Iš ekranų spindi ir televizijos skurdas

Kai sugyventinę prilupęs etatinis latrelis Antanas tampa populiarios televizijos laidos „herojumi“, o kartu - ir laukiamiausia persona kaimo alaus bare, panyžta kumščiai ir jo sugėrovui Vyckai (vardai išgalvoti ir nieko bendro su tikrove neturi - aut. past.). Gal ir pas Vycką atvažiuos žurnalistai su filmavimo kameromis, jei jis padabins savo mylimos damos veidą mėlynėmis? Kodėl televizijos žiūrovai orientuojami į laidas, kurių „herojai“ elgiasi it žemo lygio klounai? Gal televizijos tik tiek tevertina ir pačių žiūrovų lygį?

- Negi televizijos žiūrovams šiandien aktualiausia yra girtų provincijos gyventojų muštynių tema, iš televizorių ekranų brukama pačiu žiūrimiausiu laiku? - „TV publika“ pasiteiravo Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjo prof. dr. Gintauto MAŽEIKIO.

- Mes aktualumą vertiname skirtingais požiūriais. Pavyzdžiui, aktualumą vertinti galima racionaliai - pagal tai, kas galėtų būti aktualu mūsų visuomenei politiniu arba ekonominiu požiūriu. Tačiau komercinės televizijos kartais aktualumą vertina visai kitu požiūriu - paklausa. Jei aktualumas matuojamas paklausa, vartojimo dydžiu, vartojimo matavimais, tada mes turime kaip tik tokią žiniasklaidą, kokią dabar matome. Tokia žiniasklaida nenori investuoti į žiūrovų racionalių gebėjimų ugdymą arba rizikuoti rodydama kitų racionalių elitų požiūriu aktualias laidas. Vartotojas gi negali pats nuspręsti, pavyzdžiui, kokia bus politinė darbotvarkė ar Seimo priimami politiniai sprendimai. Norint užtikrinti patrauklią ir įdomią tokių žinių sklaidą, reikia į tą dalyką papildomai investuoti. Ir tai egzistuoja didelė rizika, kad daug žiūrovų nuo komercinės televizijos nusisuks. Todėl einama lengviausiu keliu: matuojamas laidų populiarumas, įvertinama, kokio tipo laidos ir kokiu laiku yra labiausiai žiūrimos, tada jos ir transliuojamos atspindint daugumos žiūrovų pageidavimus.

- O ar daug žiūrovų nuo komercinių televizijų nusisuka dėl jų pasirinktos primityvios populiarumo strategijos?

- Šioje vietoje kyla klausimas apie kokybę - kokie žiūrovai pasitraukia nuo televizijos ir kokie lieka su ja. Nuo televizijos vis daugiau pasitraukia tie žmonės, kurie patys geba naudotis šiuolaikinėmis medijomis, matyti tą informaciją, dalyvauti tokiose diskusijose, remtis tokia analize, kurios per televiziją iš viso nėra transliuojamos. Tada atitinkamai visi šitie žmonės pasitraukia iš televizijos žiūrovų lauko, o televiziją žiūrėti lieka tie asmenys, kurie menkiausiai naudojasi internetu, kuriems sunkiausiai prieinamos socialinės medijos, kurie negali patys įsiterpti į aktyvią socialinių tinklų diskusiją. Kokie gi tai žmonės? Tai dažniausiai yra pensininkai, žmonės, išstumti į periferiją ar turintys prastesnį išsilavinimą. Visi šie žmonės kaip tik ir susitelkia aplink televiziją - jų poreikius ji ir atspindi. Tokios televizijos politinė įtaka vis dėlto išlieka gana didelė, nes tokių žmonių, kurie yra tam tikrame atskirties rate, yra gana daug, jie vis dar turi labai didelę įtaką rinkimų ar kitų demokratinių procesų metu. O žmonės, nenorintys žiūrėti tokios televizijos, jau ir taip yra įsitraukę į kitus tinklus. Kad juos ištrauktų iš tų tinklų ir vėl sugrąžintų prie televizorių ekranų, televizijoms reikėtų labai daug investuoti, tačiau to daryti nenorima.

- Ar laidos, kuriose rodoma, kaip elgiasi civilizuotos visuomenės paraštėse esantys žmonės, neturi atvirkštinio edukacinio užtaiso? Dalis žiūrovų juk gali pagalvoti: „Duosiu bobai į galvą - ir mane per televiziją parodys...“

- Visa žiniasklaida, ne tik televizija, vykdo vadinamąją nematomo ugdymo funkciją. Tai yra mes mokomės ne tik mokyklose, ne tik skaitydami knygas namuose, bet ir dalyvaudami viešojoje erdvėje vykstančiuose įvykiuose. Visi tie įvykiai, kuriuose mes dalyvaujame pasyviai ar aktyviai, daro tam tikrą įspūdį ir įtaką. Yra žinoma, kad smurtinės laidos, priklausomai nuo to, kaip jos yra kuriamos, gali skatinti smurto apraiškas. Ir priešingai - gali tapti prevencijos priemone. Pavyzdžiui, kai mes matome televizijos laidą apie eismo taisyklių pažeidimą ir pažeidėjus, tai yra laikoma tam tikra prevencijos priemone. Tokią laidą pažiūrėję vairuotojai, tikėtina, padarys išvadas iš kitą ištikusios nelaimės ir pasistengs jo klaidų kelyje nekartoti. Taigi tokių laidų poveikis gali būti dvejopas - nelygu kaip tas įvykis žiūrovams bus pateiktas. Tačiau, pasižiūrėjus kai kurias laidas, akivaizdu, kad jų kūrėjai tiesiog mėgaujasi purvu, smurtu ar kitais dalykais. Tokios laidos jokios ugdomosios funkcijos nevykdo, nes yra neprofesionalios.

Parengta pagal priedą „TV publika"