Kad ateitis dainuotų

Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkursui „Dainų dainelė“ - 40; konkursui, kuris šiemet vyksta jau dvidešimt pirmą kartą; konkursui, kuris pradėjo „dainuoti“ tolimais ir gūdžiais 1974-aisiais; konkursui, išugdžiusiam dešimtis vytautų juozapaičių, juditų leitaičių, vaidų genyčių, rafailų karpių... Taigi keturiasdešimt metų - tai „tik“ ar „net“?

Dainai - mažai, žmogui - daug. Keitėsi mados, kartos, net klimatas ir politinė sistema. O „Dainų dainelė“ vyksta kaip vykusi, žinoma, kassyk ji šiek tiek atsinaujina, šiek tiek atsišviežina, bet visuomet lieka tokia pati jaunatviška, azartiška, temperamentinga - kitaip ir negali būti; kitaip niekada ir nebus, nes tai šventė, su kuria užaugo ne tik dabartinių dainorėlių tėvai, bet ir seneliai. Keturiasdešimt... apie mielo visos Lietuvos širdims konkurso ilgaamžiškumą, populiarumą ir sėkmę (bei kitus dalykus) šiandien kalbamės su Lietuvos nacionalinės menų mokyklos direktoriumi Romualdu Kondrotu ir „Dainų dainelės“ konkurso koordinatoriumi Žilvinu Meškuočiu.

- „Dainų dainelės“ istorija nėra trumpa. Gal galite mūsų skaitytojams ją priminti - paprastai ir šiltai, be didelių skaičių, be vienokių ar kitokių kažkieno nuopelnų.

R.Kondrotas: Ji, ta istorija, yra labai įvairi, ne visą aš ją gerai ir prisimenu. Kažkada dalyvavau kaip mokytojas, buvo reikalingi ir geltoni kaklaraiščiai, ir uniformos, buvo būtina daina tautų draugystės tema, rusiška ir pan. Bet visuomet buvo atsvara: ir lietuvių liaudies daina, ir daina apie meilę Tėvynei, apie meilę savo Tėvynei Lietuvai, kuri mums, lietuviams, ir buvo svarbiausia mūsų daina. Šie konkursai buvo filmuojami kaip koncertai - įvairiose salėse. Mane su „Dainų dainele“ sieja jau apie trisdešimties metų saitas. Dabar esu vertinimo komisijos narys. Galiu lyginti ir palyginti tuos metus su dabartimi. Anksčiau komisija važinėdavo po visas zonas - ta pati komisija; po pusantro, po du mėnesius ta pati komanda važinėdavo po visus rajonus, klausėsi, ginčydavosi, ieškojo - tikri pasiryžėliai. Buvo etapas, kai ir televizija važinėjo filmuodama tas „daineles“ vietose; paskui persikėlėme į televizijos studijas, galvodami, kad vaikams ne tik bus geriau, bet ir supažindins juos su tai, ko jie nepažįsta kas jiems yra tikras stebuklas - televizija. Anksčiau buvo daugybė problemų su mikrofonais, įgarsinimu, o dabar jų kaip ir nėra.  Anksčiau buvo orkestras, kurio dabar neturime, dabar yra tik LRT ritmo grupė. Anksčiau, kai buvo pilnos salės žiūrovų - ar Dvariono mokykloje, ar Moksleivių rūmuose, - dalyviai buvo maloninami jų dėmesiu. Tačiau džiugu, kad „liko“ Operos teatras, jo scena; vertinimo komisijos pirmininkas visuomet būna Muzikos ir teatro akademijos profesorius ar katedros vedėjas; visuomet išliko ir, matyt, išliks klasikinio dainavimo kriterijus  - „Dainų dainelė“, atsiprašau, bet tikiu, niekada nebus nei pigus, nei pats brangiausias „popsas“. „Dainų dainelė“ be jokių pastangų - paprastai ir tautiškai - išlaviravo tarp akmenų ir slenksčių.

Profesorius ir puikus chorvedys (deja, jau išėjęs anapus) Anicetas Arminas yra sakęs, kad (beveik cituoju) „...nesvarbu, ar dainuoja vienas, ar du, ar ansamblis - svarbu, kad dainuotų gerai“. Tai tokios istorijos nuotrupos - apie tai galima kalbėti ilgai; apie tai gali kalbėti ir specialistas, ir ne, nes „Dainų dainelė“ mūsų visų: ne tik noreikų, ne tik kondrotų, ne tik komisijų, ne tik televizijų, o mūsų visų, ir tik. Žmonių poreikis dainuoti buvo ir bus. Kol bus vaikų, norinčių dainuoti, kol bus mokytojų, juos ruošiančių, - dainuosim ir nieks „Dainų dainelei“ nesutrukdys. „Dainų dainelė“ turi ateitį, gražią ir mums visiems mielą; „Dainų dainelė“ yra - nori to kas ar nenori - ilgaamžė; ilgaamžė, bet nesenstanti, visuomet jauna ir smagi.

- Kaip dainorėliai atrodė vakar ir kaip jie atrodo dabar? Viskas Lietuvoje svyruoja - tai vienon, tai kiton pusėn, o kaip mes dainuojame keturiasdešimtaisiais - jubiliejiniais - savo metais? Kaip mes dainuojame dvidešimt pirmą kartą?

