Jubiliejiniam LRT ir Švietimo ir mokslo ministerijos vaikų ir moksleivių „Dainų dainelės“ konkursui (jam jau keturiasdešimt - jis organizuojamas kas dveji metai, tad šiemet vyksta 21 kartą) liko viso labo trys paskutinio - ketvirtojo - rato pasirodymai Lietuvos televizijos didžiojoje studijoje.
Apie skaičius, statistiką jau esame kalbėję anksčiau su konkurso vertinimo komisijos vicepirmininku Romualdu Kondrotu ir „Dainų dainelės“ koordinatoriumi Žilvinu Meškuočiu. O ką galvoja ir kaip vertina „Dainų dainelę“ tie, kurie moko vaikus dainuoti, kurie rengia juos šiam ilgam ir tikrai nelengvam, bet labai prasmingam ir azartiškam konkursui? Šiandien „Respublika“ kalbasi su dviem mokytojomis ekspertėmis, paskyrusiomis savo gyvenimus vaikams ir muzikai.
Vilnietė Stasė Skurulskienė „Dainų dainelėje“ „darbuojasi“ jau seniai - nuo antrosios. Neišpildžiusi savo svajonės tapti dainininke, ji save realizuoja lavindama kitų balsus. Ji sako, kad jai nelabai svarbu, kaip sekasi jos mokiniams, svarbus pats ugdymo procesas; vieniems mokytojos auklėtiniams daina tampa turiningu laisvalaikiu, kitiems - galimybe dainuoti choruose visą likusį gyvenimą, treti dainavimą pasirenka savo profesija.
Iš toli
Pasak S.Skurulskienės, „Dainų dainelės“ fenomenas neabejotinai pats sėkmingiausias projektas, atsiradęs, kai to žodžio dar nebuvo, visgi moksleiviškam konkursui išgyventi keturiasdešimt metų, atlaikyti istorinius lūžius, vertybinius poreikių pokyčius ir išlikti reikalingam - tai labai brandu.
„Galvočiau, kad konkurso sėkmės garantu, - tęsia mokytoja, - būtų galima laikyti ne tik vienadienius ir kilnius tikslus (žinoma, jie dažnai būna ir yra aktualūs), bet... ugdymo programose menams skiriama mažai dėmesio net ir tuomet, kai tai tampa prioritetu. „Dainų dainelės“ konkurso tikslas yra išlaikyti klasikinį, natūralų dainavimą ir jį propaguoti - ir tai puiki erdvė puoselėti ir lavinti jaunojo atlikėjo kultūrinę pajautą, perduoti kultūrinį paveldą.
Antra, sėkmę garantuoja išskirtinai geras šio konkurso organizacinis modulis, kuris atskirais etapais - nuo jaunųjų dainininkų „išjudinimo“ pirmuose turuose ir jų įsukimo į dainos verpetą iki pat pasirodymų televizijoje ir finalo Nacionaliniame operos ir baleto teatre Tarptautinę vaikų gynimo dieną - vaikus lyg užburia ir neleidžia jiems atsipalaiduoti; yra dėl ko stengtis kolektyvams ir solistams, ir visi visą šitą ilgą kelią neriasi iš kailio. Tik smagus muzikinis azartas, tik didelis noras dainuoti, dalyvauti ir, jei pasiseks, nugalėti - labai jau masina Didžioji scena ir laureato diplomas birželio 1-ąją“.
Iš arti
„Neabejotinai konkursui solidumo suteikia organizatoriai, - toliau kalba ponia Stasė, 2014 metų mokytoja. - Vertinimo komisijai dažniausiai pirmininkauja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Solinio dainavimo katedros vedėjai (pradedant profesoriumi Zenonu Paulausku, baigiant šiemet maestro Virgilijumi Noreika) su įžvalgiai parinktais komisijos nariais. Pagalvokime, kokia palaima bet kokio amžiaus jaunuoliams dainuoti, kai juos vertina tokio lygio komisijos nariai. Kaip jauniesiems dainininkams sekasi - taip, bet kad jie šį konkursą atsimins visą gyvenimą - tai neabejotina. Todėl kiekvienas mokyklinio suolo dainininkas, vardydamas savo pasiekimus, visada džiugiai išskiria savo dalyvavimą „Dainų dainelės“ konkurse. Tai jauno žmogaus biografijos praturtinimas, nesvarbu, kokiu profesiniu keliu jis pasuktų; tai labai svarbu bręstančiai, besiformuojančiai, siekiančiai asmenybei.
