K.Smoriginas: TV turi ginti visuomenę, o ne būti priešininkas

2013 sausio mėn. 20 d. 13:00:29 Perskaitė 1273

Kostas Smoriginas, aktorius, režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas:

Apibendrinkim, iš ko susideda šiandienių televizijų tinkleliai: paties lėkščiausio, aukščiau bambos nepakylančio humoro laidų ir pigiausių (visomis prasmėmis) Holivudo komedijų, šou laidų, neturinčių jokio turinio, užtat vedamų superseksualių, pusnuogių panelių, ir vien per vartotojišką, drungną, nekonfliktišką, nekritišką požiūrį nušviečiamos informacijos. Anksčiau juokaudavau, kad aiškiai matau ir tokios televizijos tikslinės publikos atstovo portretą - nuvorišą su nykščio storumo aukso gandine ant kaklo ir raudonųjų ikrų skardine rankose... Bet klydau - juk nuvorišai bent jau myli savo vaikus: svajoja savo privogtais pinigais išmokslinti juos užsienio universitetuose, svajoja juos matyti profesoriais... Ne, ne - jiems tokia televizija pernelyg prasta. Dabar, įdėmiau paanalizavęs televizijos produkcijos kokybę, mintėtąją ikrų skardinę tikslinio žiūrovo rankoje pakeisčiau bulvių traškučiais, o aukso grandinę - ta paprastąja, kuria prie būdos rišami šunys.

Visų kitų segmentų žiūrovams ne tik netinka tokia televizijos produkcija - ji juos žemina, tyčiojasi iš jų intelekto, taurių jausmų, moralės, pasaulėjautos - agresyviai ją atakuoja, mėgindama primesti neva "šiuolaikinį", neva visuomenės visuotinai priimtą požiūrį. O nepaprastai profesionaliomis save laikančios televizijos žurnalistės - kas jas taip mokė su žmonėmis bendrauti? Jokios pagarbos pašnekovui, net leidimo
išsakyti nuomonę... Kaži koks isteriškas skubėjimas, žongliravimas, sutirštintos emocijos, bet iki tikros problemos, o juolab iki jos gliaudymo - šiukštu net neprisiliečiama. Kažkoks žinių laidų ir analitinių laidų imitavimas. Kam jo reikia? Idant žmonės manytų, kad tai, apie ką šnekamasi, ir yra esminės Lietuvos problemos?..

O televizijų brukami požiūriai? O jų primetama emocija, prislegianti savo beviltiškumu? Karčiai pajuokausiu - lietuviškos televizijos privertė mane net banalius, schematiškus veiksmo filmus su Briusu Vilisu (Bruce Willis) ar Stivenu Sigalu (Steven Seagal) pamėgti. Kaip atsvarą žemyn tempiančiai televizijos bjaurasčiai. Mat tuose filmuose bent jau gėris nugali blogį - bent jau tuo paguodžia, suteikia vilties...

Tiesą sakant, net jei ir gerą filmą rodytų - per televiziją ir jo nebeįmanoma pasižiūrėti. Klaikiausio turinio, neįtikėtino bukumo reklamos, trunkančios tiek, kad žiūrovas filmo siužetą spėja pamiršti, reklamų blokai išdraskantys žiūrinčiojo emocijas, dėmesį... Lyg šito būtų negana, antra tiek pridedama dar savireklamos - anonsai nuolat kartojami ir kartojami tie patys, lyg tyčia stengiantis žiūrovą iš proto išvaryti.

Na, gerai, mes turime pakankamai išsilavinimo ir kritiškumo, kad tiesiog išjungtumėme televizorių ir imtumėmės knygos, eitumėme į spektaklį, koncertą, o kino filmus žiūrėtumėme ne tuos, kuriuos mums pameta, it šuniui plutą, o tuos, kuriuos verta žiūrėti. Betgi kaip su vaikais, kurie dar neturi žinių bagažo, kritinio mąstymo įgūdžių? Jie klonuojami "radžiais", "zvonkėmis" ir kitomis "žvaigždėmis", nes televizija ir tarp eilučių, ir tiesiogiai bando įteigti, kad kaip tik toks gyvenimas ir vadintinas susiklosčiusiu. Ir vaikas mąsto: "Kamgi reikia krimsti mokslus, dirbti, profesionaliai išmanyti kokią nors specialybę, jei labiausiai visuomenėje gerbiami nieko nesimokę, ne kaži ką išmanantys, bet dailūs, blizgiai apsirengę, "be kompleksų", šokiruoti ir kvailioti gebantys žmonės? Užuot vargą vargęs su mokslais ir darbu - būsiu ir aš toks".

Iš tikrųjų norėčiau susitikti su kiekvienu iš televizijos kanalų vadovu ir kiekvieno žvelgdamas tiesiai į akis paklausti: "O tu vaikų turi? Myli juos? Linki jiems gero?"

Labai norėčiau tikėti, kad visa ši siaubinga žala visuomenei yra daroma tik iš godumo ir nemeilės savo šalies žmonėms - mane guostų, jei tik dėl to. Bet nejučia vis sukirba paranojiška mintis, kad visa tai daroma tyčia, sąmoningai, labai gerai žinant, kokios viso to pasekmės, ir tų pasekmių siekiant. Duok Dieve, kad tai išties būtų paranojiškos mintys, bet kai apsidairęs pamatai, kiek aplinkui norinčių, kad mūsų tauta būtų bestuburė ir silpna, tokie įtarimai nebeatrodo labai kvaili.

Vienintelis kanalas, kurio čia nenoriu su žemėmis maišyti, - LRT. Nesakau, kad neturiu priekaištų jų produkcijai, bet bent jau pastebiu, kad ši televizija turi tam tikrą vidinį cenzorių, neleidžiantį išsižadėti kitų kriterijų, paliekant vien reitingą, kaip tai padarė komercinės televizijos. Na, o vadinamasis antras LRT kanalas, oficialiai jau besivadinantis LRT KULTŪRA, apskritai būtų visai neblogas, jei turėtų bent šiokią tokią strategiją - dabar ją gali žiūrėti tik loterijos principu: į ką pataikysi, į tą pataikysi... Taip neturėtų būti.

Esu šventai įsitikinęs, kad žmonės, neturintys vidinio cenzoriaus ir vidinės atsakomybės už savojo darbo pasekmes, negali būti prileidžiami prie televizijos eterio, jie privalo būti kontroliuojami. Todėl jei būčiau televizijos vadovas, pirmiausia suburčiau gausią ir stiprią Meno tarybą. Prasidėtų ji tokiomis asmenybėmis kaip profesorė Viktorija Daujotytė ir baigtųsi nepriklausomais meno kritikais. Tilptų į ją ir filosofai, ir psichologai, ir menų kūrėjai... Neabejoju, kad siūlant į eterį šou, panašų į "Radži ieško žmonos", minėtoji profesorė neištvertų - beveik girdžiu ją tariant: "Žmonės, bet juk šitaip negalima".

Daug ką daryčiau - dirbčiau. Ir pasistengčiau, kad jausdami misiją ir atsakomybę dirbtų manieji pavaldiniai. Idant televizija virstų visuomenės interesus ginančiu štabu, kurio buvimą mūsų - Lietuvos žmonių - pusėje justų tauta, apgaudinėjama ir engiama politikų, piniguočių, savus interesus brutaliai prakišinėjančių klanų - jau ne itin turinti kuo pasitikėti, iš kur sulaukti bičiuliško palaikymo.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net