Ž.Meškuotis: Šios „Dainų dainelės“ trečiajame etape dalyvavo apie keturi su puse tūkstančio dainininkų, muzikantų, mokytojų. Kolektyvų (ar dalyvių) buvo 475. Iš jų buvo atrinkta 348 kolektyvai (solistai, duetai, tercetai, kvartetai, ansambliai). Ikimokyklinukų toliau nuėjo 64, pradinukų - 88, vyresnėlių (5-8 klasės) - 89, vyriausių (9-12 klasės) - 107. Jeigu kalbėsime apie tendencijas (pabandykime palyginti šią su 2010 ir 2012 metų „dainelėmis“), tai lyg ir „važiuojame“ į viršų. Padaugėjo ikimokyklinukų dainorėlių, maždaug ketvirčiu daugiau, nei anais metais buvo, ir 9-12 klasių dainininkų. Šitame konkurse dalyvavo visos savivaldybės. Į „televizinį“ etapą pateko 59 savivaldybių jaunieji dainininkai.

- Ne visi mes žinome, nuo ko ir kaip prasideda šis kas antrus metus rengiamas konkursas, ne visi suprantame, kaip jaunasis dainininkas ateina į televiziją, į finalą, į mūsų meno Meką - Nacionalinį operos ir baleto teatrą.

Ž.Meškuotis: Pirmo etapo metu mokytojai atsirenka dainininkus - tuos, kurie moka, nori ir gali; žinoma, mokytojui smagu, jei jis turi iš ko rinktis - ir rinktis iš gerų ir pačių geriausių; aišku, ne visur taip yra. Antras etapas vyksta visose savivaldybėse. Trečias - pagal dainuojančių savivaldybėse dainorėlių skaičių šalis buvo suskirstyta į 15 zonų. Važinėjome, klausėmės, drauge su vietiniais mokytojais ir specialistais vertinome, rinkome, atrinkome ir „Dainų dainelė“ jau ketvirtame etape - televizijoje. Žinoma, labai gaila, kad ne visi yra nugalėtojai ar kol kas pusiau nugalėtojai; deja, tokios taisyklės - ir konkurso, ir gyvenimo, ir televizijos.

- Šiek tiek pakalbėkime apie repertuarą. Ką mūsų jaunimas mėgsta dainuoti, ką mūsų mokytojai jam „kiša“. Jau minėjote, kad kadaise kaip ir privalu buvo dainuoti rusiškai, dabar „madinga“ angliškai. O lietuvių kalba - kur ir kaip ji yra dabar? Ar rūpi ji mūsų vaikystei ir jaunystei? Direktoriau, gal jūs...

R.Kondrotas: Dabar (Žilvinas patikslino, kad nuo 2008 metų) kiekvienas konkurso dalyvis (dalyviai) dainuoja ir lietuvių liaudies dainą. Kiekvienais metais mes, čiurlioniškiai, išleidžiame bent po vieną dainų rinkinį - dainas vaikams. Gaila, kad mūsų kompozitoriai vaikams rašo mažai - jiems gal tai nėra prestižas; na, ir „ne biznis“. Kita vertus, už kelių taktų kūrinį mažamečiui nieks nemokės kaip už operą. Mes stengiamės, kad būtų kuo daugiau lietuviškų dainų; tegu būna jos ir ne mūsų, bet būtinai pagal mūsų, lietuviškus, tekstus. Gal reikia daugiau supratimo ir pakantumo. Gal reikia daugiau meilės Tėvynei iš mūsų - suaugėlių. Vaikams, mano manymu, reikia duoti meilės ir dainos dabar ir šiandien - viskas atsipirks rytoj ir su kaupu. Dainuojantis vaikas nėra „lakstantis“ vaikas. O tai yra labai gerai - ne tik „Dainų dainelei“, bet ir Lietuvai.

- Vaikai dainuoja tris dainas, tris kūrinius. Galvokime, kad komisija sako: man patiko tas, anas; jums - anas ir trečias. Kaip mūsų jaunuomenė į tai žiūri? Na, mes dainuojame tris dainas, mes dainuojame jas visas vienodai gražiai; mums visos jos vienodai gražiai tinka ir patinka; mes patekome į televiziją, o televizijai reikia tik vienos. Kaip?

R.Kondrotas: „Namie“ dainuoja vaikai be aparatūros, be mikrofonų. Taip sakant, gyvas balsas. Televizijoje jiems šitie dalykai kaip ir pakiša koją. Mes (komisija ar, geriau, patarėjai) niekada nesakome: dainuok tą ar tą. Mes rekomenduojame: mums svarbu, kad vaikas ar kolektyvas dainuotų tai, ką jis geriausiai moka, kas jam geriausiai tinka. Žinoma, gali atsitikti ir taip, kad šiandien ne jo diena. Kita vertus, tai yra konkursas, varžytuvės, ir nieko čia nepadarysi - yra nugalėtojai, yra... kiti. Bet, man regis, kad „Dainų dainelė“ yra labai gera loterija - čia niekas niekada nepralošia.