„Dainų dainelės“ konkursas padeda kelti muzikos dalyko mokykloje prestižą. Jei muziką dėstantis mokytojas sėkmingai dalyvauja šiame konkurse, tai atrodo, kad šis dalykas tampa reikalingesnis“.
Stebuklas
„Puikiai prisimenu pačią pirmąją „Dainų dainelę“, - sako Regina Vindžigalskienė, Klaipėdos jaunimo centro dainos studijos „Keberiokšt“ įkūrėja ir vadovė. - Man tuomet 1974 m. buvo jau keturiolika metų. Pasirodymas televizijoje tais laikais prilygo stebuklui ir nors tas stebuklas mane aplenkė, štai jau 16 metų šiam televizijos konkursui rengiu jaunuosius Klaipėdos dainininkus. Dažnai su dainos studija „Keberiokšt“ tenka koncertuoti užsienyje, ir nėra tekę girdėti, kad kur nors Europoje kas nors turėtų mūsų „Dainų dainelės“ atitikmenį.
Daugelio vaikų muzikinių kolektyvų repertuaro atnaujinimas sutampa būtent su „Dainų dainele“. Ne paslaptis, kad dažnai kitam konkursui pradedama rengtis kone iškart po baigiamojo laureatų koncerto. Ir mokytojai, ir mokiniai tikrai į konkursą įdeda daug širdies ir darbo: vos trys minutės scenoje, o šimtai repeticijų. Galbūt tuo ir galima paaiškinti labai išaugusį ansamblių ir solistų pasirengimo lygį.
„Dainų dainelė“ seniai virto sudėtine vaikų ir moksleivių estetinio auklėjimo programos dalimi. Kadangi konkurse gali dalyvauti įvairaus amžiaus jaunieji dainininkai, galima teigti, kad su šiuo konkursu vaikai užauga, ne vienam iš jų šis konkursas tampa tramplinu į didžiąją sceną - profesionalų padrąsinimai ir įvertinimai leidžia patikėti savo jėgomis ir kryptingai tobulėti. Esu tikra, kad jei ne „Dainų dainelė“, Lietuva nebūtų turėjusi daugybės puikių operos solistų, dainininkų, kompozitorių - šie nenušlifuoti deimantai galbūt niekados nebūtų buvę atrasti.
Vos prieš kelias savaites Klaipėdoje dainos studija „Keberiokšt“ minėjo veiklos dvidešimtmetį. Į koncertą iš šalies ir užsienio miestų atvyko ir buvę kolektyvo nariai. Po jo kartu vartant senus nuotraukų albumus ir prisimenant įsimintiniausias akimirkas daugelis prisipažino, kad pasirodymas „Dainų dainelės“ laureatų koncerto scenoje Nacionaliniame operos ir baleto teatre, pritariant orkestrui, yra vienas ryškiausių ir šilčiausių vaikystės prisiminimų“, - užbaigia mūsų pokalbį muzikos pedagogė klaipėdietė R.Vindžigalskienė.
Jolanta Čiurilaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros docentė, „Dainų dainelės“ vertinimo komisijos narė:
Kiekvienas balsas labai individualus - kaip pirštų atspaudai, kaip chromosomos, kaip mūsų veidas. Dainavimas yra viena iš mūsų organizmo funkcijų, savęs pažinimas, ėjimas savo individualybės link. Dainuodami nuo vaikystės mes praplečiame savo ateities galimybių ribas, nugalime įtampas ir baimes. Išeidami į sceną tampame drąsesni, ugdome ir įtvirtiname savo charakterį, valią, orumą ir vertės pojūtį.
