Kinas gali nuspėti netolimą ateitį

Ar ateityje bus sukurtas dirbtinis intelektas, viską valdys robotai, o mes kartu su ateiviais gyvensime dar neatrastose planetose - visus šiuos klausimus svarsto mokslinės fantastikos kino filmai ir literatūra. Pasak LRT televizijos programų direktoriaus biologijos mokslų daktaro Rolando Maskoliūno, pažįstamo iš mokslo populiarinimo laidų, mokslinis fantastinis kinas, remdamasis šiuolaikinėmis mokslo ir technologijų tendencijomis, gali įtikinamai pademonstruoti galimus ateities scenarijus.

- Kokie nauji vėjai mokslinės fantastikos srityje - kine, literatūroje - vyrauja šiuo metu?

- Kine dominuoja lengva pramoginė fantastika su mokslo elementais, o ypač maginė fantastika. Tokioje itin populiarioje pseudofantastikoje siautėja komiksų superherojai, įvairūs betmenai ir kitokie supermenai. Kadangi sukurti fantastinius filmus ir juos išreklamuoti vis brangiau kainuoja, režisieriai ir prodiuseriai vengia rizikuoti. Jie linkę kurti naivokus, aštraus siužeto ir kupinus vaizdo efektų, nesibaigiančius filmų tęsinius paaugliams, tokius kaip „Hobito“ trilogija arba „Bado žaidynės“. Gana retai pasirodo tokie originalūs ir labiau mokslo idėjomis pagrįsti filmai kaip „Pradžia“, „Eliziejus“, „Mėnulis“ arba
„9-asis rajonas“.

Dažniausiai įdomūs projektai gimsta nekomercinio kino kategorijoje. Pastaruoju metu populiariausias holivudinės sistemos darbas - Alfonso Kuarono (Alfonso Cuaron) režisuotas filmas „Gravitacija“, tačiau tai iš esmės nėra mokslinės fantastikos filmas, o daugiau noras parodyti darbo ir gyvenimo kosminėje erdvėje tikrovę ir joje tykančius pavojus.

Mokslinės fantastikos literatūra retkarčiais irgi nustebina originaliomis vizijomis, nors apskritai ir joje dominuoja knygų ciklai, daug menkaverčių kosminių operų, postapokaliptinių istorijų. Man labiausiai patinka mokslinės fantastikos knygos arba ciklai, vaizduojantys netolimą ateitį. Jose įtaigiai demonstruojamos šiuolaikinių ekologinių, politinių, ekonominių, technologinių vystymosi tendencijų pasekmės. Iš tokių autorių išsiskiria Margaret Atvud (Margaret Atwood, „Oriksas ir griežlė“), Paolas Bacigalupis (Paolo Bacigalupi, „Prisukama mergina“), Ianas Makdonaldas (Ian McDonald, „Dervišo namai“), Čarlzas Štrosas (Charles Stross, „Accelerando“), Piteris Votsas (Peter Watts, „Blindsight“) ir t.t. Kitas įdomus porūšis – alternatyvi istorija, kur dėl kokių nors priežasčių, praeityje įvykusių kataklizmų pakinta pasaulio vystymosi istorija (rekomenduoju Mato Rufo (Matt Ruff) romaną „Miražas“ arba K. S. Robinsono „Ryžių ir druskos metus“).
 
- Robotai, klonavimas, dirbtinis intelektas, kosmoso platybės. Kokios temos pastaruoju metu labiausiai domina kino kūrėjus?

- Kino kūrėjai renkasi įvairias temas. Pavyzdžiui, filme „Eliziejus“, kuris yra vienas iš įdomesnių pastaruoju metu pasirodžiusių fantastinių filmų, yra ir robotai, dirbtinio intelekto sistemos, naudojami smegenų implantai, vaizduojami naujo tipo ginklai, egzoskeletai, kosminio transporto sistemos. Šiame filme liečiama nemažai šiuo metu aktualių ir populiarių temų -
įskaitant biomedicinos pasiekimus, vėžinių ligų gydymą, naudojant neregėtus metodus.
 
- Kiek mokslinė fantastika susijusi su logika? Ar kino filmai, literatūra iš tiesų gali iš dalies numatyti ateitį?

- Jeigu fantastika yra mokslinė, ji turi paklusti logikos ir fizikos dėsniams. Galima sukurti įvairias planetas su įvairiomis sąlygomis, įvairias gyvybės formas, bet viską reikia pagrįsti. Apskritai kalbant, svarbiausia bet kokio žanro autoriaus užduotis - papasakoti įtikinamą, intriguojančią istoriją. Fantastinės arba mokslinės fantastinės idėjos, kontekstas gali padėti sustiprinti įspūdį. Suteikti papildomų spalvų.

