Šunys ir katės: kurie protingesni?

Vienas pagrindinių „šunininkų“ argumentų yra sena šuns ir žmogaus draugystė. Pirmieji šunys buvo prijaukinti daugiau kaip prieš 30 tūkst. metų, o katės tapo žmogaus palydovėmis vos prieš 10 tūkst. metų. Per daug šalia žmogaus praleistų metų šunys įgijo daug naudingų profesijų. Pradėjo jie, aišku, nuo medžioklės. Pirmieji, dar pusiau laukiniai, šunys padėdavo žmonėms vaikyti žvėris bei paukščius ir už tai gaudavo savo dalį. Sarginiai šunys saugodavo pirmykščių žmonių stovyklavietes. Piemenų šunys prižiūrėdavo bandą. Vėliau žmogus išmoko šunis naudoti kaip traukiamąją jėgą - atsirado kinkomieji šunys, dabartinių laikų protėviai.

Naujaisiais laikais šunys įgijo daugybę naujų profesijų. Dabar žmonėms į pagalbą ateina šunys-policininkai, šunys-gelbėtojai, šunys-vedliai. Antrojo pasaulinio karo metais šunys ieškodavo bombų, nešiodavo laiškus, savo gyvybės kaina sprogdindavo tankus.

Na, o katės... „Katės - nenaudingi gyvūnai!“ - štai daugumos „šunininkų“ šūkis. Bet ar iš tiesų? Katės buvo prijaukintos Egipte - didžiausiame senovės pasaulio žemės ūkio centre. Egiptas prekiavo grūdais, jo sandėliuose buvo laikomos milžiniškos jų atsargos. Tačiau ten gyveno ir pelės bei žiurkės, naikindavusios tuos grūdus. Norėdamas kaip nors kovoti su šia rykšte, žmogus prisijaukino katę, mažą plėšrūnę, puikiai prisitaikiusią medžioti graužikus. Mūsų dienomis katės retai atlieka savo tiesiogines pareigas. Žmonės vis dažniau jas laiko kaip kompaniones (o sąvoka „šuo kompanionas“ atsirado palyginti neseniai). „Mums nereikia ypatingų priežasčių mylėti kates!“ - sako kačių šeimininkai.

Naminiams gyvūnams yra labai svarbūs gebėjimai komunikuoti. Todėl žmogus, sąmoningai ar ne, prisijaukino pirmiausia kaimenėmis arba gaujomis gyvenusius gyvūnus, pratusius bendrauti su savo gentainiais mimika arba balsu. Paprastai, išimtimi laikomos katės, atseit, katė - individualistė, ji yra prisirišusi prie namų, o ne prie šeimininko. Ar teisingas toks teiginys?

Pažiūrėkime į šunį: jis naudojasi daugybe būdų pranešti žmogui apie tai, ką jaučia. Paprasčiausius šunų komunikacijos ženklus žino net vaikai: vizgina uodegą - „tu man patinki“, prispaudžia ausis ir urzgia - „geriau nesiartink“. Patyrę šunininkystės specialistai puikiai supranta šunų kalbą. Bet kačių šeimininkai pagrįstai paprieštaraus, kad jų augintinės taip pat pasižymi išlavintais komunikavimo įgūdžiais, nors jos ir kilo iš laukinių stepių kačių, kurios gyvena po vieną ir tik keletą kartų per metus susitinka, kad susilauktų palikuonių.

Šiuolaikinės katės puikiai moka reikšti jausmus mimika, žvilgsniu, judesiais. Jos geba labai tiksliai suprasti žmogaus intonaciją ir net ją imituoti! Viso to jos, matyt, išmoko jaukinamos, neturėdamos būriais gyvenančių gyvūnų įgimtų savybių. Tiesa, nepaprastai išlavintą naminės katės komunikavimo sistemą galima paaiškinti ir kitaip: kai gyvūnai netenka šeimininkų ir atsiduria gatvėje, jie gana greitai sulaukėja. Išgyventi po vieną yra gana sunku, todėl katės buriasi į gaujas. Tose gaujose yra griežta hierarchija ir pareigų pasidalinimas.

Dažnai šunų intelekto įrodymu yra laikoma tai, kad juos lengva dresuoti. Be darbinių šunų, kurie yra mokomi vykdyti tam tikras komandas, yra šunų sportininkų. Tarptautinės kinologų asociacijos kasmet rengia varžybas, olimpiadas, kuriose keturkojai sportininkai nešioja sunkumus, traukia virvę, bėga estafetę... Varžosi ir „darbininkai“: rengiamos šunų-piemenų varžybos, šunų kinkinių lenktynės.

