Kodėl TV serga saviniekos sindromu?

- Televizijoje trūksta laidų, kurios atspindėtų mūsų senąsias šaknis, mūsų tautos pamatinius dalykus.

Pasigendu pokalbių apie istorinius, etninės kultūros dalykus. Suprantama, jie turėtų būti pateikti populiaria forma, bet tie dalykai turėtų būti aktyviau skleidžiami.

Iš tikrųjų yra nemažai renginių, kuriuose skleidžiama etninė kultūra, ypač tarp jaunimo. Reikėtų prisiminti artėjantį nepriklausomos savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalį „Mėnuo Juodaragis“. Į jį kasmet suvažiuoja keli tūkstančiai jaunų žmonių, o šiemet festivalis švęs 20-metį.

Manau, kad tokiam festivaliui, kur jaunimas klausosi muzikos, kur vyksta etnokultūrinės paskaitos, užsiėmimai, kur savo sugebėjimus rodo geriausi senųjų amatų meistrai, vyksta edukacinės paskaitos, baltiškų tradicijų apeigos, kino peržiūros, parodos, pažintiniai žygiai, sporto turnyrai, turėtų būti skirtas specialus laidų ciklas. Ne viena laida.

Noriu prisipažinti, kad nesu aktyvi televizijos žiūrovė. Gal televizijos ir nežiūriu dėl to, kad joje nelabai randu man svarbių, rūpimų ir įdomių dalykų. O apie lietuvių tautines tradicijas televizijoje tikrai rodoma per mažai laidų arba jų iš viso nėra.

Dar vienas dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį, tai televizijos nusiteikimas. Pastebėjau bendraudama su žmonėmis, dirbančiais televizijoje ir kitur žiniasklaidoje, kad iki šiol yra išlikęs toks saviniekos reiškinys arba sindromas.

Vis stengiamasi įžiūrėti blogus dalykus, rodyti reiškinius ar tokius žmones, kurie yra visuomenės paraštėse. Tai pateikiama vos ne kaip kasdienybė. Susidaro įspūdis, kad visi taip gyvena. Nors iš tiesų tai netiesa.

Tikrųjų vertybių, teigiamų, pozityvių, įkvepiančių dalykų, pavyzdžių televizija kažkodėl nerodo. O tokių dalykų aš labiausiai pasigendu.

Parengta pagal priedą „TV publika“