respublika.lt

Tautos, stebinančios savo karingumu

(0)
Publikuota: 2018 vasario 08 09:40:15, Milda KUNSKAITĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Kurdų karys, aprengtas tradiciniais kario drabužiais, stovi prie vėliavos parlamento sesijos sargyboje. EPA-Eltos asociatyvi nuotr.

Bet kurios tautos istorijoje pasitaiko karų ir ekspansijų. Bet yra tautelių ir genčių, kurioms karingumas ir žiaurumas - neatskiriama jų kultūros dalis. Tai idealūs bebaimiai kariai...

 

Kurdai

Kartu su arabais, persais ir armėnais, kurdai yra viena seniausių Artimųjų Rytų tautų. Jie gyvena etnogeografinėje Kurdistano teritorijoje, kurią po Pirmojo pasaulinio karo pasidalijo Turkija, Iranas, Irakas ir Sirija. Kurdų kalba, pasak mokslininkų, priklauso iranėnų kalbų grupei. Tikėjimo požiūriu kurdai nėra vieningi - tarp jų yra musulmonų, judėjų ir krikščionių. Kurdams apskritai yra sunku susitarti tarpusavyje. Garsus psichologijos specialistas E.Eriksonas etnopsichologijai skirtame darbe rašė, kad kurdai - negailestingi priešams ir nepatikimi draugystėje: „Jie gerbia tik save ir vyresniuosius. Karas - jų pagrindinis įgimtas poreikis, užgožiantis visus interesus.“ Kiek šis teiginys, išsakytas XX a. pradžioje, yra teisingas - spręsti sunku. Bet faktas, kad kurdai niekada negyveno valdomi savos centralizuotos valdžios, yra reikšmingas. Pasak Sandrin Aleksi iš Kurdų universiteto Paryžiuje, „kiekvienas kurdas - karalius ant savo kalno. Todėl jie tarpusavyje vaidijasi, konfliktai kyla dažnai ir lengvai.“ Nepaisant nemokėjimo eiti į kompromisus, kurdai svajoja apie centralizuotą valstybę. Šiandien „kurdų klausimas“ - vienas aktualiausių Artimuosiuose Rytuose. Daugybė neramumų, siekiant autonomijos ir susijungti į vieną valstybę, tęsiasi jau nuo 1925 m. 1992-1996 m. kurdai kariavo pilietinį karą Irako šiaurėje, įvairūs bruzdėjimai iki šiol vyksta Irane. Šiandien vienintelis valstybinis kurdų darinys, turintis plačią autonomiją - Irako Kurdistanas.

Maoriai


Naujosios Zelandijos genties pavadinimas „Maori“ reiškia „įprastas“, nors, po teisybei, nieko įprasto joje nėra. Jau Čarlzas Darvinas (Charles Darwin), kuriam teko susitikti su jais keliaujant „Beagle“, pastebėjo jų žiaurumą, ypač baltųjų (anglų), su kuriais teko kariauti dėl teritorijų, atžvilgiu. Maoriai yra autochtoniniai N.Zelandijos gyventojai. Jų protėviai į salą atplaukė prieš 700-2000 metų iš Rytų Polinezijos. Iki XIX a. viduryje pasirodžiusių anglų, rimtų priešų jie neturėjo, daugiausia kariaudavo tarpusavyje. Tuo metu susiformavo jų unikalūs papročiai, būdingi daugeliui Polinezijos genčių. Pavyzdžiui, jie nukirsdavo galvas į nelaisvę paimtiems priešams ir suvalgydavo jų kūnus - taip, genties narių įsitikinimu, jiems pereidavo priešininkų jėga. Kitaip negu kaimynai Australijos aborigenai, maoriai dalyvavo dviejuose pasauliniuose karuose. Tarp kitko, per Antrąjį pasaulinį karą patys maoriai norėjo, kad būtų suformuotas jų atskiras 28 batalionas. Beje, pasakojama, kad Pirmojo pasaulinio karo metu, per puolamąją operaciją Galipolio pusiasalyje, jie nuvijo priešininkus savo koviniu šokiu „haka“. Šį ritualą lydėjo karingi šūksmai ir baisūs veidai, o tai išgąsdino priešus ir suteikė maoriams pranašumą.

