respublika.lt

Kas iš tiesų sukūrė romanus apie Ostapą Benderį

(0)
Publikuota: 2018 spalio 08 11:31:11, Milda KUNSKAITĖ
×
nuotr. 3 nuotr.
Paminklas „12 kėdžių“ herojams Ostapui Benderiui ir Kisai Vorobjaninovui Čeboksaruose

Literatūrinės mistifikacijos atsirado kartu su pirmosiomis knygomis, bet autorystės klausimas labai ilgai nebuvo toks aktualus kaip dabar. Garsiausia diskusija yra, aišku, susijusi su Šekspyro asmeniu ir klausimu, ar būtent jis yra garsiųjų kūrinių autorius. Populiari „sąmokslo teorija“ rusų literatūroje buvo romano „Tykusis Donas“ autorystė. O naujojo tūkstantmečio pradžioje buvo iškelta versija, kad romanus „Dvylika kėdžių“ ir „Aukso veršis“ parašė ne Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas.

 

Argumentu pateikiama aplinkybė, kad nei jų „Vienaaukštės Amerikos“, nei feljetonų ir apsakymų net negalima lyginti su romanais apie didįjį avantiūristą. Be to, primenama, kad ir juodraščių yra labai mažai, ir kad autorių biografijose nėra nieko, kas būtų galėję juos įkvėpti tokiems veikėjams ir tokioms mintims.

Dar vienas mėgstamas argumentas: visi bendraautorių kūriniai, sukurti ne kartu, visiškai neprilygsta jų bendrai parašytiems romanams. Ir pagaliau knygose yra įžvelgiama antisovietinė kritika, nors abu rašytojai buvo laikomi visai patikimais ir nuoširdžiai tikėjo socializmo pergale.

Kaip kandidatai į tikruosius autorius dažniausiai yra minimi Michailas Bulgakovas, Valentinas Katajevas, Sergejus Zajaickis ir kt. I.Ilfas ir J.Petrovas niekada neslėpė, kad romano idėją jiems padovanojo Valentinas Katajevas, vyresnysis J.Petrovo brolis, kuris save ironiškai pavadino „Diuma tėvu“. Buvo sumanyta, kad I.Ilfas ir J.Petrovas parašys kūrinį, o V.Katajevas, jau pripažintas meistras, bus jo literatūrinis redaktorius. Tačiau vėliau jis atsisakė jį taisyti.

V.Katajevo biografija buvo sudėtinga, kai kuriuos jos momentus, pavyzdžiui, dalyvavimą baltųjų judėjime, jis daug metų kruopščiai slėpė. Taip pat jis pasižymėjo neeiliniu charakteriu, o kai kurie jo bruožai, tarkime, šiurkštokas cinizmas ir deklaruojama meilė pinigams atsispindėjo ir Ostapo Benderio paveiksle. Be to, apysakoje „Išeikvotojai“ („Растратчики“, 1926) V.Katajevas taip pat sukūrė paveikslus dviejų apsukruolių, kurie keliauja po šalį su vogtais pinigais, įsiveldami į įvairiausius nuotykius. Bet iki pat mirties 1986 m. V.Katajevas apie tai nieko nesakė, nors nei I.Ilfo nei J.Petrovo tuo metu jau nebebuvo tarp gyvųjų, o romanai buvo leidžiami pakartotiniais tiražais, nepaisant to, kad idėjiškai nebuvo nepriekaištingi. Vadinasi, senyvas rašytojas jau niekuo nerizikavo.

Dar mįslingesnė atrodo versija dėl M.Bulgakovo, sovietinės literatūros „sūnaus paklydėlio“. Nuo trečiojo dešimtmečio vidurio jo kūryba buvo nuosekliai draudžiama, o paskui ir visai nustota spausdinti, iš teatrų repertuarų dingo visos jo pjesės. Kai kurie tyrinėtojai įžvelgia paralelių tarp „Meistro ir Margaritos“ herojų ir motyvų bei kitų Bulgakovo kūrinių ir epopėjų apie Ostapą Benderį. Išties, daugelis literatūrologų pastebi Ostapo Benderio ir Kisos Vorobjaninovo panašumą su M.Bulgakovo pjesės „Zoikos butas“ personažais. Konkrečiai - buvusiu dvarininku Oboljaninovu, svajojančiu apie emigraciją, ir apsukriu sukčiumi Ametistovu, svajojančiu pasivaikščioti Nicoje pasipuošus baltomis kelnėmis. Bet nereikia pamiršti, kad trečiojo dešimtmečio literatūroje buvę dvarininkai, bergždžiai bandantys susigrąžinti praeitį, ir žavūs avantiūristai tapo tipiškais herojais. Rašytojai azartiškai pajuokdavo tiek NEP‘o laikų papročius, tiek buvusio elito negebėjimą prisitaikyti prie naujos tvarkos. Tuo požiūriu ir M.Bulgakovas, ir V.Katajevas, ir I.Ilfas su J.Petrovu buvo viename idėjų ir minčių lauke. Be to, jie buvo pažįstami, taigi galėjo nesąmoningai keistis idėjomis. Yra versija, kad M.Bulgakovas parašė „Dvylika kėdžių“ vos ne vykdydamas tiesioginį OGPU (SSRS liaudies komisarų tarybos politinės valdybos) įsakymą, perduotą per V.Katajevą, norint diskredituoti trockistines nuotaikas visuomenėje. Tačiau, nors M.Bulgakovo materialinė padėtis tuo metu (1928) stabilizavosi (gavus iš užsienio honorarus už „Baltąją gvardiją“ ir „Turbinų dienas“, taip pat „Zoikos butą“), jokių nuolaidų iš cenzūros ir asmeninės laisvės jis už savo darbą negavo. Tad tokio kompromiso prasmė lieka nesuprantama.

Šios teorijos nepatvirtina ir jo žmonos Jelenos Bulgakovos dienoraščio mintys, nors ja rašytojas visiškai pasitikėjo ir laikė artimiausiu žmogumi. Tyrinėjimai tęsiasi, bet iš I.Ilfo ir J.Petrovo apsakymų galima puikiai susidaryti vaizdą apie šių autorių talentą, o jų motyvus yra nesunku atpažinti ir garsiuosiuose romanuose.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s