respublika.lt

2017 rugsėjo 21, ketvirtadienis

Laisval kortel 2

G.Žickytė: Kai pradedi kurti filmą, esi pasiruošęs viskamnuotraukos

2017 liepos mėn. 05 d. 11:06:45
Agnė VAITASIŪTĖ-KEIZIKIENĖ

Režisierės Giedrės Žickytės (36) filmas "Aš čia tik svečias" vieną po kito skina įvairių festivalių apdovanojimus. Su Čilės režisiere Maite Alberdi kurta ir tarptautinio pripažinimo sulaukusi kino juosta apie Alcheimeriu sergančią moterį prieš porą savaičių buvo įvertinta ir "Sidabrine gerve". Dabar G.Žickytė jau ruošiasi kito savo filmo premjerai. 2018 m. pasirodys jos naujausia dokumentinė kino juosta "Šuolis".

 

- Filmas "Aš čia tik svečias" vieną po kito skina svarius apdovanojimus tiek čia, tiek svetur. Kur slypi jo sėkmė?

- Mes turėjome nuostabią pagrindinę heroję – baskų senolę Josebę. Ji kiekvieną dieną turi susidurti su iššūkiu ir suvokti, kad gyvena senelių namuose Santjage, kad čia ji nėra tik svečias. Nors ir sunkiai sirgdama, Josebė išlieka ori, stipri, nepraranda humoro jausmo ir, kad ir paradoksaliai tai galėtų nuskambėti, įkvepia gyventi. Filmuodami ieškojome kasdienybės akimirkų magijos, kuriose buvo ir šypsenų, ir skaudžių, egzistencinių momentų. Matyt, tose kasdienybės akimirkose ir slypi universalumas, jose atpažįstame save, nesvarbu, kuriam pasaulio krašte nufilmuotas filmas ar kokia kalba šneka herojai, situacijos atrodo savos ir artimos.

- Pirmą kartą dirbote drauge su kita režisiere. Buvo lengviau ar sunkiau negu vienai?

- Anksčiau niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau dirbti su kuo nors kitu. Juk režisierius - toks truputį egoistas. Jis įsivaizduoja, kad tik pats vienas viską žino geriausiai. Bet su Maite Alberdi mes iškart radome bendrą kalbą, nebuvo jokių ego varžytuvių ar siekio užgožti kitą. Vyko komandinis darbas tokiu tarsi ping pong principu, ir tai davė naujos patirties. Kita vertus, tai nebuvo labai ilgas procesas. Jei reikėtų kartu filmuoti kokius penkerius metus, būtų sudėtinga, galbūt kiltų ir konfliktų, ir net nežinau, ar to norėčiau. Šiuo atveju mes kartu praleidome nedaug laiko, turėjome ribotą erdvę filmuoti ir buvome gerai pasiruošusios. Man atrodo, ir filmo sėkmė susijusi su tuo, kad tiksliai pasirinkome, ką norime daryti, ir tas stebuklas prieš kameras pavyko. Paskui beliko to stebuklo nesugadinti ir teisingai sudėlioti.

- Jūs – lietuvė, antroji režisierė – Maitė Alberdi – čilietė. Nebuvo kokių nors požiūrių skirtumų?

- Abi dirbame toje pačioje tarptautinėje dokumentikos rinkoje, daug keliaujame po tuos pačius festivalius, esame jau beveik kaip vienos didelės šeimos nariai, todėl nepastebėjau labai didelio požiūrių skritumo. Gal tik kartais pastebėdavau skirtumus dėl laiko suvokimo, bet mano pačios laiko suvokimas kartais būna artimas pietų amerikiečiams. Todėl nebuvo jokių problemų.

- Filmas emociškai nėra labai lengvas. Dėl to nebuvo sunku?

- Kai pradedi kurti filmą, esi pasiruošęs viskam. Galbūt būtent tas gyvenimo sudėtingumas ir traukia, norisi jį pažinti, suprasti. Galbūt šitaip kovoji su savo paties baimėmis – šiuo atveju, tarkime, su netekties baime. Kita vertus, mes labai gražiai bendravome su tais žmonėmis, apie kuriuos kūrėme, nors jie mus kaskart ir pamiršdavo. Kiekvieną dieną reikėdavo iš naujo su jais susipažinti. Žinoma, tai liūdna istorija, bet ji šviesi. Ir filmas išėjo graudus, bet ne slegiantis.

- Pačios požiūris į senatvę pasikeitė?

