Liuba Nazarenko: “Mano meilės liga buvo su komplikacijomis”nuotraukos (1)

2018 liepos mėn. 11 d. 18:00:30 Perskaitė 1148

“Meilė – nuostabus jausmas, geriau ją išgyventi, kad ir tragiškai pasibaigusią, nei gyventi be jos”, - sako neseniai lietuviškų romansų plokštelę išleidusi dainininkė Liuba Nazarenko. Lietuvoje gimus ir augusi, romansų primadona vadinama atlikėjai neabejoja, kad asmeninės patirtys šiame žanre ypatingai vertingos. „Kuo daugiau kančios, tuo geriau skamba”, - neabejoja dainininkė, kurią gyvos muzikos gerbėjai rugpjūtį pamatys tradiciniame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras”, Anykščiuose.

 

Jus vadina romansų primadona. Tai etiketė, ar sąmoningas pasirinkimas?

Taip susiklostė, toks yra mano likimas, tokia manoji romantinė prigimtis. Romansus namuose girdėjau nuo vaikystės, tai buvo natūrali aplinka, kurioje juos dainavo visi. Metams bėgant, romansų žanras mane visiškai pasigrobė, - kuo vyresnis daraisi, tuo labiau supranti, kiek gyvenimo tiesos ir išminties juose yra. Tai muzika – apie išgyvenimus, apie jausmus, apie meilę.

Ar jūsų gyvenime buvo tokia meilė, kaip romansuose?

Dabar jau galiu pasakyti, kad buvo. Visą laiką labai jos norėjau, prašiau Dievo ir gavau. Tokią, kurios maža nepasirodė. Mes visi svajojame apie tobulą meilę, kai du myli vienodai stipriai. Tačiau tokie jausmai, netgi iš literatūros žinome, dažniausiai baigiasi tragiškai, lieka tik graži istorija. Jei jaunystėje man būtų kas pasakęs, kad meilė tai liga, leisčiausi į ilgą ginčą. Tačiau šiandien, gavusi visą tą patirtį, galiu sakyti – taip, meilė yra liga. Vieni ja suserga, kiti – ne, vieniems lengvai praeina, kitiems kyla komplikacijų. Manoji kaip tik tokia ir buvo – su komplikacijomis.

Kada ji jus ištiko? 

Meilė neturi amžiaus. Manoji kaip žaibas trenkė šiek tiek po dvidešimties. Istorija – ilga ir labai liūdna. Baigėsi ji bjauriai primityviai. Džiaugiuosi tik, kad neteko savo mylimojo pamatyti lovoje su meiluže. Nelinksma visa tai prisiminti...

Ar kai taip nutinka, prarandi tikėjimą meile?

Ta istorija pakeitė mane, pakeitė mano pasaulį, teko daugelį dalykų pergalvoti iš naujo. „Nėra jokios meilės”, - viename susitikime pasakė mano klausytojas, jaunas vyras. Esu tikra, kad jis taip kalba, nes dar nesutiko tikrosios.

Ar išgyvenimai, kuriuos patiriate, persikelia į sceną, į jūsų romansus, kuriuos atliekate?

Ir tai, turbūt, vienintelis geras dalykas, kas lieka po tokios patirties. Jausmai scenoje susidėlioja į savas dėžutes, lentynėles. Meilės išgyvenimai romansų atlikėjui – tobula situacija. Tačiau tai suvoki tik po kurio laiko, po keletos metų kančios ir savigraužos.

Liuba, jūs gimėte ir augote Lietuvoje, tačiau dažniausiai dainuojate rusiškus romansus. Ar lietuviški ne tokie jausmingi?

Aš tik visai neseniai sužinojau apie lietuviškus romansus. Sudėjome juos į lietuviškų romansų kompaktinę plokštelę. Jų atliksiu ir festivalyje „Purpurinis vakaras”. Romansų niša nėra labai didelė, šis žanras – tikras keliauninkas, atklydęs iki mūsų iš Ispanijos viduramžių. Man jie artimi gal todėl, kad mano siela tokia romantiškai prakeikta.

Kas šiais laikais yra romantiška siela?

Teko sutikti žmonių, kurie klausia – kodėl pasirinkai šitą žanrą, juk tokia nuobodybė,  liūdesys. O man atrodo – juose galima rasti visko, įvairiausių atspalvių, džiaugsmo ir liūdesio.
Akys gali būti juodos ir žalios, naktis – tamsi, šviesi, gali būti ir purpurinė. Romansuose visada daug dainuojama apie gamtą. Pavasario romansai šviesūs, meilės nuojautos kupini. Vasarą – viskas sodriau, brandžiau, rudenį vyksta pasimatymai ir meilės dramos, artėjant žiemai prasideda liūdesys, pavydas, viskas patamsėja. O žiema atkeliauja su buvusios meilės prisiminimais.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net