1 nuotr.Justė Arlauskaitė-Jazzu kuria solinį albumą, ruošiasi teisėjauti „X Faktoriuje“, taip pat - atidaryti savo restoraną. Negana to, atlikėja ką tik turėjo vienintelį solinį vasaros koncertą Lietuvoje. Dainininkė pasakoja apie savo naują - šviesesnį - gyvenimo ir muzikos etapą.
- Jūsų gerbėjai su nekantrumu laukia naujo albumo. Papasakokite, kokiame kūrybos etape esate, kaip sekasi įrašinėti dainas, gal jau išryškėjo pagrindinė albumo nuotaika, esminė mintis?
- Aš pati su nekantrumu laukiu, kol pasirodys bent pirmoji daina. Albumo skambesys ir gairės man pačiai jau labai aiškios, tačiau klausytojams tai bus staigmena. Tiesą sakant, kai paleidau tėčiui savo pirmas dvi dainas, jis net išsižiojo, nes manęs nepažino. Pasikeitė ir pats muzikinis stilius, ir skambesys, o dainavimo manieroje atsirado koks šimtas naujų spalvų. Pasikeitė ir tematika. Lietuvoje pastaruoju metu esu žinoma kaip lyrinių dainų atlikėja, kuri daug kalba apie jausmus. Naujose dainose nebeliko verkšlenimų ir minoro, jose mažiau poezijos ir daugiau maišto, pagrįsto ėjimo prieš sistemą, daug kalbų apie žmogaus, kaip asmenybės, raidą, apie tai, kad mūsų siela nepalaužiama, apie tai, ką gali duoti žmogus žmogui, apie feminizmą, apie lygias teises, apie meilę kaip absoliutą… Filosofija ir egzistencializmas niekur nedingo.
- Minėjote, kad grįžtate prie šaknų, prie muzikos, kurioje bus mažiau elektroninio skambesio. Ar jums įdomu, o gal netgi kažkiek neramu, kaip naują kūrybos etapą priims jūsų gerbėjai?
- Mano muzika visada buvo pozityvi, ir nesvarbu, kaip jautriai ar minoriškai ji skambėdavo. Tai yra didelė mano dalis - šviesus liūdesys. Visada pabrėždavau, kad aš keičiuosi ir augu. Tai galima suprasti paklausius prieš 15 metų mano sukurtų dainų. Matyti labai aiški kaita. Dabar skambu taip, kaip tikriausiai net pati neįsivaizdavau, kad galiu skambėti. Taip atsitiko dėl naujos sinergijos - dirbu su savo svajonių prodiuseriu (Entoniu Maršalu (Anthony Marshall), - red. past.) ir dabar jau nebeįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip. Niekada nesu sutikusi geresnio muzikanto, prodiuserio ir psichologo. Jis atskleidė tiek daug mano spalvų, išlaisvino ir leido pažvelgti į viską iš kito kampo, nors ir sunkiai - teko nugalėti savo ego bei sustabarėjusias formules.
Tiesą sakant, man ramu, nes sukūriau pasaulinio lygio produktą. Pats laikas nustebinti savo klausytoją, kartotis nebenoriu. Na, o tiems, kam aš nepatinku, tikriausiai nepatiksiu niekada, bet niekada ir nenorėjau visiems įtikti. Žinoma, įdomu, kaip reaguos žmonės. Kartais klausausi savo naujos dainos ir įsivaizduoju jų veido išraiškas, tikrai bus stipru.
- Viename interviu esate sakiusi, kad lengviausia kurti, kai išgyveni kokį nors sukrėtimą. Atrodo, kad jūsų gyvenime šiuo metu vyksta daug gražių dalykų: naujas albumas, mylintis žmogus, restorano atidarymas. Kaip tai veikia jūsų kūrybą ir iš kur šiuo metu gimsta muzika bei dainų žodžiai?
