižengia“,- teigia R.Zemkauskas.
Kaip vienus išskirtiniausių kūrėjų R.Zemkauskas įvardija tris režisierius: „Visada įsiklausau į režisierių Gaso Van Santo (Gus Van Sant), Stiveno Soderbergo (Steven Soderbergh) ir Piterio Grynavėjaus (Peter Greenaway) mintis. Šiuos žmones labai gerbiu, nes jie sugebėjo sukurti ir puikų komercinį kiną, ir puikų kiną kaip meną, arba probleminį kiną. Šie žmonės kalba visai ką kita. Jie sako, kad kinas apskritai dar net negimė. Jis dar yra embriono būsenos ir tebėra savo tėvų - teatro, fotografijos ir literatūros - nelaisvėje. Jie mano, kad kinas dar turi išsilaisvinti, išsigryninti ir tapti savarankiškas. P.Grynavėjus kalba apie radikalius formos eksperimentus, filmų eksponavimą ant keturių ekranų vienu metu. Jis sako, kad žmonėms yra visiškai neįprasta dvi valandas sėdėti tamsoje ir žiūrėti į vieną tašką.“
Probleminio kino kūrėjai ieško įdomių, netradicinių būdų, kaip pateikti turinį. „Bandoma pasakoti istorijas taip, kaip to tarsi dar niekas nedarė, arba kartoti tas istorijas su naujais kontekstais, naujais rakursais. Atvirai kalbant, ir man turinys nebėra toks svarbus. Kino, kad ir dar negimusio, istorija yra didelė ir plati ir jau beveik visi siužetai papasakoti, todėl man įdomu matyti, kaip žmonės bando naujai visa tai pateikti. Šiuolaikinis kinas ir yra įdomus tais bandymais, galvojimais ir eksperimentais“, - sako televizijos laidų vedėjas ir kino scenaristas R.Zemkauskas.
Parengta pagal priedą „TV publika“