Eglė Vertelytė: Kino atstovai Lietuvoje yra savotiški dinozaurainuotraukos

2018 birželio mėn. 23 d. 14:34:33 Perskaitė 562

Režisierė Eglė Vertelytė su filmu „Stebuklas“ įrodė, kad ir moteris gali sukurti istorinį, aktualų ir kino apdovanojimų vertą filmą. Tiesa, darbas buvo nelengvas. Kol gavo finansavimą, jai teko įrodyti, kad yra verta pasitikėjimo, o, prasidėjus filmavimo darbams, visą mėnesį ji gyveno nematydama savo šeimos. Nepaisant visko, E.Vertelytė įsitikinusi, kad rezultatas vertas didelių pastangų.

 

- Moterys režisierės, jų stoka, įvertinimas - šiandien viena aktualiausių temų. Lietuvoje moterų režisierių netrūksta. O gal klystu?

- Dažnai sakoma, kad Lietuvoje yra labai daug moterų režisierių, bet neseniai atliktas tyrimas parodė, kad režisierės moterys Lietuvoje dažniausiai kuria trumpo metro arba dokumentinius filmus. Tai reiškia, kad jos pretenduoja į labai mažą biudžeto dalį. Kai kalbame apie vaidybinį pilno metro filmą, moteriai režisierei gauti finansavimą yra daug sunkiau negu vyrui. Su tuo susidūriau asmeniškai. Problema dar labiau pasimato, kai režisuoji, tarkime, kaip buvo mano atveju - istorinį filmą, dėl ko biudžetas šiek tiek išauga, ir moteriai gauti finansavimą tampa sunkus uždavinys.

- Kodėl moteriai čia yra sunkiau negu vyrui?

Visuomenė moterims nėra linkusi patikėti didelių darbų. Didelis filmas, didelis biudžetas reikalauja daug atsakomybės. Žmonės įsivaizduoja, kad tokią atsakomybę gali geriau prisiimti vyrai. Kai pirmą kartą bandžiau gauti finansavimą, man buvo pasakyta, jei daryčiau mergaitišką filmą, kažką labiau moteriško, paprastesnio, tikrai gaučiau, bet kadangi mano filmas buvo per didelis, buvo suabejota, ar aš jį padarysiu. Toks komisijos paaiškinimas man buvo didžiulis smūgis. Sutikite, tokia priežastis buvo pakankamai seksistiška, bet ji atskleidė mūsų visuomenės požiūrį. Iš moterų tikimasi, kad jos darys tik tam tikro žanro, tematikos, biudžeto filmus. Kita vertus, iš moterų apskritai nesitikima, kad jos darys filmus.

- Ką turite omeny?

- Jei kalbėsime dar apie mokyklos laikus, visi man sakydavo: „Esi labai kūrybinga, gal norėtum dirbti su vaikais, galėtum savo kūrybinį potencialą išnaudoti dirbdama su mažyliais, turi pedagoginių sugebėjimų.“ Kai pradėjau domėtis kinu ir žmonės pamatė, kad tai yra neišvengiama, man pradėjo sakyti: „Tu organizuota ir labai darbšti, galėtum būti prodiusere.“ Bet aš nenoriu būti prodiusere, noriu būti režisiere. Kai pradėjau kurti filmus, padariau pirmą dokumentinį filmą, žmonės pradėjo sakyti, kad man puikiai sekasi, kad man visai nereikia lįsti į vaidybinių filmų sritį. Visą laiką turėjau įrodinėti, kad aš galiu tai daryti. O tai pakankamai vargina. Norėtųsi, kad išvis nebūtų tokio klausimo: „Kaip jums, kaip moteriai režisierei...“ Norėčiau, kad iš moterų nebūtų tikimasi tam tikrų filmų, bet taip yra visame pasaulyje. Yra žanrų, prie kurių moterys yra neprileidžiamos. Tai susiję su galios klausimais, su visuomenės nusistatymu, ar moteris gali pakelti tokią atsakomybę.

- Ta situacija keičiasi?


- Žinoma, moterų režisierių vis daugėja. Kita vertus, režisieriaus darbas nėra pritaikytas moterims, kurios turi šeimą, vaikus. Tarkime, dirbi aikštelėje 6 paras per savaitę po 12 valandų per parą. Kai kūriau savo filmą, visą mėnesį nemačiau savo vaikų. 12 valandų dirbi aikštelėje, o paskui dar kokias 4 ruošiesi kitai pamainai. Šis darbas nėra pritaikytas moteriai su šeima, gal dėl to moterys renkasi kitas sritis. Gal tai yra ir priežastis, dėl kurios aš nedirbu aikštelėje, nedarau reklamų. Turiu šeimą ir žinau, kad mamos ir režisierės pareigų suderinti negalėsiu.