Kiekvienais metais stebina ir džiugina, kad Lietuvoje yra tiek daug gražių ir muzikalių balsų. Konkursas tobulėja, gerėja vokalo kokybė, įvairesnis repertuaras, atlikėjai mažiau kopijuoja kitų dainininkų dainavimą, bet ieško savo interpretacijos ir stiliaus.
Ypač malonu klausytis pačių mažiausiųjų dainavimo. Jų balsai skamba itin tyrai ir spontaniškai. Mažieji intuityviai jaučia, kad dainavimas - emocinė išraiška, kurią jie turi išgauti. Kaip mums studijų metais aiškino operos režisieriai ir dirigentai: „Kai dainuoji, tai pasakok, maldauk, abejok, džiūgauk, svarstyk, grasink ir t.t., bet neslankiok ir nesnausk“, ir vaikai tai puikiai vykdo - jie visai nesirūpina, kokį įspūdį jų dainavimas daro žiūrovui ar komisijai. Čia ir slypi bet kokios muzikos taisyklingos technikos paslaptis. Be abejo, žmogui bręstant spontaniškumas dingsta, atsiranda savęs vertinimas, psichologinės ir kūno įvaržos. Pasirenkant sudėtingesnius kūrinius, balso kokybė, muzikalumas, klausa, žinojimas, darbštumas ir valia daug lemia siekiant išgauti betarpišką nevaržomą kūrinio atlikimą.
Nesvarbu, kokį kelią pasirenka dainuojantysis, - ar jis nori dainuoti kaip E.Preslis, L.Pavarotis, V.Noreika ar I.Milkevičiūtė, jis ir jo mokytojas turi siekti, kad balsas skambėtų be įtampos, kad jis paklustų visiems muzikiniams sumanymams.
Malonu pažymėti, kad turime puikių muzikos mokytojų, kurių pasiektais rezultatais galima tikrai didžiuotis. Jiems pakanka kompetencijos, kantrybės ir didelės meilės muzikai ir savo mokiniams.
Jubiliejiniam LRT ir Švietimo ir mokslo ministerijos vaikų ir moksleivių „Dainų dainelės“ konkursui (jam jau keturiasdešimt - jis organizuojamas kas dveji metai, tad šiemet vyksta 21 kartą) liko viso labo trys paskutinio - ketvirtojo - rato pasirodymai Lietuvos televizijos didžiojoje studijoje.
Apie skaičius, statistiką jau esame kalbėję anksčiau su konkurso vertinimo komisijos vicepirmininku Romualdu Kondrotu ir „Dainų dainelės“ koordinatoriumi Žilvinu Meškuočiu. O ką galvoja ir kaip vertina „Dainų dainelę“ tie, kurie moko vaikus dainuoti, kurie rengia juos šiam ilgam ir tikrai nelengvam, bet labai prasmingam ir azartiškam konkursui? Šiandien „Respublika“ kalbasi su dviem mokytojomis ekspertėmis, paskyrusiomis savo gyvenimus vaikams ir muzikai.
Vilnietė Stasė Skurulskienė „Dainų dainelėje“ „darbuojasi“ jau seniai - nuo antrosios. Neišpildžiusi savo svajonės tapti dainininke, ji save realizuoja lavindama kitų balsus. Ji sako, kad jai nelabai svarbu, kaip sekasi jos mokiniams, svarbus pats ugdymo procesas; vieniems mokytojos auklėtiniams daina tampa turiningu laisvalaikiu, kitiems - galimybe dainuoti choruose visą likusį gyvenimą, treti dainavimą pasirenka savo profesija.
Iš toli
Pasak S.Skurulskienės, „Dainų dainelės“ fenomenas neabejotinai pats sėkmingiausias projektas, atsiradęs, kai to žodžio dar nebuvo, visgi moksleiviškam konkursui išgyventi keturiasdešimt metų, atlaikyti istorinius lūžius, vertybinius poreikių pokyčius ir išlikti reikalingam - tai labai brandu.
