respublika.lt

Kad nėra ko žiūrėti, kaltas pats žiūrovas

(0)
Publikuota: 2019 birželio 26 13:26:38, Dalia BYČIENĖ
×
nuotr. 6 nuotr.
Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Sunku rasti žmogų, kuris neturėtų priekaištų lietuviškai televizijai. Skundžiamasi, kad ji nuobodi, lėkšta, kad rodomi serialai pasenę. Televizijos veidai tie patys, bodę pabodę. Ar iš tiesų mūsų televizija tokia nekokybiška?

 

„Vakaro žinios“ sulaukia skaitytojų skambučių su skundais, kad „nėra ką žiūrėti per televizorių“. Ypač juos piktina tie patys, nuolat sukami seni filmai, serialai. „Kam reikia dabar vėl rodyti tuos „Gelbėtojus“? Juk prieš 20 metų jie nufilmuoti! Arba „Vienas namuose“? Visi atmintinai tą filmą žino ir jau įgrįsęs iki gyvo kaulo“, - piktinosi neseniai į redakciją paskambinusi vilnietė. Moteris pridūrė, kad jaunimas, jos nuomone, apskritai televizoriaus nežiūri, nes naujų filmų, modernių laidų ten nėra.

- Ko nori žiūrovai? - paklausėme VU profesoriaus, buvusio LRT tarybos pirmininko Žyginto PEČIULIO.

- Nusiskundimai vasarą gali būti susiję su sezoniškumu, kai televizijos neinvestuoja. Atostogų metas ne tik televizijoms, bet ir žiūrovams. Dėl to televizijos priima sprendimą pataupyti.

Bet aš suprantu, kad čia platesnė problema. Šiuo atveju norėtųsi tą problemą pasukti ne link televizijų, o link žiūrovo. Psichologų reikėtų paklausti, kas čia atsitinka, kai žmogui tarsi nusibosta gyventi ir kalta tampa televizija.

Kalbant apie sovietų laikus, vartojamas nuobodulio estetikos terminas. Kai viskas buvo suvaržyta, dozuota, žmogus jautė nuobodulį ir tai buvo savotiška protesto forma. Bet dabar... kanalų, raiškų, kiek širdis geidžia. Ne tik televizija, bet ir internetas, radijas. Ir staiga žmogui vėl nuobodu, vėl tas pats per tą patį.

Televizija yra masinės komunikacijos priemonė, na, ir tokia truputį gamtos klaida, nes žmonės niekada nesvajojo apie tokį daiktą, kuris visiems pateiktų vienodą produktą. Žmonės visada norėjo kažko individualaus, bet XIX amžiaus pabaigoje atsirado masinė komunikacija. Iš pradžių ne televizija, o telegrafas. Ir akivaizdu, kad visiems neįtiksi. Vis dėlto tie laikai jau yra praėję ir žmogus turi daug priemonių pasirinkti, todėl tas niurzgėjimas truputį keistas. Paprasčiausia, tu nežiūrėk, užsiimk kitais darbais.

Kitas svarbus dalykas - persivalgymo jausmas. Norisi visko ir visuomet. Juk mes taip nesielgiame nuėję į didelę maisto parduotuvę, negriebiame visko, o atsirenkame. Meskite į mane akmenį niurzgiantys, negi jūs negalite per dieną ar savaitę susirasti vieno jums patinkamo produkto. Viename kanale susiraskite filmą, kitame žinias, trečiame - pokalbių laidą. Na, aš taip darau.

Analogiją čia būtų galima įžvelgti tik tokią - kai artėja rinkimai, nėra už ką balsuoti, kai įsijungiu televizorių - nėra ko žiūrėti. Kokių stebuklų mes norime?

Aš neginu televizijos. Galima kartais ir daugiau išmonės, mažiau taupyti, bet vis dėlto daugiau krypstu link auditorijos psichologinių problemų.

- Televizijų kanalų pasirinkimas nemenkas, o kuo jos skiriasi viena nuo kitos?

- Pasaulyje ir Lietuvoje yra dvi didžiulės grupės radijo ir televizijos transliuotojų, kuriems televizija yra verslas, kurie iš to uždirba pinigus. Vakarų Europoje sukurtas visuomeninio transliuotojo modelis, kuris finansuojamas įvairiai ir vis dėlto dalį finansų arba ir visus gauna iš kažkokių šaltinių.