- Šeima yra prioritetas?


- Žinoma, nors darbas man taip pat labai svarbu. Esu suderinusi šiuos du dalykus - esu scenaristė ir pragyvenu iš to, o kartkartėmis darau filmą.

- Tai vis dėlto, kodėl ryžotės kurti vaidybinį filmą?

- Todėl, kad turėjau istoriją, kurią norėjau papasakoti. Man visada viskas prasideda nuo istorijos. Ji kilo jau seniai, prieš 8 metus. Iš prisiminimų, iš noro kalbėti apie tą laikotarpį, temos aktualumo šiandien.

- Ar pavyko įgyvendinti idėjas?

- Manau, kad įgyvendinau savo viziją, tokią, kokią turėjau, nepaisant to, kad kažkam filmas galėjo patikti, o kažkam - ne.

- Koks buvo didžiausias iššūkis?

- Viskas buvo iššūkiai, nes tai buvo mano pirmas pilno metro filmas. Neturėjau daug patirties nei dirbant su aktoriais, nei su techniniu personalu. Man viskas buvo nauja.

- Kalbant apie aktorius, ar Lietuvoje yra pakankamai kino aktorių?

- Mitas, kad aktoriai Lietuvoje per daug teatrališki. Mūsų aktoriai nuostabūs. Jie talentingi, profesionalūs. Visi idealistai. Be idealizmo negalėtum dirbti tokiomis sąlygomis, kokiomis dirba mūsų aktoriai. Jie nori vaidinti ir myli savo profesiją. Kai žmonės kalba, kad vaidyba yra teatriška, manau, kad tai režisieriaus problema - jis nemoka dirbti su aktoriais. Manau, kad Lietuvos aktoriai yra sukalbami, norintys dirbti ir tikrai atsiduodantys vaidmeniui, kartu su jais galima labai daug pasiekti.

- Be ko negalėtų dirbti režisierius?


- Irgi be idealizmo. Lietuvoje kino ir apskritai kultūros atstovai yra savotiški dinozaurai - svajotojai ir idealistai. Jie žino, kad iš to pragyventi neįmanoma. Idealizmas, pasišventimas ir tikėjimas tuo, ką darai, yra svarbiausi dalykai.

- Rinkdamasi šią profesiją žinojote ko tikėtis?


- Mama man visada sakė, kad gerai pagalvočiau. Kita vertus, manau, ši specialybė iki šiol yra per daug mistifikuojama, o ypač buvo tada, kai aš dar buvau moksleivė. Tada man atrodė, kad visi režisieriai genijai yra vyrai, kurie gyvena bohemišką gyvenimą, tai atrodė tarsi kažkas man neprieinamo. Dabartinė mano patirtis apie šią profesiją visai kitokia - tai daug darbo, kantrybės, balanso, gebėjimo dirbti su žmonėmis ir formuluoti savo mintis reikalaujantis darbas. Man labai patinka, kad čia visada yra galimybė patirti naują pasaulį, užduoti naują klausimą ir į jį atsakyti. Kol kas nesu nusivylusi. Tai įdomu ir veža į priekį.

- Kas būtent veža į priekį?

- Mane veža vidinis noras papasakoti savo istorijas kitiems žmonėms.

- Pastaruoju metu lietuviškas kinas atgimsta. Kaip pati jį vertinate?

- Vertinu labai gerai, mane žavi atsirandanti įvairovė. Žmonės yra skirtingi, skirtingo jautrumo, patirčių, todėl manau, kad žanrų ir istorijų įvairovė užtikrina, jog kinas gali pasiekti ir kalbėti skirtingiems žmonėms. O jei kinas kažką pasiekia, gali kažką ir pakeisti. Aš tikrai tuo tikiu.

Man Lietuvoje dar šiek tiek kelia nerimą, kad vieni žanrai laikomi meniškesniais už kitus. Tas pats siaubo filmas ar romantinė komedija gali būti puikūs meno kūriniai. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje kūrybiniai žmonės pradeda burtis, pradeda dalintis savo idėjomis, atsiranda daugiau bendradarbiavimo. Kai tu daliniesi idėjomis, jos auga. Juk kiekvieno lietuviško filmo sėkmė, yra visų mūsų sėkmė.

- Bendradarbiauja ne tik lietuviai su lietuviais, bet ir lietuviai su autoriais iš kitų šalių. Kaip jūs į tai žiūrite?

