“Liūdni slibinai” moko liūdėti lietuviškainuotraukos

2010 spalio mėn. 24 d. 07:00:10 Perskaitė 800

Lietuvos muzikos padangėje gana ryškiai sužibo jaunų aktorių grupė “Liūdni slibinai”. Ironijos ir šmaikštaus sarkazmo pritvinkusi trijulė turi tikslą - savo liūdnomis dainomis raginti lietuvį atsisakyti lengvabūdiškumo ir gyvenimo džiaugsmo. Grupės vokalistas Dominykas Vaitiekūnas sako, kad jų patriotinė misija - grąžinti šiuolaikinį lietuvį prie jo tikrųjų baltiškų šaknų ir priversti liūdėti taip, kaip seniau liūdėdavo mūsų protėviai. Tik taip esą mes vėl išmoksime džiaugtis.

- Rytoj “Liūdni slibinai” pasirodo tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio “Tai - aš” finalinio koncerto scenoje, Šv. Kotrynos bažnyčioje. Festivalyje dalyvaujate ne pirmą kartą?

- Mūsų intymūs santykiai su festivaliu prasidėjo prieš dvejus metus, tada “Liūdni slibinai” su Aiste Lasyte ir Vaidu Kublinsku pasirodė festivalio “Tai - aš” naktinėjimuose. Galima sakyti, kad šis festivalis yra savotiška mūsų gimdykla, kurioje pasirodė mažas apsisnarglėjęs vaikelis “Liūdni slibinai”.

- Tačiau ir prieš tai jau buvote koncertavę?

- Taip, prieš tai turėjome sąrėmius Kauno Palemono vidurinėje mokykloje. Nes mūsų grupės moteris Aistė yra ją baigusi. Antraisiais grupės gyvavimo metais - 2009-ųjų rudenį - “Liūdni slibinai” jau įžengė į “Tai - aš” didžiąją sceną drauge su prie mūsų kompanijos prisidėjusiu Betmanu - būgnininku Jonu Lengvinu. Šiemet tai bus trečiasis įžengimas ir simbolinis 2 metų gimtadienis drauge ne tik su Betmanu, bet ir mūsų grojančiu viršininku - bosiste Aušra Murauskaite.

- Grojančiu viršininku?

- Tiesiog bandome šnekėti lietuviškai, todėl kam vartoti “bosas”, jei yra lietuviškas žodis - viršininkas.

- “Liūdni slibinai” apskritai naudoja labai daug tautinės atributikos ir neša lietuvybės vėliavą... Kodėl pasirinkote nacionalinį atspalvį?

- Dėl to, kad apie tai yra mūsų kūryba, gyvenimas. Mes gyvename Lietuvoje, esame lietuviai. Visi puikiai pamename Lazdynų Pelėdą, Šatrijos Raganą, Maironį. Taigi remdamiesi lietuviškos kultūros klodais ir grūdais kuriame lietuvybę. Tekstus mūsų dainoms taip pat rašo lietuvių poetai.

- Jūsų interneto svetainėje rašoma, kad dainų tekstus grupei rašo ir lietuvių literatūros klasikas Juozas Erlickas, ir poetas Sigitas Parulskis... Dėl kokių pažinčių su jais pavyko susitarti?

- Taip, mums kartais ir Henrikas Radauskas (lietuvių poetas, gyvenęs 1910-1970 m. - aut. past.) parašo... (Šypsosi.) Įvairiais būdais su jais pavyko susitarti... Tačiau rašome dainas ir patys.

- Kodėl savo grupę apgaubėte liūdesio aura?

- Nes esame lietuviai, baltai. O pastaruoju metu identifikavome tokį dalyką, kad šiuolaikinis žmogus suka savo galvą Vakarų kryptimi, bando per daug šypsotis, gyventi hedonistiniais pagrindais. Tai, mūsų nuomone, yra šiek tiek nenatūralu. Mums svarbiausia atsisukti į savo baltišką prigimtį - lietuvis pirmiausia turi mokėti liūdėti taip, kaip liūdėjo senovės lietuviai. Tik tada išmoksime džiaugtis.

