Į Lietuvą, matyt, Vasario 16-osios proga atvežtas „menas“. Skystu silikoniniu kaučiuku užkonservuoti žmonių palaikai ir atskiri žmonių organai, tapę skulptūromis. Parodoje matome žmogaus lavoną nudirta oda. Pusiau nuimtu galvos kiaušu ir iš dalies supjaustytais raumenimis bei sausgyslėmis. Atvertą prieš „meno“ žiūrovų nosis visu bejėgiškumu. Pasodintą ant kelmo Ogiusto Rodeno „Mąstytojo“ poza. Ir pavadintą mąstytoju.
Mąstau ir aš. Ar mes nekrofilai. Madam Tiuso sugalvojo vaškinių skulptūrų muziejų. O mes estetiškai spoksome į išskrostus palaikus.
Naciai iš nudirtų lavonų odų gamindavo pinigines, pirštines, rankines. Gamindavo lempų gaubtus. Iš žuvusių konclagerio kalinių virdavo muilą. Tačiau net jie nesugalvojo iš žmonių palaikų gaminti skulptūras ir jas vežioti po pasaulį. Gal laiko pritrūko tokiems meniniams eksperimentams. Gal meninės fantazijos.
Parodos sumanytojai tvirtina, kad visi šie po mirties išniekinti žmonės mirė natūralia mirtimi. Ne jie mirė! Tai mūsų civilizacija miršta! Nenatūralia mirtimi. Praradusi estetinę ir etinę klausą. Kai žmonės jau neatskiria žmogaus kūno nuo eilinės skerdienos. Išdarko žmogų net ir po jo mirties. O žiūrovams (dar gyviems!) išdarko estetinę klausą. Esą, jei rodo, jei rodyti leidžia, vadinasi, menas.
Kodėl mes manome, kad provokuoti, sukelti diskusijas - tai tolygu kurti? Tada pripažinkime, kad didis menininkas yra kiekvienas kaimo pijokėlis, viešoje vietoje, prie parduotuvės, pridėjęs į kelnes. Ir taip sukėlęs estetines diskusijas. Gražu pridirbtos kelnės ar negražu.
Kūrėjas yra Apvaizdos, Gamtos ar likimo apdovanotas, palaimintas. Tam tikra prasme humaniškesnis už mus. Nes turi daugiau galių kalbėtis su žmonija kūriniais. Su mumis iki šiol kalba Dantė, Šekspyras, Leonardas da Vinčis, Polis Gogenas, Justinas Marcinkevičius ir tūkstančiai kitų jau išėjusių menininkų. Bet ką kalba tas po mirties išskrostas, išdarkytas, preparatuose išmirkytas žmogus? Ką jis perduoda mums? Kaip gyveno? Ką mylėjo? Ko bijojo? Ką jautė? Kaip mirė? Ta natūraliąja mirtimi. Ir kodėl liko natūraliai nepalaidotas? Kodėl tuo nepasirūpino vaikai, draugai, giminės? Kodėl būtent jis valkiojamas po pasaulį už pinigus, nors net nemarusis Leninas turi mauzoliejų. Gal tas po mirties išdarkytas žmogus perduoda Hamleto ar daktaro Fausto istorijas? Nebent ragina mūsų menininkus bėgti rausti kapų. Kad irgi pasiieškotų kūrybinės medžiagos. Be to, kai vos ne kasdien Rytuose sprogdinasi teroristai fanatikai, irgi galima prisirankioti kūrybinės medžiagos.
Kanibalų gentys, prieš suvalgydamos žmogieną, taip pat prisigalvodavo įvairių kilnių ritualų. Suvalgydavo priešo širdį, kad taptų stipresni, drąsesni. Apgrauždavo kojas, kad bėgiotų eikliau. Sukramsnodavo akis, ausis. Kad greičiau pamatytų, išgirstų antilopę ir ją, nors ir ne tokią skanią, nudobtų. O XXI amžiaus meninis kanibalizmas suvartoja žmogieną dėl meno. Nudobia žmoniškumą. Įrodinėja, kad žmogus - tik mėsos gabalas. Kol kas dar judantis. Ir kam tos gyvos mėsos norų, jausmų bei poreikių paisyti?
Gal paroda edukacinė? O kas tokios pageidauja? Mes ir taip žinome savo kūnų sandarą. Iš anatomijos vadovėlio. Gal paroda mokys būsimus medikus? O jie ir be parodos išsimokys. Parodos tikslas - įlįsti į naivuolių kraštą. Sudrumsti ir taip jau sudrumstą mūsų estetiką. Apkultą skulptūromis-vamzdžiais ir skulptūromis iš maltos bei kapotos kiaulienos.
Ar tai meninė provokacija? Jei žmogų net ir po jo mirties traktuoja kaip gyvulį - tai ne meninė, bet veterinarinė provokacija.
Filosofas Osvaldas Špengleris (Oswald Spengler) ne veltui rašė apie Vakarų civilizacijos saulėlydį. Visišką dekadansą, kai kadaise jauna civilizacija dabar išgyvena vėlų rudenį, o gal ir žiemą. Kai sakralizuojamas materializmas, naudos ir sėkmės kultas. Kai menas tampa beprasmės naudos objektu. Beprasmės naudos, nes žmonija iš tokio meno jokios naudos neturi. Netobulėja. Žvėrėja. O politikoje, nepaisant parodinės demokratijos, įsigali biurokratizmas ir cezarizmas (faktiškai vis labiau ima valdyti diktatorius ar diktatorė).
Liūdna dėl Lietuvos ir vakarietiškos civilizacijos, bet kaip nesutiksi su O.Špengleriu? Galbūt greitu laiku, kai civilizacija dar labiau įgrims į savo žiemą, išvysime gyvos muzikos ir gyvos skulptūros susiliejimą. Koks nors išprotėjęs menininkas užsimanys peiliuku badyti gyvus eksponatus. Kad nustatytų, kuris muzikaliausiai rėkia iš skausmo. O mes, jau atbukę lengvatikiai, tokiam kūrėjui plosime, mokėsime už koncertus. Vadinsime XXI amžiaus Mocartu. Grojančiu su gyvais fortepijonais.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"