- Kalbėdama apie filmą "Aš čia tik svečias", norėčiau pabrėžti, kad tai filmas ne tiek apie senatvę, o greičiau apie atmintį, identitetą, apie tai, kokie kertiniai gyvenimo momentai išlieka, kai nebepajėgiama prisiminti net to, kas įvyko vakar. Ir tie kertiniai momentai mūsų filmuotiems senoliams būtent buvo šeima, jaunystės ir vaikystės prisiminimai. Kurdama šį filmą dar labiau suvokiau, koks svarbus dalykas yra šeima, buvimas su artimaisiais, kokią įtaką jie daro mūsų gyvenimui. Žmonės, sergantys Alcheimerio sindromu, tam tikroje stadijoje prisimena savo patirtis iki maždaug 35 metų. Ar tai reiškia, kad iki 35-erių gyvename, o viskas, ką darome paskui, nebetenka prasmės, jei to vis tiek neprisiminsime susirgę tokia liga? Ar tai, ką dabar darau, po 35-erių, manęs jau nebeapibrėš kaip asmenybės? Susidūriau su tokiais klausimais apie atmintį, kaip ji mus veikia, kaip mus veikia vaikystėje patirti išgyvenimai, kodėl mums tai yra svarbu.

- O neturite planų pasukti į vaidybinį kiną?

- Šiuo metu tikrai ne. Dokumentinis kinas rašo tokius įdomius scenarijus, kad kol aš juos gyvenime pastebiu, noriu įgyvendinti. Man labai įdomu stebėti gyvenimą. Kartais, kuo daugiau būnu dokumentiniame kine, tuo labiau pastebiu, kas yra netikra vaidybiniame kine. O kas bus ateityje, negaliu pasakyti. Bet šią minutę manęs tai netraukia.

- Prie kokio projekto dirbate dabar?

- Šiuo metu kuriu filmą "Šuolis". 1970 metais Atlanto vandenyne susitiko sovietų žvejybinis traleris “Tarybų Lietuva” su JAV pakrančių apsaugos kateriu “Vigilant”. Per susitikimą netikėtai vienas jūrininkas iš sovietų laivo peršoko į amerikiečių katerį, pasiprašė politinio prieglobsčio, bet JAV vadovybė davė įsakymą perbėgėlį grąžinti. Tuomet ir prasidėjo dramatiška lietuvio Simo Kudirkos kelionė, atvedanti iki šių dienų. Filmas pasirodys 2018 metais. Neseniai grįžome iš paskutinių filmavimo darbų Amerikoje. JAV pakrančių apsauga po pusantrų metų trukusių derinimų davė leidimus filmuoti jų laive – tame pačiame kateryje “Vigilant”, kur  prieš 45 metus įvyko incidentas ir kuris dar plaukioja po JAV vandenis. Esu labai dėkinga JAV pakrančių apsaugai už bendradarbiavimą, kad galėjome kartu išplaukti ir net kelias dienas visas laivas dirbo tik dėl mūsų filmo. Čia, Lietuvoje, mums taip pat labai pagelbėjo Lietuvos jūrų direkcija bei Krašto apsaugos ministerija, bendradarbiavome filmuojant jų gelbėjimo laive. 

Su "Šuoliu" tarsi vėl grįžtu prie savo anksčiau nagrinėtų temų – apie sistemos sužalotų žmonių likimus, laisvės paieškas, moralinio pasirinkimo klausimus, kurie ypač išryškėja ribinėse situacijose. Filme susitikina praeitis ir dabartis, pasakojimas vyniojasi keliomis laiko dimensijomis.

Kuriant šį filmą teko sutikti nemažai Amerikos lietuvių, išgirsti jų istorijas, kaip buvo priversti trauktis per karą iš Lietuvos, kokius išbandymus ir sunkumus patyrė. Mane sujaudino jų likimai, klausydamasi galvodavau, o ką aš pati būčiau dariusi tokiose situacijose, kokį sprendimą būčiau priėmusi. Dėl to labai myliu dokumentinį kiną. Jis suteikia unikalią galimybę ne tik keliauti, plėsti savo supratimą, bet ir susipažinti su tokiais žmonėmis, kurių kitu atveju galbūt ir nesutiktum.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • LENKTYNĖS: trečiadienį Belgijoje surengtose klasikinėse dviračių lenktynėse „Omloop van het Houtland Lichtervelde“ lietuvis Aidis Kruopis finišavo su pagrindine grupe ir užėmė 45-ąją vietą.
  • ĮTEIKĖ: Lietuvos ambasadorius prie Švento Sosto ir Suverenaus Maltos ordino Petras Zapolskas antradienį įteikė skiriamuosius raštus Maltos ordino Didžiojo Magistro Leitenantui Džakomui Dala Torė del Tempijui di Sangvinetui.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar normalu, jog tokios pačios prekės užsienyje pigesnės nei Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar tikite materialinės pagalbos prašymais, skelbiamais socialiniuose tinkluose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +6   +11 C

   +9  +12 C

 

   +10   +13 C

   +14  +17 C

  +15 +17 C

 

   +16  +22 C

    3-8 m/s

     1-5 m/s

 

      1-3 m/s

 

USD - 1.2007 PLN - 4.2774
RUB - 69.4380 CHF - 1.1532
GBP - 0.8868 NOK - 9.3440
reklama
Velyke2017