Šuo - vienas iš dažniausiai pasitaikančių gauruotųjų cirko artistų. Kates dresuoti iš tikro yra sunkiau. Bet ne todėl, kad jos būtų kvailos, o todėl, kad jų tai nedomina. Katę reikia sudominti, motyvuoti atlikti kokią nors užduotį. Atliekant eksperimentą buvo įrodyta, kad katės, kurios gaudavo pakaitomis lengvas ir sudėtingas užduotis, pastarąsias atlikdavo greičiau negu katės, kurioms tekdavo tik sunkios užduotys. Jeigu užduotis pasirodo esanti sunkiai atliekama, katė greitai praranda susidomėjimą ja. Todėl patyrę dresuotojai, kurdami triukus katėms, naudojasi įgimtais kačių gebėjimais, tada gyvūnai pasiekia stebėtinų rezultatų. Įrodyta, kad katės informaciją išlaiko ilgiau negu šunys.

Ką sako mokslas?

Austrų mokslininkas Konradas Lorencas (Konrad Lorenz) pelnė Nobelio premiją už tyrinėjimus etologijos (mokslo apie gyvūnų elgseną) srityje. Žmogaus santykius su artimiausiais kaimynais - kate ir šunimi - K.Lorencas nagrinėja knygoje „Žmogus randa draugą“. Savo globotinių intelekto svarbiausiu pasireiškimu mokslininkas laikė mokėjimą meluoti. Jis aprašo keletą juokingų atvejų, liudijančių stebėtiną šunų intelektą. Vienos tokios istorijos herojus - senas buldogas Bulis. Metams bėgant šuo pradėjo blogai matyti ir kartais iš tolo neatpažindavo šeimininko. Šuo lodamas lėkdavo prie svetimo, kaip jam atrodė, žmogaus, bet priartėjęs suprasdavo, kad loja ant „savo“. Tada jis lyg niekur nieko pro šeimininką bėgdavo prie tvoros, už kurios gyveno kitas šuo, ir apsimesdavo, kad loja būtent ant jo. Ši „apgaulė“ paaiškėjo tik tada, kai už šeimininko nugaros atsidūrė tvora, už kurios nieko nebuvo. Šuo prabėgo pro šalį ir sekundę stabtelėjęs aplojo visiškai tuščią kiemo kampą.

K.Lorencas mano, kad katė tapo stereotipų auka. Ji yra dažnai vadinama klastinga apgavike. Bet per daugelį stebėjimo metų mokslininkas nesusidūrė nė su vienu pavyzdžiu, kaip katės meluoja arba gudrauja. Priešingai, jo nuomone, katė yra vienas „sąžiningiausių“ naminių gyvūnų. „Tačiau visai nelaikau šio nemokėjimo apgaudinėti katės pranašumu; šis mokėjimas, būdingas šunims, mano nuomone, rodo, kad jų psichika yra gerokai aukštesnio lygio“, - rašo K.Lorencas.

Patarlę „sugyvena kaip šuo su kate“ seniai reikėjo pakeisti „sutaria kaip kačių mylėtoja su šunininku“. Psichologų manymu, egzistuoja du „gryni“ žmonių tipai: tie, kas laiko kates, ir tie, kurių namuose gyvena šunys. Katės šeimininkę paprastai įsivaizduojame vyresnio amžiaus vienišą moterį, o šuns šeimininkas (ypač didelio) - jaunas tvirtas vyriškis. Suprantama, toli gražu ne visada yra taip. Ir vis dėlto esama bruožų, būdingų daugiau kačių mylėtojams, ir savybių, būdingesnių „šunininkams“. Galbūt šeimininkai jas perima iš savo augintinių, o gal, priešingai, įsigyja gyvūną, labiau atitinkantį jų būdo savybes.

Kačių šeimininkai paprastai būna labiau nepriklausomi, individualistai, laikosi nuošaliau nuo aplinkinių. Jie retai įsivelia į atvirą konfliktą, susidūrę su agresija, priešinasi pasyviai, išlaukia momento kontratakai.

Šunų šeimininkai daugiau priklauso nuo aplinkinių nuomonės. Žmonės ir bendravimas jiems yra būtini kaip oras. Jie dažnai veikia tiesmukiškai, nevengia priešpriešos. Šunų šeimininkai gali pasielgti agresyviai, jeigu pajaus, kad yra pažeidžiamos jų teisės.

Kačių ir šunų mylėtojų ginčas gali tęstis amžinai. Bet išvadą K.Lorencas, regis, padarė jau prieš daugelį metų. „Tie, kas myli šunis, neretai negali pakęsti kačių, o tie, kurie myli kates - nemėgsta šunų. Mano manymu, tai rodo tam tikrą charakterio smulkmeniškumą. Aš manau, kad iš tiesų gyvūnus myli ir supranta tik tas žmogus, kuriam šie du artimiausi mums keturkojai kelia vienodą simpatiją. Tam, kas iš tiesų myli gamtą, didžiausią susižavėjimą ir džiaugsmą kelia begalinė gyvų būtybių įvairovė.“