Gurkai

Kita karinga tauta, taip pat kariavusi britų pusėje - Nepalo gurkai. Jau kolonijinės politikos laikais anglai juos priskyrė prie karingiausių tautų, su kuriomis jiems teko susidurti. Pasak jų, gurkai pasižymėjo agresyvumu mūšyje, drąsa, pasitikėjimu savimi, fizine jėga ir nejautrumu skausmui. Net draugiškas pliaukštelėjimas per petį, pagal jų tradicijas, jau yra įžeidimas. Patiems anglams teko nusileisti jų karių, ginkluotų tik peiliais, spaudimui. Nekeista, kad jau 1815 metais buvo išvystyta plati kampanija, siekianti savanorius gurkus pritraukti į britų armiją. Sumanūs kariai greitai pelnė geriausių kareivių pasaulyje šlovę. Jie dalyvavo malšinant sikhų sukilimą, Afganistano, Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose, taip pat Folklando konflikte. Šiandien gurkai, kaip ir anksčiau, yra elitiniai Britanijos armijos kovotojai, dabar jų tarnauja apie 3,5 tūkstančio. Atrenkami jie ten pat - Nepale. Reikia pasakyti, kad konkursas yra beprotiškas, į 200 vietų pretenduoja apie 8000 kandidatų. Patys britai pripažįsta - gurkai yra geresni kariai už juos. Galbūt todėl, kad yra labiau motyvuoti. Nors patys nepaliečiai tvirtina, kad visai ne pinigai čia svarbiausia. Jie didžiuojasi savo karo menu ir visada džiaugiasi galėdami jį pritaikyti praktiškai.

Dajakai


Vienos negausios tautelės aktyviai integruojasi į šiuolaikinį pasaulį, o kitos stengiasi išlaikyti tradicijas, net jei jos prieštarauja humanizmo vertybėms. Pavyzdžiui, Kalimantano saloje esanti dajakų gentis pelnė baisią galvų medžiotojų reputaciją. Ką darysi - vyru gali tapti tik atnešęs genčiai savo priešo galvą. Bent jau taip buvo dar XX amžiuje. Dajakai - etninė grupė, vienijanti daugybę tautelių, gyvenančių daugiausia Kalimantano saloje. Kai kurių iš jų gyvenvietes ir šiandien galima pasiekti tik valtimis. Kraugeriški dajakų papročiai ir galvų medžioklė oficialiai buvo uždrausta XIX a., kai vietos sultono prašymu kaip nors paveikti dajakus, anglas Čarlzas Brukas paėmė į nelaisvę karingiausius vadus ir „rimbo bei meduolio“ politika dajakus nukreipė į taikų kelią. Bet žmonės ir toliau be pėdsakų dingdavo. Paskutinė kruvina banga nusirito per salą 1997-1999 metais, kai visos pasaulio agentūros klykė apie ritualinį kanibalizmą ir mažųjų dajakų žaidimus su žmonių galvomis.

Kalmukai

Tarp Rusijos tautelių viena karingiausių - kalmukai, vakarų mongolų palikuonys. Pavadinimas iš jų pačių kalbos verčiamas kaip „atskilėliai“, o tai reiškia oiratus, nepriėmusius islamo. Šiandien didžioji jų dalis gyvena Kalmukijos Respublikoje.

Klajokliai visada būna karingesni už žemdirbius. Kalmukų protėviai oiratai, gyvenę Džungarijoje (regione Centrinėje Azijoje), buvo karingi ir mylintys laisvę. Net Čingischanui ne iškart pavyko juos pavergti. Vėliau oiratų kariai kariavo didžiojo karvedžio kariuomenėje ir daugelis jų susigiminiavo su čingizidais. Todėl ne be pagrindo kai kurie šiuolaikiniai kalmukai save laiko Čingischano palikuonimis. XVII a. oiratai paliko Džungariją ir po ilgo žygio pasiekė Pavolgės stepes. 1641 m. Rusija pripažino Kalmukų chanatą ir nuo XVII a. kalmukai tapo nuolatiniais rusų armijos kariais. Jie ypač pasižymėjo 1812 metų kare, kuriame dalyvavo 3 kalmukų pulkai, iš viso per 3,5 tūkst. karių. O štai per Antrąjį pasaulinį karą dalis kalmukų kariavo Trečiojo reicho pusėje.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s