Lietuvoje LRT atskiriamas procentas nuo gyventojų pajamų ir nuo akcizo. Taigi, galima sakyti, kad visuomeninę televiziją išlaiko piliečiai. Skirtumas tarp šių transliuotojų atsiranda iš to, kad vieniems reikia žūtbūt užsidirbti ir išgyventi, o visuomeniniam transliuotojui auditorijos pritraukimas nėra žūtbūtinis reikalas.

Antra, visuomeninis transliuotojas daro tai, kas neapsimoka komercinėms televizijoms. Tarp tokių dalykų religinės laidos, tautinių bendrijų laidos, kurios visai neapsimoka, jų auditorija yra menka ir komercinėms televizijoms ji neatsipirktų. Abi šias transliuotojų grupes vienija tai, kad jos veikia vieningoje rinkoje ir dažnas žiūrovas, „vaikščiodamas“ per kanalus, net nesigilina, ar tai komercinis, ar visuomeninis kanalas. Jam svarbiausia, kad patiktų, būtų įdomu. Tad šioje konkurencinėje kovoje visuomeninis transliuotojas negali sakyti, kad jam nerūpi reitingai, nerūpi, ar mus žiūri. Paprasčiausias dalykas, jei tavęs nežiūrės, tu negali atlikti savo misijos. Tam tikra prasme, kad tos laidos, kultūrinės ir visos kitos, pasiektų auditoriją, reikia konkuruoti su kitais transliuotojais. Taigi, konkurencija kartais sukelia ir tam tikrų kokybės problemų. Jeigu tave žiūri daug žmonių, vadinasi, masinė auditorija, o jei masinė auditorija, tai yra masinė kultūra.

- Žiūrovus erzina ir reklama, kurios, atrodo, mūsų kanaluose labai daug.

- Televizijos negali rodyti reklamos kiek nori, jos yra prižiūrimos ir baudžiamos. Reklama gali užimti 20 proc. laiko. Sudėjus viską į vieną vietą, reikštų 12 minučių per valandą. Bet intarpai būna ilgesni. Be prekių ir paslaugų reklamos, televizijos dar įdeda ir savo laidų reklamą, vadinamą savireklamą. Kadangi viskas suplakama į vieną vietą, žiūrovui ir atrodo, kad reklamai skiriama labai daug laiko.

Bet jeigu žiūrovo, radijo klausytojo paklaustų, ar jis norėtų nematyti reklamos ir mokėti nustatytą mokestį už kiekvieno kanalo žiūrėjimą, nežinau, ką pasirinktų.

- Televizijoje vyrauja tam tikros mados. Kas dabar madinga televizijoje?

- Tokios ryškios mados dabar neišskirčiau. Nuo šio amžiaus pradžios gal dešimt metų vyravo vadinamoji realybės šou stilistika. Žmonės buvo uždaromi televizijoje ir stebimi, tiesiog pasiūloma televizijoje gyventi. Dabar šita tendencija prigesusi, bet vis tik gana ryškios neo televizijos tendencijos.

Naujajai televizijai būdinga auditorijos įtraukimas į televizinį gyvenimą. Senoji televizija buvo ekspertų, profesionalų kanalai, kur eilinis žmogus nelabai galėjai patekti. Naujoje televizijoje šansą pasirodyti televizijoje, galbūt patobulėti, turi kiekvienas.

Anksčiau televizijos vidury vakaro kelias valandas rodydavo operą. Tokiu metu, kai žmonės vakarieniauja, tarškina puodais, migdo vaikus ir jie kelias valandas turėtų žiūrėti operą. Tai yra operos išniekinimas. Taip pat, kaip ir gero filmo, jei jis būtų rodomas 23 valandą. Geri filmai turi būti rodomi vėlyvą vakarą todėl, kad gerbia žiūrovą ir gerbia režisierių. Juk negalima Felinio rodyti, kol vaikai neužmigdyti, indai nesuplauti. Kai šeima viską susitvarko, tada gali atsisėsti, susikaupti ir rimtai žiūrėti filmą.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s