respublika.lt

Skirtingų karoliukų vėrinys

2019 gegužės mėn. 02 d. 14:00:28
Aistė Jankūnaitė

Šiemet Kristupo vasaros festivalis mini 25-ąjį gimtadienį. Per prabėgusius metus klausytojams jis padovanojo per tūkstantį koncertų netikėčiausiose Vilniaus vietose. Apie prabėgusį laiką, didžiausius atradimus ir tai, kas klausytojų laukia šį sezoną, pasakoja festivalio meno vadovė Jurgita Murauskienė.

 

- Šiuos metus pasitinkate ypatinga sukaktimi. Kaip apibūdintumėte prabėgusį ketvirtį amžiaus?

- Kaip tik su kolege juokavome: švenčiant tokią sukaktį, derėtų nutaisyti rimtą veidą ir sakyti „JAU 25-asis festivalis“. Tačiau mes renkamės kitą variantą. Mums DAR tik 25-eri, todėl daug kas prieš akis.

Apžvelgiant visa, kas per tuos metus įvyko, sakyčiau, jog festivalis - kaip tas katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas. Jis kelia koją ten, kur niekas iki tol nebuvo. Jis daro tai, ko niekas nedarė. Ir nors yra drąsus bei savarankiškas, myli savo klausytojus (šypsosi).

- Taip, drąsos jums niekada nestigo, tačiau pokyčiai per tiek metų neišvengiami...

- Festivalis išaugo nuo kelių iki keliasdešimties renginių, išplėtė savo geografiją, įvedė naujas renginių formas, atrado ir išpopuliarino daugybę erdvių, įgavo tarptautinį svorį ir tapo matomas. Visa tai - tik dėl mūsų klausytojų, kurie visuomet buvo ir, tikiuosi, bus smalsūs bei reiklūs.

- Kai eini nepramintais keliais, turi susitaikyti su mintimi, kad pakeliui rasi visko. Koks prisiminimas, o gal ir atradimas, giliausiai įsirėžė jūsų atmintin?

- Prie festivalio komandos prisijungiau kaip savanorė. Tuomet neišdildomą įspūdį paliko pirmasis man patikėtas darbas. Turėjau iš Šv. Kotrynos bažnyčios išvaikyti laukinius šunis ir prieš koncertą smilkalais iškvėpinti patalpas... Taip, 2004-aisiais ši erdvė atrodė gerokai kitaip nei atrodo šiandien.

Kalbant apie ryškiausius koncertinius momentus, ko gero, išskirčiau Mirgos Gražinytės diriguotą Džozefo Haidno (Joseph Haydn) oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“, orkestro koncertą oro balione, pirmąjį fado atlikėjos Joanos Amendoeiros pasirodymą, flamenko baletą „Romeo ir Džiuljeta“, motociklų simfoniją, lakūno Jurgio Kairio lėktuvo šokį pagal muziką, pirmuosius Martyno Levickio koncertus. Tiesa, tai tik labai maža dalis, ką galima paminėti, nes šis festivalis - tarsi vėrinys iš skirtingų karoliukų ir kiekvienas jų man ypatingas.

- Festivalis visuomet randa kuo nustebinti. Kuo stebinsite šiemet?

- Klausytojai turės išskirtinę progą pajusti, ką reiškia būti meno vadovu - jie iš pateikto kūrinių sąrašo galės sudėlioti savo koncerto programą! Taip pat su „Gatvės gyvos“ kviesime į ekskursiją-koncertą, kur laukia pažintis su labai įdomia, bet kiek primiršta Vilniaus asmenybe - Stanislovu Moniuška. Režisierius Paulius Tamolė drauge su kompozitoriumi ir gitaristu Krisu Rubensu (Chris Rubens) vaikus pakvies į H.K.Anderseno pasakų pasaulį, o su „Miesto laboratorija“ šeimų lauksime muzikiniuose pusryčiuose.

- Per tuos metus sukūrėte ne vieną stiprią ir gražią tradiciją, ar jas šiemet tęsite?

- Labai smagu, jog šalia ilgamečių tradicijų sėkmingai įsitvirtina ir naujos. Praėjusiais metais klausytojus pakvietėme į Lietuvos kariuomenės orkestro pasirodymą laive „Ryga“. Jis pavadintas „Muzika ant vandens“. Emocine prasme tai buvo malonus sukrėtimas mums patiems - tiek besišypsančių, puikiai nusiteikusių žmonių, tokios gyvos Neries krantinės nebuvo tekę matyti. Tad, žinoma, kviesime į „Muziką ant vandens“ ir šiemet, kur kartu ir pradėsime švęsti gimtadienį.

