Mečislovas Subelis: Noriu pasakyti, kokia graži mūsų Lietuva!

- Kas prisidėjo prie naujos dainos sukūrimo?

- Man labai malonu pristatyti visą kūrybinę komandą, kurios dėka per keturis mėnesius parengėme kūrinį. Muziką ir tekstą kūriau pats, tiesa, žodžių bendraautorė - žurnalistė Jurga Čekatauskaitė. Aranžuotę kūrė prodiuseris Martynas Puchovičius ir gitaristas Aleksandras Ten.

- Kodėl būtent dabar pristatote šį kūrinį?

- Šie metai ypač tinkami tokio kūrinio premjerai: švenčiame Lietuvos šimtmetį, minime Sąjūdžio jubiliejų. Na, ir man asmeniškai šie metai reikšmingi - pavasarį atšvenčiau šešiasdešimtmetį. Šia savo daina noriu pasakyti, kokia graži mūsų Lietuva, kokie gražūs mūsų žmonės. Kad tikra Lietuva - tai ne politinės ar verslo intrigos, o kiekvieno mūsų - paprastų žmonių širdyse - gyvenanti meilė, viltis, tikėjimas ir laisvė.

- Papasakokite, kaip ir kada gimė kūrinys?

- Kūrinio užuomazgų reikėtų ieškoti visai tautai įsimintinomis Sausio įvykių dienomis. Anuomet ir pats stovėjau prie televizijos bokšto, paskui budėjau prie Seimo, kur prie dainuojančių laužų ir gimė ši melodija. Iki šių dienų giliai atmintin įsirėžę tų dienų išgyvenimai. Prie televizijos bokšto bauginantis tankų gaudesys, žmonių minia...

Kai bandau prisiminti tuos įvykius, prieš akis praplaukia vaizdas: mes stovime prieš tanką, o šis gąsdina mus nuolatos leisdamas dūmus, trūkčiodamas ir šaudydamas tuščiais šoviniais. Tačiau tuomet tu aiškiai suvoki, ką darai, ir žinai, kad tanko nepraleisi. Kažkas tau paduoda vatos įsikišti į ausis, kad nesprogtų būgneliai, čia pat močiutė, atsiklaupusi prie betoninio elektros stulpo, meldžiasi. Baisu... Staiga vienas jaunuolis iš minios nepabūgsta tanko, užsiropščia ant jo vamzdžio ir, atlikęs keletą judesių, parodo, kad jis šio visai nebijo. Minia nuščiūva: tankas, tarsi nugalėtas geležinis slibinas, akimirksniu tampa visai nebaisus. Tai tik dar kartą įrodė puikią tiesą, kad nuo baimės iki drąsos - tik vienas žingsnis, kad tikri lyderiai savo asmeniniu pavyzdžiu minią įkvepia tapti tauta. Tuomet aš jutau gimstančią tautą ir pats jaučiausi jos dalimi. Pastarasis vaizdas ir šiandien mane įtikina, kad tik būdami vieningi ir giliai širdyje tikėdami mūsų šalies ateitimi, būsime dvasiškai stiprūs ir laimingi.

- Ką šia daina norėtumėte pasakyti Lietuvos žmonėms?

- Kaip minėjau, šie metai reikšmingi mūsų šaliai. „Aš - Lietuva!“ - taip galėtų vadintis antrasis Sąjūdis, kurio, manau, mums dabar tikrai reikėtų, kad iš naujo susivienytume dvasiškai. Norėčiau, kad kiekvienas, klausydamasis šios dainos, vėl pajaustų, kad mes - tauta, o ne minia. Kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso mūsų ir mūsų vaikų ateitis ir kad kiekvienas iš mūsų: nuo paprasto žmogaus iki prezidento, atsakingai ir drąsiai, pridėjęs ranką prie širdies, galėtų garsiai pasakyti: „Aš - Lietuva!“