- Su savo gerbėjais taip sėkmingai liūdite jau porą metų. “Liūdni slibinai” per tą laiką sulaukė išties nemažai sekėjų!

- Būna visokių... Ne visi iš karto supranta mūsų mokymą būti tauresniems, tautiškesniems. Tačiau iš žmonių nereikia per daug norėti. Viskas - laikui bėgant. Galbūt jiems dabar ta tikroji tiesa užsifiksuos kažkur pasąmonėje, o išlįs tik po 20 metų.

- Esate diplomuoti aktoriai. Kas jus paskatino tautą liūdinti savo dainomis, ne tik spektakliais?

- Norint įgyvendinti tokį didelį tikslą neužtenka vienos priemonės. Žodžio ar sakinio. Kartais tenka pasitelkti ir muziką, kad ta tikroji tiesa skverbtųsi giliai į žmogų pro jo ausis, akis, estetinį ir ritminį pojūtį.

- Girdėjau, kad ateityje turite planų įkurti teatrą “Liūdesėlis”?

- Šiuo metu turime grupę “Liūdni slibinai” ir aktorių trupę, kuri liūdi (“Trupė liūdi”, - aut. past.). Tačiau turime gana konkrečią viziją ateityje įkurti teatrą, kurio vadybininkė nuolat serga depresija, budėtojos, rūbininkės ir kasininkai verkia. Žiūrėsime, kaip čia viskas išeis. Bet tikime ta šviesesne ateitimi.

- Pasirinkote ironišką potekstę. Ar grupės nariai išties sąžiningai gali prisipažinti esantys “liūdnais slibinais”?

- Žinote, kaip ir visi žmonės, mėgstame daryti kavos pertraukėlę ir paišdykauti, negalvoti apie darbą, savo kilnų tikslą. Prisipažįstame - turime savų nuodėmių, kartais neatlaikę nusišypsome. Tačiau būdami kartu stengiamės to nedaryti.

- Išleidote savo debiutinį albumą “Albumas raginantis tautą”, su koncertais jau apkeliavote nemažai Lietuvos miestų. Pastebėjote, kad šalies regionų žmonės liūdi skirtingai?

- Taip, žmonės liūdi skirtingai. Tačiau labiausiai įsiminė liūdintis Panevėžys ir liūdintis Vilnius. Iš esmės Lietuvos regionai pradeda liūdėti tikslingai ir šiek tiek savitai. Kaip skiriasi mūsų tarmė, taip ir liūdesį žmonės įvairiuose Lietuvos kampeliuose išreiškia šiek tiek kitaip.

- O jei įgyvendinsite savo utopinę viziją, ir trys milijonai pradės masiškai depresuoti ir liūdėti? Ką darysite?

- Tada jau žiūrėsime. Nes tikslas yra gana didelis.

- Turite jo limitą?

- Mes - menininkai, skaičiais nesiremiame. Tačiau nesame aiškiaregiai ar pranašai, nežinome, kas bus toliau ir kur tos aukštesnės jėgos mus pastūmės. Pasaulis kinta, - tikslai taip pat gali kisti. Pasensim, nukvėšim, gal galvosime kitaip.

- Kokiomis dar nepopuliariomis idėjomis “Liūdni slibinai” gali pasigirti?

- Nė vienas iš mūsų nesimokė muzikos. Bet tai ne bėda. Nors kartais pavyzdžiai rodo, kad visgi ant scenos būna bėda... Ne visada mūsų moteris paima tą akordą ar aš - gaidą, kurią derėtų. Tačiau improvizuoti taip pat smagu.

Parengta pagal "Vakaro žinių" priedą "Geras!"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net