1 nuotr.Šiandien tiek televizija, tiek radijas mums kasdien transliuoja koncertus, muzikinius mūšius, dvikovas, žiburėlius ir diskotekas, bet kaip iš tiesų vyko, kaip atrodė pirmosios Lietuvos diskotekos, kokia muzika ten skambėjo ir kaip diskotekos pasikeitė, „TV publikai“ atskleidė vienas pirmųjų Lietuvos didžėjų, pedagogas, laidų vedėjas, gyvos muzikos renginių organizatorius Dovydas Bluvšteinas.
- Buvote vienas pirmųjų Lietuvos diskotekų vedėjų, buvote didžėjus Vilniaus universiteto Fizikos fakultete 1978-1983 metais. Kokia muzika ten skambėjo, su kokia muzikine kultūra buvo siejamos fizikų diskotekos?
- Prisijungiau prie VU Fizikos fakulteto diskotekos tuo metu, kai vyresni tuo metu bebaigiantys universitetą kolegos jau buvo visiškai suformavę fizikų diskotekos stilių. Tai buvo ir liko ne stacionari, o proginė diskoteka, veikusi per fakulteto šventes - FiDi (Fiziko dienas), krikštynas ir kitas šventes Fizikos fakultete. Masiniams šokiams pirma grodavo grupės, devintajame dešimtmetyje jas pakeitė kviestinės komercinės diskotekos. Mūsų „sėdimoji“ diskoteka, ko gero, gana tiksliai atitiko tai, ką dabar vadiname chill out scena, - sukdavome įvairią muziką. Norvydas Birulis pasirūpindavo apšvietimu, naudojome lazerius ir įvairias projekcijas. Kartą net įterpėme Baro (Artūro Baryso) filmų retrospektyvą.
- Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti didžėjams tuo metu? Ar teko gauti kokių nors nuobaudų už tai, jog vedėte diskotekas ar grojote ne tai, ką reikėjo?
- Pagrindinis iššūkis buvo techninės ir informacinės blokados apėjimas. Po 1972 metų Kauno įvykių Lietuvai nebuvo tiekiama iš esmės jokia su rokenrolu susijusi technika, todėl susirinkti normalią įgarsinimo aparatūrą buvo nepaprastai sudėtinga. Nemažai problemų buvo ir gauti muzikos įrašų, bet didžiausia bėda buvo techninis neįgalumas.
Jokių nuobaudų niekada nesu gavęs. Fizikos fakulteto diskoteka veikė kaip visiškai legali saviveikla. Mes niekada nekūrėme stacionaraus klubo ir neorganizavome verslo, o tai galbūt galėjo sukelti valdžios nepasitenkinimą. Tyčiojomės iš tarybinės popmuzikos „grodami“ Pugačiovos šlagerius pionieriškais trimitais ir balalaikom, bet į šį švelnų akibrokštą nesureagavo net mūsų budrusis fakulteto komjaunimo sekretorius. Kartą per FiDi kolegos surengė pantomimos spektaklį, kuriame artistas su sportiniais 16 numeriu pažymėtais marškinėliais nugalėjo „sportininką“ Nr.7, ir tai fakultetas sugebėjo kažkaip užglaistyti situaciją.
- Fizikų diskoteka vienintelė tais laikais renginiuose naudojo vinilo plokšteles, o ne magnetines juosteles. Vinilai populiarūs iki šiol. Nors technika patobulėjo, daugelis klausytojų perka vinilines plokšteles. Kas lėmė vinilo atgimimą?
- Naudojome ir plokšteles, ir juostas. Vienintelis fakulteto įnašas į mūsų techninę bazę buvo du gana padorūs plokštelių grotuvai „Elektronika B1-01“ (šveicarų firmos „Thorens“ buitinio grotuvo kopijos). Originalios plokštelės skambėjo daug geriau nei šnypščiančios ir kraipančios garsą juostos, o magnetofonus mes daugiausia naudodavome uždarbiaudami skurdžiam inventoriui atnaujinti išvažiuojamuose šokių vakarėliuose.
Vinilo atgimimą lėmė tai, kad neliko jokios kitos fizinės muzikos įrašo laikmenos. Daugumai žmonių vis dar labai svarbu turėti tai, ko neturi kiti. Plokštelės puikiai tam reikalui tinka - jos brangios, nepatvarios ir nuostabiai papuošia namų interjerą, sukurdamos neįkyrų išskirtinumo ir inteligentiškumo įvaizdį. Brangiausių tapetų kategorijoje plokštelės lenkia net popierines knygas.
- Iš kur sužinodavote apie naujausią muziką? Kiek jūsų muzikinio skonio formavimuisi tuo metu įtakos turėjo radijas ir televizija?
- Apie muzikos naujienas sužinodavau iš užsienio spaudos. Kažkoks nuostabus Amerikos lietuvis prenumeravo universiteto bibliotekai žurnalą „Rolling Stone“. Žurnalas, aišku, keliaudavo tiesiai į spec. fondą, bet mano gero draugo mama ten dirbo ir be didesnių problemų parnešdavo po kelis numerius namo. Vėliau galima buvo nusipirkti žurnalų „New Musical Express“ ir „Melody Maker“ kopijų, o aš per vargus prenumeruodavau ir skaitydavau lenkiškus žurnalus „Jazz Forum“ ir „Magazyn Muzyczny“.
Mokyklos laikais klausydavau „Radio Luxemburg“ ir „balsų“, bet geriausia buvo Lenkijos radijo trečioji programa. Kauniečiai jos klausydavosi net stereo režimu FM bangomis, o Vilniuje tekdavo „gaudyti“ silpną trumpųjų bangų signalą. Vietinis radijas ir televizija buvo užribyje, apie juos net kalbėti būdavo nepadoru.
- Iki šiol organizuojate koncertus, užsiimate muzikos leidyba, įrašų gamyba. Kaip renginių organizavimas, festivaliai ir diskotekos atrodo šiandien? Kaip diskotekos pasikeitė?
- Didžiausias skirtumas tarp veikusių iki devintojo dešimtmečio pradžios ir vėlesnių diskotekų tas, kad, 1979 metais atsiradus naujos kartos plokštelių grotuvams „Technics SL-1200MK2“, didžėjai gavo galimybę sklandžiai sujungti įrašus ir nebeliko vakaro vedėjo etato.
Diskotekų jau seniai nebėra, kaip ir po jų atsiradusių šokių muzikos klubų. Juos pakeitė barai, nes šokis nustojo būti privalomu lyčių suartėjimo etapu. Šiuolaikines nuotakas labiau jaudina potencialių pretendentų galvų ir kišenių turinys, o ne apsirengimo stilius ir šokio judesių grakštumas. Tokiai pažinčiai geriau tinka baras su įspraustu į kampą pritildytu didžėjumi nei triukšminga, mirguliuojanti diskotekos šokių aikštelė.
Parengta pagal priedą „TV publika“