- Taip, esu iš tų kūrėjų, kuriems reikia jausmo, ir kurie atsisėdę laukia, kol ant peties nutūps mūzos. Aš labai pavydžiu žmonėms, kurie moka dirbti sistemingai, tiesiog ateina ir kuria muziką. Kita vertus, man tikrai nebereikia jokių sukrėtimų - aš jau tiek jų turėjau, kad gal ačiū, gyvenimėli, sustok trumpam. Jei atvirai papasakočiau, ką man teko išgyventi, daugelis, matyt, net nepatikėtų…
Dabar jaučiuosi stipri, o kalbant apie kūrybą, man nebereikia savęs žaloti ir leisti būti žalojamai - išgyvenau užtektinai, kad galėčiau „prisišaukti“ jausmą ar situaciją tada, kai įkvėpimas aplanko. Sugebu prisišaukti prisiminimus: esu dėkinga gyvenimui ir žmonėms už patirtis. Dainose dažnai skamba mano asmeninis tragizmas, dramos, pastovus bridimas iš tamsos ir ėjimas į šviesą. Ir štai - aš šviesoje! Taip, dabar gyvenu šviesiai, beprotiškai myliu, išgyvenu pilnatvę. Nors man niekada nėra lengva, net kuriant grožį, bet aš nepasiduodu ir į gyvenimą pradėjau žiūrėti su šypsena veide. Taigi, aš nenugalima, mylima, talentinga ir noriu gyventi čia ir dabar!
- Pastaruoju metu daug keliaujate: tiek fizine, tiek dvasine prasme. Ar naujos patirtys, atradimai atsispindės ir jūsų kūryboje?
- Kelionės įkvepia. Tiesą sakant, nuskambės kaip iš susireikšminusios poniutės lūpų, tačiau keliauti pastaruoju metu aš pavargau. Tiesiog susivokiau, kad man kelionės yra bėgimas nuo Lietuvos, kur aš be galo pavargstu nuo spaudimo, žmonių komentarų, nuolatinių darbų. Keliaudama aš noriu mėgautis pažinimo džiaugsmu ir būti visiškai rami, o tai irgi neįmanoma. Esu darboholikė, negaliu nepabaigusi darbų kažkur lengvai sau medituoti. Kai baigsiu solinį albumą, tada gal ir atsipūsiu. Pasaulis didelis ir nuostabus ir aš noriu jo kuo daugiau pamatyti! O dvasinė kelionė yra kelionė į save, kuri tęsiasi visą gyvenimą… Taip, mano dainose bus ir to: šnekėsiu apie visokeriopą laisvę, apie mūsų skirtumus ir panašumus. Pastaruoju metu norisi garsiai šnekėti apie labai žmogiškus dalykus - netobulumą, panikos priepuolius, vienatvę, baimę savęs ir savo kelio ieškojimą. Man tai įdomu, nes iš to susidedu ir aš pati ir, tikiu, kiekvienas iš mūsų. Esame labai daugialypiai ir kiekvienas turi žinoti, kad jis nėra vienas.
- Minėjote, kad esate pasiruošusi kurti šeimą, subrendote motinystei. Kita vertus, bendradarbiavimas su pasaulinio garso prodiuseriu ir naujo albumo įrašymas vienoje garsiausių studijų - rimtas žingsnis, kuris atvers jums dar daugiau karjeros galimybių. Ar turite atsakymą, kaip atrasti pusiausvyrą tarp šių vienodai svarbių dalykų?
- Iš kur jūs tokią informaciją gaunate? Aš sakiau, kad sutikusi mylimą vyrą aiškiai pajutau, kad norėčiau su juo turėti vaikų. Motinystės instinktas tikrai gimsta ir aš bandau jį prisijaukinti. Labai norime vaikų, tačiau, mano nuomone, šeima prasideda nuo dviejų žmonių ir nėra kur desperatiškai skubėti. Mano pusiausvyra yra vardu Donatas. Jis mane palaiko mano pasirinkimuose ir karjeros vingiuose. Kad ir kaip sunku kartais nesimatyti dėl turų ir įrašų, įsivaizduoti, kad ateityje praleisime kartu dar mažiau laiko, tačiau jis vis tiek palaiko mano svajonę. O aš žinau, kad viskas suderinama. Skraidau kone kas savaitę, pasaulis yra ir mažas, ir didelis - kaip pažiūrėsi.