- Mano pačios filmas „Stebuklas“ yra koprodukcija su Bulgarija ir Lenkija. Šiais laikais kurdamas kiną, kuris yra ne paties mažiausio biudžeto, privalai bendradarbiauti su kitais. Tai nėra pasirinkimas, tai realybė. Turi pritraukti kitų šalių menininkus. Tą priimu kaip duotybę, kaip privalomą dalyką. O ką tai duoda? Platesnius siužeto vingius. Kartais, kai gyveni ir dirbi toje pačioje savo pelkėje, atrodo, kad viskas, ką čia darai, visiems labai įdomu ir suprantama, bet vos pajudi į šoną, pasirodo, kad viskas nėra taip. Man patinka atsiverti, išgirsti tai, ką tau gali duoti kiti žmonės. Tai tik sustiprina istoriją.

- Kaip pasikeitė mūsų valdžios požiūris į kiną?


- Įsteigus Lietuvos kino centrą, situacija tikrai pagerėjo. Tai, kad jauna moteris, tokia kaip aš, gauna finansavimą savo debiutiniam filmui, puikus to įrodymas. Daug jaunų žmonių dabar turi galimybę kurti. Ir kuo toliau, tuo labiau valdžia supranta šios industrijos svarbą. Net ir ekonominę.

- O ką manote apie apdovanojimus? Visai neseniai praūžė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai. Kaip manote, kokia jų svarba, kiek jie yra objektyvūs?

- Objektyvumas kine apskritai nėra įmanomas. Ypač mūsų šalyje, kai visi čia vieni su kitais susiję, apie objektyvumą sunku kalbėti. O apdovanojimai - jeigu jie yra, vadinasi, jų reikia. Jie reikšmingi kino kūrėjams, reikšmingi ir man. Tačiau aš bandau per daug nesidžiaugti, kad kažkada, kai nenominuos, netektų per daug liūdėti. Manau, reikia užsiauginti storą odą ir nebekreipti dėmesio į nesėkmes, bet ir neprarasti realybės jausmo dėl sėkmių. Svarbu suprasti, kad vis dėlto ne dėl apdovanojimų mes dirbame.

- Jūs esate ir scenaristė. Daugelis lietuviškame kine scenarijų įvardija kaip silpnąją pusę. Kaip jūs manote?

- Manau, kad tai jau nebėra silpniausioji pusė. Muzikos akademija išleido jau ne vieną dramaturgų-scenaristų kursą. Vis daugiau režisierių ir prodiuserių pamato gero scenarijaus privalumus: tiesioginį scenarijaus ryšį su filmo sėkme. Vis daugiau dėmesio skiriama scenarijaus vystymui, kino kūrime dažniau pagalbon pasitelkiami dramaturgai.

- Ką įvardytumėte lietuviško kino kaip stipriąsias ir silpnąsias puses?

- Stiprioji yra techninė pusė, Lietuvoje dirba tikrai stiprus techninis personalas. O pasistengti visada galima su istorija. Bet geros istorijos retai kada atsiranda ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Nes istorijos rašymas nėra tik mokėjimas gerai sudėlioti istoriją, bet ir pasakymas kažką svarbaus, naujo apie pasaulį. O tai padaryti sunkiausia.

- Kokie jūsų artimiausi planai?

- Planų yra labai daug. Baigiu vieną scenarijų režisierės Irmos Pužauskaitės filmui „Devintas žingsnis“. Ruošiu filmą „Linksmas ir Liūdnas Jurgio Mačiūno gyvenimas“, bet dar nežinau, kada jis bus pradėtas įgyvendinti. Labai noriu kurti šį filmą. Pati režisuočiau. Filmuojama būtų Niujorke. Noriu papasakoti istoriją apie vyresnio dėstytojo ir studentės ryšį, per kurį atsiskleidžia Jurgio Makačiūno kūryba. Tai būtų meilės istorija, paremta „Fluxus“ įkūrėjo Jurgio Mačiūno gyvenimo istorija. Taip pat rašau adaptaciją Rimanto Kmitos knygai „Pietinia Kronikas“ .

- Ką patartumėte jauniems režisieriams?

- Bandyti ir nepamesti savęs, to, kuo tiki, kas tau svarbu. Vieni sako, kad toks yra geras kinas, kiti sako, kad kitoks, o tu daryk tai, kas tau svarbu.

- Kiek režisieriaus profesijoje yra kūrybos?


- Nemažai. Žmonės galvoja, kad aikštelėje režisierius turi viską suvaldyti, bet tam yra režisieriaus asistentai. Jie atsakingi už valdymą. Jei darbas gerai suorganizuotas, režisieriui lieka kūryba. Kitas klausimas, kiek tu pats kuri aikštelėje. Tarkime, aš improvizavau nedaug. Mūsų laikas buvo ribotas. Žinojau savo kūrybinius sprendimus, savo viziją, ką ir kur darysiu, todėl improvizacijos daug neliko. Tai buvo idėjų įgyvendinimas.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net