- Palyginti su pirmaisiais fantastiniais filmais „Tronas“, „Svetimas“, „Žvaigždžių karai“, „Matrica“, kaip fantastiniai filmai patobulėjo iki šių dienų?

- Nemažai klasikinių filmų: „Likvidatorius“, „Terminatorius“, „Svetimas“, „Žvaigždžių karai“, „2001 metų kosminė odisėja“ ir kt. iki šiol morališkai nepaseno. Anksčiau mokslinės fantastikos filmai buvo originalesni, ne tokie komerciški, juos kuriant buvo naudojama mažiau vaizdo efektų, kurie naujausiuose filmuose kartais net blaško dėmesį. Šiandieninis gyvenimas diktuoja greitesnį tempą, mokslinės fantastikos kinas kuriamas paviršutiniškiau, tapo komerciškesnis. Grįžtama prie jau patikrintų filmų idėjų. Pavyzdžiui, po ilgokos pauzės buvo sukurta ketvirtoji filmo „Terminatorius“ dalis - paviršutiniškas filmas, kur dominuoja veiksmas be aiškesnės logikos. Arba režisieriaus Ridlio Skoto (Ridley Scott), sukūrusio ir garsųjį filmą „Svetimas“, vienas naujesnių darbų - kino filmas „Prometėjas“. Nors režisierius turėjo daugiau pinigų ir galimybių, tačiau patyrė fiasko. „Prometėjas“ yra keistas hibridas, turintis ir siaubo filmo, ir parodijos elementų.
 
- Kokio tipo fantastiką matome televizijoje? Tikriausiai dažniausia yra maginė fantastika, pasakojanti apie vampyrus ir zombius. O gal tai nėra tikroji fantastika?

- Plačiąja prasme dauguma pelningiausių pasaulio filmų yra fantastiniai arba maginės fantastikos filmai. Fantastikos motyvų galima sutikti daug kur. Pavyzdžiui, net romantinėse komedijose „Keliautojo laiku žmona“ arba „Mergišiaus praeities vaiduokliai“. Juose naudojami fantastinių filmų elementai (pavyzdžiui, kelionės laiku), kurie pagyvina veiksmą, tačiau nuo to filmas netampa mokslinis fantastinis. Televizijoje dažniau rodomi mistiniai, siaubo arba maginės fantastikos serialai, tokie kaip „Sostų karai“ arba „Dingę“. Iš mokslinės fantastikos serialų galima išskirti amerikiečių „Fringe“, „Firefly“, „Battlestar Galactica“, dešimtmečius rodomą britų serialą „Dr. Who“ arba „Orphan Black“.

- Kokios šalys yra labiausiai nusipelniusios fantastinio kino kūryboje? Kas pradėjo kurti fantastinį kiną ir tai darė įtikinamiausiai?

- Be abejo, nemažai nusipelnė vokiečiai. Vienas žymiausių legendinių režisierių buvo Fricas Langas (Fritz Lang), mokslinės fantastikos kino filmų „Metropolis“, „Moteris mėnulyje“ autorius. Vokiečių kino studija UFA XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje sukūrė nemažai mokslinių fantastinių kino filmų. Vėliau, 6-ajame, 7-ajame dešimtmetyje, anglosaksų kraštuose, ypač JAV, sparčiai besivystant literatūrai ėmė dominuoti šių šalių fantastinio kino kūrėjai. Tačiau keletą klasikinių filmų savo sąskaitoje turi prancūzai, italai, rusai.
 
- Ar lietuviai yra sukūrę mokslinės fantastikos kūrinių? Ar Kristinos Buožytės filmas „Aurora“, Andriaus Tapino knyga „Vilko valanda“ gali būti priskiriami mokslinės fantastikos žanrui?

- Taip, filmas „Aurora“, galima sakyti, yra mokslinės fantastikos filmas. Ne itin originali, bet neblogai įvykdyta idėja, jeigu nekreipsime dėmesio į prastą kai kurių aktorių vaidybą ir pernelyg ištęstą siužetą. Tai pavyzdys, kaip fantastinė idėja naudojama, bandant atskleisti žmonių santykių dramą. Andriaus Tapino romanas „Vilko valanda“ - tai šiuo metu itin populiariam mokslinės fantastikos porūšiui „steampunk“ priskirtinas romanas. Mokslinės fantastikos porūšių labai daug. Tai laiko kelionės, pirmojo kontakto, distopinė ar antiutopinė fantastika, „biopankas“, „kiberpankas“, „nanopankas“, ar „postkiberpankas“.