Išsigydyčiau nuo sielos kančiosnuotraukos (7)

2016 birželio mėn. 03 d. 18:16:08 Perskaitė 1629

Dainius RAZAUSKAS, etnologas, mitologas, religijotyrininkas, humanitarinių mokslų daktaras:

 

Žmonės įtaką vieni kitiems daro įvairiausiais būdais. Vienas iš pagrindinių būdų yra žiniasklaida, nes tai organizuota informacijos skleidimo nuo žmogaus prie žmogaus priemonė ir atitinkamai įtakos darymo priemonė. Pavyzdžiui, Rusijos valstybinės televizijos visiškai pakeitė, transformavo viešąją sąmonę ir tai akivaizdžiai matyti. O aš turiu jums prisipažinti, kad beveik penkerius metus neturiu televizoriaus namuose ir jo visiškai nežiūriu. Žinias aš sužinau per radiją ir internete, išgirstu iš draugų, kolegų.

Yra labai įvairių žmonių bendravimo būdų. Pavyzdžiui, galima susitikti gatvėje, už namo kampo ir apsvaigus nuo alkoholio muštis, galima salonuose susitikti pasipuošus brangiausiais drabužiais, o galima ir tiesiog susėdus dalintis savo giliausiomis įžvalgomis, atradimais, patirtimi. Galiu pasakyti, kad, prieš man atsisakant televizijos, pastarojo bendravimo būdo iš televizijos labiausiai pasigedau. Man nebuvo verta turėti televizorių. Perėjau prie skaitymo.

Ne prie internetinio pliurpalo skaitymo, o knygų. Juk knyga irgi yra bendravimo priemonė, tik ji rašoma lėtai, susikaupus, žmogus stengiasi įdėti į ją geriausia, ką turi. Tada ją paėmęs skaitai lėtai, susikaupęs ir gauni geriausia iš to žmogaus, ką jis galėjo tau duoti. Bendravimo kokybės požiūriu televizija plaukioja padugnėse, kaip ir didelė dalis greitosios, skubiosios žiniasklaidos.

Ar televizija kenkia paaugliams dėl joje rodomo smurto ir agresijos? Manau, čia ne paauglystė yra kriterijus, o žmogaus žinojimas, ko jis nori gyvenime. Jeigu žmogus pradeda sąmonėti, jausti savo tikrąjį giliausiąjį norą, jis pradeda atsirinkti, kas jam atrodo protinga, gilu, naudinga, kas jį ugdo, o kas tėra triukšmas. Aišku, triukšmas irgi yra informacija, bet ji neteikia naudos, nėra reikalinga. O jeigu atsiduodi pirmai pakliuvusiai informacijai, bet kokiam triukšmui leidi užvaldyti savo dėmesį, tai nėra gerai. Tavo dėmesį gali užvaldyti gatve riedantis motociklas arba televizijos laida, kurioje daug spalvų, dirginimo, bet tai yra visiškai nesąmoningas nevalingų būtybių dėmesys. Manau, paaugliai jau turėtų turėti šiek tiek valios ir sąmoningumo savo dėmesį, savo laiką valdyti.

Kam sukurta televizija, kam ji tarnauja? Yra labai įvairių atsakymų į šitą klausimą. Čia iš viso galima sakyti: kam žmogus gyvena? Vienas iš tuščiausių gyvenimo būdų yra parazitavimas, kada sieki kito dėmesio ir iš jo pelnaisi. Paimkime verslo pavyzdį, galima stengtis padaryti kuo geresnę prekę, apie ją informuoti ir ji galų gale įsitvirtina tarp pirkėjų, nes tai yra geras daiktas, o galima prekės kokybe nesirūpinti, bet garsiai apie ją rėkti, vis atkreipti dėmesį... Kurį laiką tai padeda, bet vėliau tampa įkyru ir šlykštu...

Kuo patogesnė yra priemonė dėmesiui atkreipti, tuo daugiau parazitų prie jos limpa. Manau, televizija yra užvaldyta parazitų, parazitinės sąmonės. Televizijos pelnas priklauso nuo to, kiek žiūrovų dėmesio ji pagriebs, bet, deja, ji nesirūpina kokybe, turiniu. Štai kur bėda. Televizija elgiasi kaip primityvus verslininkas, kuris šiandien, rytoj nori kuo daugiau parduoti, o paskui dievai žino...

Visa Lietuva, taip pat ir televizija, neturi strategijos. Lietuva gyvena kaip bevalis plevėsa, kurio viena ranka makaluojasi vienaip, kita kitaip. Jeigu mes šiek tiek ta strategija rūpintumėmės, tai turbūt ir televizija, bent jau visuomeninė, tikrai būtų gilesnė, aukštesnio intelektinio, dvasinio, kultūrinio lygio.

Turiu galvoje kultūrinio ne vien, kad daugiau koncertų ar teatrų spektaklių būtų transliuojama, o reikėtų televizijoje analizuoti aktualesnes, svarbesnes žmogaus ir tautos būties problemas. Reikėtų jas kelti ir rimčiau nagrinėti su aukštesnio išsilavinimo, kultūringesniais, aukštesnio intelekto žmonėmis.

Pirmiausia reikėtų gilesnės nuostatos. Iš jos televizijoje turėtų rastis ir gilesnės laidos. Reikėtų nagrinėti pačius svarbiausius Lietuvai klausimus, kuo daugiau jiems dėmesio skirti nebijant valdiškų konjunktūrų.

Daug klausimų pas mus yra užgniaužti. Jie kiršina žmones, kelia jaudulį ir tas jaudulys yra tikras, kunkuliuojantis viduje. Tie klausimai kuo įvairiausi. Nuo kultūros giliausia prasme, nuo gyvenimo prasmės, to, ką mes čia veikiame, kaip mums tarpusavyje bendrauti, kaip gyventi? Ar tikrai konkuruoti ir vienam kitą apiplėšti, aplenkti yra pats geriausias ir vienintelis gyvenimo būdas? Ar tikrai jis veda į laimę? Ar tikrai nuo pinigo skaičiaus ir blizgančių daiktų kiekio priklauso laimė? O gal galima būti laimingam ir dešimt kartų skurdžiau gyvenant, bet padedant kitiems? Kalbant apie tai būtų galima net atmosferą šiek tiek praskaidrinti, įnešti šviesos į viešąjį gyvenimą. O ta ramybė ir šviesa galbūt net ir emigraciją sumažintų...

Emigracija yra viena iš didžiausių problemų, kurios nenagrinėjame. Tą problemą žinome, bet neieškome priežasčių. O emigracija iš tikrųjų yra bėgimas nuo savęs, nuo kitų. Kodėl penki žmonės, sėdintys valtyje, negali išbūti, būtinai turi pabėgti? Tai rodo didelius prieštaravimus, didelę kančią, glūdinčią tautos sieloje. Ją reikia atverti ir išleisti laukan, išsigydyti nuo jos. Kito kelio nėra. O būtent viešo bendravimo priemonės, viena iš jų - televizija, galėtų tokią galimybę suteikti.

Parengta pagal priedą „TV publika“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net