„Galvočiau, kad konkurso sėkmės garantu, - tęsia mokytoja, - būtų galima laikyti ne tik vienadienius ir kilnius tikslus (žinoma, jie dažnai būna ir yra aktualūs), bet... ugdymo programose menams skiriama mažai dėmesio net ir tuomet, kai tai tampa prioritetu. „Dainų dainelės“ konkurso tikslas yra išlaikyti klasikinį, natūralų dainavimą ir jį propaguoti - ir tai puiki erdvė puoselėti ir lavinti jaunojo atlikėjo kultūrinę pajautą, perduoti kultūrinį paveldą.
Antra, sėkmę garantuoja išskirtinai geras šio konkurso organizacinis modulis, kuris atskirais etapais - nuo jaunųjų dainininkų „išjudinimo“ pirmuose turuose ir jų įsukimo į dainos verpetą iki pat pasirodymų televizijoje ir finalo Nacionaliniame operos ir baleto teatre Tarptautinę vaikų gynimo dieną - vaikus lyg užburia ir neleidžia jiems atsipalaiduoti; yra dėl ko stengtis kolektyvams ir solistams, ir visi visą šitą ilgą kelią neriasi iš kailio. Tik smagus muzikinis azartas, tik didelis noras dainuoti, dalyvauti ir, jei pasiseks, nugalėti - labai jau masina Didžioji scena ir laureato diplomas birželio 1-ąją“.
Iš arti
„Neabejotinai konkursui solidumo suteikia organizatoriai, - toliau kalba ponia Stasė, 2014 metų mokytoja. - Vertinimo komisijai dažniausiai pirmininkauja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Solinio dainavimo katedros vedėjai (pradedant profesoriumi Zenonu Paulausku, baigiant šiemet maestro Virgilijumi Noreika) su įžvalgiai parinktais komisijos nariais. Pagalvokime, kokia palaima bet kokio amžiaus jaunuoliams dainuoti, kai juos vertina tokio lygio komisijos nariai. Kaip jauniesiems dainininkams sekasi - taip, bet kad jie šį konkursą atsimins visą gyvenimą - tai neabejotina. Todėl kiekvienas mokyklinio suolo dainininkas, vardydamas savo pasiekimus, visada džiugiai išskiria savo dalyvavimą „Dainų dainelės“ konkurse. Tai jauno žmogaus biografijos praturtinimas, nesvarbu, kokiu profesiniu keliu jis pasuktų; tai labai svarbu bręstančiai, besiformuojančiai, siekiančiai asmenybei.
„Dainų dainelės“ konkursas padeda kelti muzikos dalyko mokykloje prestižą. Jei muziką dėstantis mokytojas sėkmingai dalyvauja šiame konkurse, tai atrodo, kad šis dalykas tampa reikalingesnis“.
Stebuklas
„Puikiai prisimenu pačią pirmąją „Dainų dainelę“, - sako Regina Vindžigalskienė, Klaipėdos jaunimo centro dainos studijos „Keberiokšt“ įkūrėja ir vadovė. - Man tuomet 1974 m. buvo jau keturiolika metų. Pasirodymas televizijoje tais laikais prilygo stebuklui ir nors tas stebuklas mane aplenkė, štai jau 16 metų šiam televizijos konkursui rengiu jaunuosius Klaipėdos dainininkus. Dažnai su dainos studija „Keberiokšt“ tenka koncertuoti užsienyje, ir nėra tekę girdėti, kad kur nors Europoje kas nors turėtų mūsų „Dainų dainelės“ atitikmenį.
Daugelio vaikų muzikinių kolektyvų repertuaro atnaujinimas sutampa būtent su „Dainų dainele“. Ne paslaptis, kad dažnai kitam konkursui pradedama rengtis kone iškart po baigiamojo laureatų koncerto. Ir mokytojai, ir mokiniai tikrai į konkursą įdeda daug širdies ir darbo: vos trys minutės scenoje, o šimtai repeticijų. Galbūt tuo ir galima paaiškinti labai išaugusį ansamblių ir solistų pasirengimo lygį.
