R.Dambrauksas: kurčiau televiziją be patyčių

Televizorius yra vienas geriausių mano draugų. Tik gaila, kad kai turiu laiko jį žiūrėti, tai rodo ne tuos dalykus, kuriuos norėčiau matyti. Geros televizijos, kurioje galima atsukti programas ir rinktis daugybę jų variantų, aš neturiu. Ji mano namų dar nepasiekė. Man norėtųsi žiūrėti įdomias programas, tačiau mūsų televizijose tokių nedaug, todėl televizorius dažnai man būna kaip fonas.

Mane piktina, kad televizijoje labai daug patyčių. Mes stebimės, kodėl aplink tiek daug žiaurumo, smurto, tyčiojimosi, bet nepastebime, kad tai gimdo televizija. Laidų dalyviai išstatomi laidose, kad iš jų būtų galima pasityčioti. Projektuose komisijos tyčiojasi iš ką tik pasirodymą atlikusių dalyvių. Niekas nepagalvoja, kad tai jau nebe humoras, o patyčios, įžeidinėjimai. Visa tai persikelia į gyvenimą. Vyksta kova mokyklose, gatvėje, gyvenime.

Aš muzikinių šou stengiuosi nežiūrėti vien dėl to, kad ten dalyvauja kažkokios keistos komisijos - visi tie pasipūtėliai, papūgos. Aš tokių projektų negaliu žiūrėti. Dabar pats dalyvauju nedideliame projekte „Dainuok mano dainą“. Jame dalyvauju todėl, kad ten nėra nei komisijos, nei balsavimų. Šiuo dalyku yra patenkinti visi atlikėjai. Mums daug geriau, kai per televizorių mūsų niekas neįžeidinėja, nekritikuoja. Patys save kritikuojame ir tiek. Tai vienintelis toks projektas ir atlikėjams jis labai priimtinas.

Aišku, dauguma žiūrovų turbūt laukia aštrių, įžeidžiančių pasisakymų. Laukia, kol kas nors „pavarys“. Žmogui malonu pasijuokti. Dauguma tikriausiai ir žiūri tokias laidas tam, kad patenkintų savo poreikį girdėti chamiškus pasisakymus. Žinoma, kad kuo aštriau pasisako ar suvaidina idiotą koks nors Jurijus Smoriginas, tuo labiau išauga reitingai. Bet tai yra nesveika...

Gaila, kad ir mūsų humoristai yra išklydę iš tikrojo humoristinio kelio. Jie nuėjo lengvesniu keliu, nes pasityčioti iš žmogaus visada lengviau negu sugalvoti humoristinį pasakojimą, siužetą, laidą. Geriau tyčiojamasi iš atlikėjų, politikų. Aš pasižiūriu ir rusų televizijas, tai ten rodomų humoristų pokštai neužgauna, nežeidžia. Ten nėra tyčiojamasi iš žmonių. Juokaujama draugiškai. O mūsų televizijos labai liūdina savo humoro pateikimu.

Daug laiko aš praleidau Amerikoje. Teko pasižiūrėti jų televizijos programas. Ten yra puikių laidų, komisijų komentarai teisingi, švelnūs, nežeidžiantys, nežeminantys atlikėjo. Vien dėl to yra daug maloniau žiūrėti laidas. Palyginę per mūsų televiziją rodytos M.A.M.A apdovanojimų ceremonijos ir „Grammy“ apdovanojimų etikos bei kultūros lygį, pamatysime, kaip stipriai jos skiriasi. Mūsų atveju vedėjas išeina į sceną aiškiai nusiteikęs pasityčioti iš kiekvieno, kuris įžengs į sceną arba kurio nėra scenoje. Kur mes nueisime su tokia kultūra? Tai rodo televizija, visi žmonės žiūri ir mano, kad tai yra normalu. Tai nėra normalu. Televizijoms reikia labai stipriai keistis šiuo atžvilgiu.

Nesuprantu ir tokių laidų kaip „24 valandos“. Dieve mano, kam rodyti Lietuvos gėdą? Kam transliuoti tai visam pasauliui? Juk tas laidas žiūri ne tik Lietuvos kaimuose ir miestuose, jas žiūri lietuviai, gyvenantys Amerikoje, Australijoje ir kitur. Jie šiurpsta pamatę, kas rodoma per Lietuvos televizijas. O įsijungę amerikietiškas televizijas mato kultūringai, su šypsena, su meile vienas kitam vedamas laidas. O čia įsijungi „24 valandas“, kur vieni su kitais žmonės pjaunasi, mušasi. Baisu. Kada pagaliau tie žmonės, kurie kuria laidas ir už jas yra atsakingi, pagalvos? Galų gale, koks yra tas laidas kuriančių žmonių kultūros lygis?

Ką stengiuosi žiūrėti per televiziją, tai žinias. Stengiuosi pasidomėti tuo, kas vyksta. Man svarbu žinoti Lietuvos ir pasaulio įvykius. Jeigu aš negaliu žiūrėti televizoriaus, tai įsijungiu radiją. Žinios yra labai svarbu. Be žinių televizijos aš nelabai įsivaizduoju.

Pasižiūriu ir diskusijų laidas. Dalis diskusijų laidų yra geros, tačiau ir čia televizija kartais serga. Į kai kurias diskusijų laidas nuolat kviečiami tie patys žmonės. Tai yra didelis minusas. Ta monotonija žiūrovams nepatinka. O svarbiausia, kad ten dalyvauja ne tie žmonės, kurie iš tikrųjų turi ką pasakyti. Laidose rodomi tik dirbtiniai šoumenai, kurie nori save parodyti. Tokie veidai piktina. Galėtų į diskusijų laidas pakviesti profesionalus, daug žinančius, išmanančius žmones, tada laidos būtų daug įdomesnės.

Jeigu aš kurčiau televiziją, tai joje nebūtų vietos patyčioms. Rodyčiau daugiau auklėjamųjų laidų, dokumentinių filmų, pozityvių programų. Tokie dalykai yra reikalingi. Šito trūksta. Reikėtų kiekvienoje televizijoje skirti laiką šviečiamosioms laidoms. Technine prasme televizija dirba puikiai, tačiau kultūros, turinio atžvilgiu, ji šlubuoja. Reikia gerai pagalvoti, ką rodyti ir kaip rodyti. Jeigu televizija būtų pozityvesnė, manau, ir Lietuvos žmonės pasikeistų. Nebebūtų tokie niūrūs ir nusiminę.

Parengta pagal priedą „TV publika“