G.Žickytė: Televizijoje nesivadovaučiau šūkiu - greitai, pigiai, gerai

Giedrė ŽICKYTĖ, režisierė:

Esu vienas tų nedaugelio žmonių, kurie namuose neturi televizoriaus ir absoliučiai jo nepasigenda. Filmus mėgstu žiūrėti kino teatre, blogiausiu atveju - kompiuterio ekrane, nes jie nepertraukiami reklamų, o žinias galima išgirsti ir iš kitų informacijos priemonių. Daugiau ten, atrodo, nėra nieko, be ko negalėčiau gyventi, kas tuščiai neeikvotų laiko, o reikalui esant - nebūtų prieinama internete. Man kur kas smagiau susėsti prie vakarienės stalo skambant muzikai, o ne televizoriaus fonui.

Jaučiuosi tiek atpratusi nuo kasdienės televizijos duonos, kad netyčiomis kur nors svečiuose pamačiusi įjungtą televizijos kanalą negaliu atitraukti akių ir stebiuosi. Po ilgesnės pertraukos televizijos programa man atrodo kaip keistas nepertraukiamas karnavalas - tie patys vienodi personažai, keliaujantys iš vieno kanalo į kitą ir atliekantys beveidžius numerius pagal kažkokią vieną formulę, kadaise sukurtą receptą, kaip užsidirbti pinigų, ir taip nejučia virstantys savęs pačių parodija. Žinoma, nesu tiek naivi, kad reikalaučiau iš televizijos verslo aukštosios kultūros, ir žinau, kad trijų dalykų - greitai, gerai, pigiai - viename sutalpinti neįmanoma.

Bet mūsiškėse televizijose reitingų vaikymasis, atrodo, pasiekė primityvumo apogėjų ir išvis atsisakoma sukti galvą apie bent kiek aukštesnės kokybės turinį. Esu įsitikinusi, kad žiūrovą galima „auginti“ ir pratinti ne tik prie greitojo maisto - kartais vietoj mėsainio nepakenktų pasiūlyti ir gero argentinietiško didkepsnio. Net ir tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuvos, kur, atrodytų, nebelieka vietos išskirtiniams dalykams. Tačiau tas komercinių televizijų sukurtas mistinis „masinis žiūrovas“, man atrodo, vis dėlto nėra toks primityvus ir kartais nusipelno įvairesnio, geresnės kokybės televizijos turinio.

Todėl televizijoje labai pasigendu išliekamosios vertės kūrinių. Ir dokumentinių filmų. Suprantu, mūsų valstybinė televizija nėra finansiškai pajėgi dalyvauti kino kūrimo procese, kaip Europos televizijos, kurios yra vienos pagrindinių kino gamybos finansų šaltinių. Bet buvo laikai, kai mūsiškė Lietuvos televizija finansuodavo filmų kūrimą, ir jie, nors ir vadinti televiziniais filmais, net būdavo filmuojami naudojant kino juostą!

Tačiau Nacionalinė televizija ir dabar kiek išgalėdama stengiasi bendradarbiauti su kino kūrėjais - suteikdama teisę naudotis gausiu savo archyvu, suteikdama reklamos ar kitokias paslaugas. Tikiuosi, kad netrukus ateis laikas, kai televizijos vėl turės galimybių daugiau prisidėti, o ir komercinės pagalvos, kad mistiniam masiniam reitingų žiūrovui reikia ne vien mėsainio. Ir bus sukurta darbų, turinčių išliekamąją vertę, atspindinčių mūsų laiką, kartą, epochą...

Kitados aš ironiškai buvau pagalvojusi apie tokią futuristinę viziją. Kadangi pati daug dirbu su archyvine medžiaga, iš kurios konstruoju praėjusį laiką, pabandžiau įsivaizduoti, kad, tarkime, praeina keli šimtai metų ir į dabartinės televizijos archyvus nusileidžia tokia pat kaip aš dokumentinių filmų kūrėja. Ji turi sukurti filmą apie XXI a. pradžios Lietuvą ir neturi jokios kitos medžiagos, tik tai, ką nufilmavo lietuviškų televizijų kanalai. Man atrodo, ji labai nustebtų. Galvotų, kokia keista tauta tuomet buvo: vien tik šoko, dainavo, kalbėjo apie atostogas, meilės romanus, plastines operacijas ir daugiau nieko kito neveikė...

Tai, kas rodoma per televizorių, yra labai svarbu ir veikia mąstymą. Apskritai viskas, ką skaitai, žiūri, klausai, formuoja asmenybę, veikia pasąmonę. Yra skirtumas, ar tu skaitysi žurnalus, ar knygas. Dabar internetinėje kultūroje žmonės pripranta skaityti tik antraštes, trumpus straipsnelius, o sudėtingesnio teksto nebeskaito. Jis jiems darosi per sunkus įveikti. Tas pat pasakytina ir apie televizijos programų turinį.

Kol galiu, stengiuosi nuo viso to apsaugoti sūnų. Tai irgi viena iš priežasčių, kodėl mūsų šeimoje nėra televizoriaus. Jis, aišku, pasižiūri pas draugus, senelius ir aš matau, kad net tas trumpas laikas, praleistas prie televizoriaus, jį labai veikia ir jis iš karto pasigauna tai, kas yra rodoma reklamoje, pamėgdžioja televizinius personažus, viskas iškart nusėda jo pasąmonėje. Aišku, nesakau, kad tai absoliutus blogis - reikia tik saiko. Tačiau pagrindinis dalykas, kodėl atsisakėme namuose televizoriaus, yra tai, kad nesusiformuotų tokia laisvalaikio praleidimo kultūra, kai šeima kiekvieną vakarą žiūri televizorių. Man atrodo, svarbiau ir smagiau, kad namuose skambėtų  susirinkusių vakarieniauti žmonių pokalbiai, o ne televizorius.

Kitados skaičiau, kad žmogaus smegenys, žiūrint televizines pramoginio turinio laidas,  pereina į latentinę fazę. Išjungus televizorių, žmogaus smegenys dar kokį pusvalandį lieka toje latentinėje, miegančio žmogaus, fazėje. Tačiau televizija juk gali atlikti ir ugdomąją, šviečiamąją funkciją, nebūtinai migdančiąją... To ir norėčiau televizijoje.

Televizijai reikėtų daugiau gylio. Daugiau prasmingos informacijos tiek moksliniais, tiek kultūriniais, tiek politiniais klausimais. Labai trūksta nuodugnesnės analizės, įvairiapusiškumo. Dabar viskas orientuota vien tik į paviršutinišką pramogą. Seniau nuodugnesnės analizės būdavo daugiau. Buvo mažiau šokių ir dainų, daugiau refleksijos. Juk svarbu, kad ir ta pramoga nebūtų buka. Gaila, kad televizijos pramoginis turinys yra užgožęs beveik viską ir jis nėra geros kokybės, o tik paremtas blizgučiais sukurtu burbulu. Dėl to galbūt pradingsta ir tie maži, įdomesni perliukai, kurie retkarčiais atsiranda televizijų kanaluose.