R.Prusevičienė: nekurčiau reportažų, peržengiančių ribas

Rūta PRUSEVIČIENĖ, Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė:

Daugelis šių laikų žmonių turi vizualinę atmintį, girdi akimis, todėl televizinė vaizdo dermė su tekstu, su pranešama žinia yra labai svarbi. Ir aš nesu išimtis. Man labai svarbi pranešamo teksto vizualizacija, todėl aš įdėmiai žiūriu tik savo mėgstamas televizijos laidas. Išskirčiau mėgstamą Lietuvos nacionalinės televizijos ir radijo formatą. Manau, kad ten dar yra išlaikyti aukšti kokybės standartai, dirba labai geri žurnalistai. Ypač gerai yra pristatomos Lietuvos ir pasaulio žinios, puikios debatų programos, įdomi kultūrinė programa. Puiki Zitos Kelmickaitės laida, kuri yra transliuojama tiesiogiai ir televizijos, ir radijo eteryje. Man patinka ir „Balticum“ bei „Balticum Auksinis“. Šie kanalai yra atradę savo nišą.

Manau, labai svarbu, kad laidos būtų rengiamos profesionaliai. O tada nesvarbu, ar ta laida apie miškininkystę, ar apie žemės ūkį, ar apie gyvulių auginimą, ar sėklų veisles, jeigu ją rengia profesionalai, ji bus įdomi kiekvienam. O komercinės televizijos eina lengviausiu keliu. Jos, kaip ir daugelis kitų pelno siekiančių įstaigų ir įmonių, įsivaizduoja, kad reikia eiti pataikavimo auditorijos skoniui keliu, rodo daugybę pramoginių laidų, bet, mano nuomone, ta produkcija yra per žemo lygio. Juk žiūrovas nėra tokio menko išsilavinimo ir siauro požiūrio, kad jį galėtum užkišti šokiais,  dainomis, banaliais serialais, bukais tarsi iš asocialių žmonių gyvenimo paimtais pokalbiais. Gailiuosi, kad žmonėms, kurie praleidžia dalį dienos prie televizoriaus, tenka tai žiūrėti.

Televizija yra užvaldyta ir tokių žmonių, kurie turi didelį norą pasirodyti ir pasinaudoti ja viešųjų ryšių tikslais. Juk netgi sakoma: jeigu tavęs nėra televizijoje, tavęs apskritai nėra. Ir tai, aišku, labai padeda tų žmonių tolesnei karjerai, organizuojant renginius, koncertus, gaunant interviu patraukliuose žurnaluose, tačiau aš manau, kad tai yra labai paviršutiniška. Panašiai paviršutiniška kaip ir televizijoje gaminamos žvaigždės.

Dažnai televizijoje pagaminama žvaigždė, kurios karjera tetrunka tik tiek, kiek trunka šou arba dar metus po šou, kol ji gauna kvietimų į renginius, tačiau paskui ją visi pamiršta. Nors kai kurios visuomenei pristatytos jaunos žvaigždutės iš tiesų įgyvendino labai aukštus profesinius pasiekimus. Puikiausias pavyzdys yra akordeonininkas Martynas Levickis. Bet, kaip žinome, jis groja aštuonias valandas per dieną. Tad už viso to slypi labai sunkus, juodas darbas ir didžiulė vidinė motyvacija. Manau, gerai, jeigu tu jauną žmogų pasikvietęs į eterį sugebi pasakyti jam, kokiu profesionaliu keliu jam eiti, ir motyvuoti tam, kad jis sudėtingai, kruopščiai ir sunkiai dirbtų. Aš manau, kad tie, kurie nori gyventi savo pomėgiu - dainavimu, grojimu, vaidyba - turi eiti tiktai profesionaliu keliu.

Nepriimtina ir tai, kad televizijoje rodoma labai daug neigiamos informacijos. Apie neigiamus dalykus televizijoje užtektų informuoti, bet kai kuriami ilgiausi siužetai, beveik serialai apie asocialius, priklausomybėmis sergančių žmonių gyvenimus, tai yra visiškas absurdas. O violetinė Garliavos istorija buvo išeksploatuota iki neįmanomumo, peržengiant visas etikos ribas. Aš visiškai tokiems dalykams nepritariu. Informacija turi būti informatyvi, bet nereikia iš to kurti  sufalsifikuotų istorijų, nes žmones tas labai išbalansuoja, atitraukia nuo logiškų, konstruktyvių darbų ir įtraukia į tokias emocines bangas. Tada žmonės gyvena svetimais gyvenimais, tomis drastiškomis emocijomis, kurių dalis yra tiesiog suvaidinta prieš kameras. Žurnalistai neturėtų kurti reportažų, filmų, kurie peržengia informacijos ribas ir pažeidžia etiką.

Manau, kad apie tą tamsiąją visuomenės pusę visiškai nebūtina tiek daug kalbėti. Aš net neįsivaizduoju, kam įdomu ir patrauklu, kai junginėdamas kanalus matai kažkokias sukiužusias trobeles, baisius prasigėrusius jaunus žmones, kurie niekam nieko gero nepasakys ir neparodys. Tai skleidžia kažkokį nihilizmą. Tada žmonės, žiūrintys tas laidas, pradeda galvoti, kad galbūt didžiojoje Lietuvos dalyje taip yra. Bet tikrai taip nėra. Yra nepaprastai nuostabių, šviesių bendruomenių miesteliuose ir kaimuose. Apie tai kažkodėl nėra kalbama. Norėtųsi daugiau pozityvo.

Jeigu galėčiau kurti televizijos turinį, aš pasidomėčiau žmonėmis, kurie savęs neafišuoja, bet tikrai yra savo veiklos profesionalai. Kokių nuostabių turime jaunų mokslininkų, lazerių, informacinių technologijų specialistų, dizainerių, kurie kuria Lietuvoje, bet savo gaminius parduoda visame pasaulyje. Stebuklingų dalykų yra. Reikėtų labiau pasidomėti įvairiausių sričių darbuotojais, protingais, išmintį skleidžiančiais žmonėmis. Daug jų yra išvažiavę nuo viso šito miestietiško šurmulio gyventi į sodybas ir ten atsiskyrę tylumoje daro didžiulius darbus. Tas informacinis triukšmas irgi neleidžia susikaupti, eiti savo numatyta veiklos vaga. Manau, reikėtų atkreipti dėmesį į šviesius dalykus, gerus pavyzdžius. Turėtume labiau galvoti apie tai, kaip įkvėpti vieniems kitus.

Reikėtų daugiau didžiavimosi savo šalimi, daugiau neformalaus bendravimo. Pavyzdžiui, Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas (Toomas Hendrik Ilves) atidarydamas Talino muzikos savaitę pasakė puikią kalbą apie meno ir kultūros prasmę bei įtaką demokratijai, žmogaus mąstymui ir laisvei. Tokie pozityvūs, įkvepiantys kreipimaisi galėtų dažniau skambėti per mūsų informacijos priemones. Mūsų oficialūs žmonės galėtų daugiau kalbėti apie save, apie savo asmeninę patirtį, idealus. Tai labai svarbūs dalykai. Kartais reikia tą formalų luobą nuo savęs nusimesti ir parodyti savo gilesnę esmę...