„Dainų dainelė“ seniai virto sudėtine vaikų ir moksleivių estetinio auklėjimo programos dalimi. Kadangi konkurse gali dalyvauti įvairaus amžiaus jaunieji dainininkai, galima teigti, kad su šiuo konkursu vaikai užauga, ne vienam iš jų šis konkursas tampa tramplinu į didžiąją sceną - profesionalų padrąsinimai ir įvertinimai leidžia patikėti savo jėgomis ir kryptingai tobulėti. Esu tikra, kad jei ne „Dainų dainelė“, Lietuva nebūtų turėjusi daugybės puikių operos solistų, dainininkų, kompozitorių - šie nenušlifuoti deimantai galbūt niekados nebūtų buvę atrasti.
Vos prieš kelias savaites Klaipėdoje dainos studija „Keberiokšt“ minėjo veiklos dvidešimtmetį. Į koncertą iš šalies ir užsienio miestų atvyko ir buvę kolektyvo nariai. Po jo kartu vartant senus nuotraukų albumus ir prisimenant įsimintiniausias akimirkas daugelis prisipažino, kad pasirodymas „Dainų dainelės“ laureatų koncerto scenoje Nacionaliniame operos ir baleto teatre, pritariant orkestrui, yra vienas ryškiausių ir šilčiausių vaikystės prisiminimų“, - užbaigia mūsų pokalbį muzikos pedagogė klaipėdietė R.Vindžigalskienė.
Jolanta Čiurilaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros docentė, „Dainų dainelės“ vertinimo komisijos narė:
Kiekvienas balsas labai individualus - kaip pirštų atspaudai, kaip chromosomos, kaip mūsų veidas. Dainavimas yra viena iš mūsų organizmo funkcijų, savęs pažinimas, ėjimas savo individualybės link. Dainuodami nuo vaikystės mes praplečiame savo ateities galimybių ribas, nugalime įtampas ir baimes. Išeidami į sceną tampame drąsesni, ugdome ir įtvirtiname savo charakterį, valią, orumą ir vertės pojūtį.
Kiekvienais metais stebina ir džiugina, kad Lietuvoje yra tiek daug gražių ir muzikalių balsų. Konkursas tobulėja, gerėja vokalo kokybė, įvairesnis repertuaras, atlikėjai mažiau kopijuoja kitų dainininkų dainavimą, bet ieško savo interpretacijos ir stiliaus.
Ypač malonu klausytis pačių mažiausiųjų dainavimo. Jų balsai skamba itin tyrai ir spontaniškai. Mažieji intuityviai jaučia, kad dainavimas - emocinė išraiška, kurią jie turi išgauti. Kaip mums studijų metais aiškino operos režisieriai ir dirigentai: „Kai dainuoji, tai pasakok, maldauk, abejok, džiūgauk, svarstyk, grasink ir t.t., bet neslankiok ir nesnausk“, ir vaikai tai puikiai vykdo - jie visai nesirūpina, kokį įspūdį jų dainavimas daro žiūrovui ar komisijai. Čia ir slypi bet kokios muzikos taisyklingos technikos paslaptis. Be abejo, žmogui bręstant spontaniškumas dingsta, atsiranda savęs vertinimas, psichologinės ir kūno įvaržos. Pasirenkant sudėtingesnius kūrinius, balso kokybė, muzikalumas, klausa, žinojimas, darbštumas ir valia daug lemia siekiant išgauti betarpišką nevaržomą kūrinio atlikimą.
Nesvarbu, kokį kelią pasirenka dainuojantysis, - ar jis nori dainuoti kaip E.Preslis, L.Pavarotis, V.Noreika ar I.Milkevičiūtė, jis ir jo mokytojas turi siekti, kad balsas skambėtų be įtampos, kad jis paklustų visiems muzikiniams sumanymams.
Malonu pažymėti, kad turime puikių muzikos mokytojų, kurių pasiektais rezultatais galima tikrai didžiuotis. Jiems pakanka kompetencijos, kantrybės ir didelės meilės muzikai ir savo mokiniams.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