Stipriausia festivalio tradicija yra ciklo „Sakralinės muzikos valandos“ koncertai Šv. Kazimiero bažnyčioje. Ciklo meno vadovė Renata Marcinkutė-Lesjė (Lesieur) į mūsų šalį geba prikviesti tokias žvaigždes, jog vien išgirdus jų pavardes užgniaužia kvapą. Mūsų festivalyje jau viešėjo popiežiaus vargonininkas Chuanas Paradelis Solė (Juan Paradelli Sole), koncertavo viena įtakingiausių pasaulio muzikinės bendruomenės figūrų - Tonis Kupmanas (Tony Koopman), o kur dar fantastiški chorai bei netikėti deriniai, pavyzdžiui, vargonai ir gitara ar vargonininkų duetas ir kt. Nuostabiausia, kad Kazickų šeimos fondo pagalba visi šie renginiai yra nemokami.

- Kristupo vasaros festivalyje skamba įvairiausia muzika iš atokiausių pasaulio kampelių, neįspraudžiate savęs į rėmus. Kai atrandate tuos „perliukus“?

- Tai ne mano vienos nuopelnas. „Sakralinių muzikos valandų“ atlikėjų paieška rūpinasi Renata Marcinkutė-Lesjė, pasaulio muzikos „perliukus“, įdomius fusion projektus atrinkti, atlikėjus pritraukti padeda gitaristas, kompozitorius Karlosas Pinjana (Carlos Pinana) iš Ispanijos, dirigentas Gerardas Estrada (Gerardo Estrada) iš Venesuelos. Jų įdirbis, reputacija tarptautinėje muzikų bendruomenėje labai smarkiai prisideda ir didinant tarptautinį festivalio žinomumą.

- Ką įvardytumėte, kaip didžiausią savo šių metų atradimą?

- Festivalio partneriai iš Latvijos pakvietė mane atvykti į jų organizuojamą Džuditos Ouven (Juditha Owen) koncertą. Kvietė taip entuziastingai, su tokiu užsidegimu, jog apėmė moteriškas smalsumas. Taigi, sėdžiu salėje, laukiu stebuklo. Scenoje pasirodo maža, smulkutė raudonplaukė dainininkė ir būgnininkas. Salė didelė, o jie tik dviese... Pradedu galvoti, jog lūkesčius reikėtų sumažinti. Dainininkė sėda prie fortepijono ir sako: „Mano vyras per Valentino dieną niekada nedovanoja gėlių. Ir taip jau penkiolika metų. Štai daina apie tai.“ Priduria dar kažką. Publika leipsta juokais, o aš suprantu, kad per minutę savimi dainininkė užpildė visą erdvę.

Muziką išmanau gerai ir klausa nesiskundžiu, bet gerokai užtrukau, kol supratau, kad tas jos atliekamas kūrinys - tai iki skausmo pažįstama daina. Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, jog Džastino Timberleiko (Justin Timberlake) „Can‘t Stop The Feeling“ gali skambėti poetiškai, romantiškai... Ir taip visą koncertą - stebuklas po stebuklo. Baigėsi tuo, jog šėlome kaip per gerą roko koncertą.

- Lietuvoje surinkti pilną salę, į mūsų krašte menkai žinomo atlikėjo koncertą, nelengva, tačiau jums pavyksta. Kokia jūsų paslaptis? O galbūt kartais ir jums rankos nusvyra?

- Per 25-erius metus, manau, pelnėme klausytojų pasitikėjimą. Įdiegėme suvokimą, kad atlikėjo žinomumas - ne pagrindinis kokybės rodiklis. O atsakomybė prieš klausytojus ir jau minėtas jų pasitikėjimas - didžiausia motyvacija rankoms likti savo vietoje (šypsosi).

- Kokia yra festivalio ateities vizija? Ar ji skiriasi nuo šiandienės?

- Labai palaikome ir siekiame visomis išgalėmis prisidėti prie Vilniaus - tvaraus ateities miesto idėjos įgyvendinimo. Kadangi turime didžiulę patirtį su naujų vietų įveiklinimu, planuojame po truputį keltis į periferines miesto zonas, o pačią programą kiek įmanoma suasmeninti pagal klausytojų pomėgius ir poreikius. Tikiuosi, jog būsime tokie pat stiprūs, atpažįstami, vertinami kaip garsieji Edinburgo festivaliai.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • TRENERIS: Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo jaunimo sistemą sustiprins treneris Arvydas Gronskis.
  • INAUGURACIJA: penktadienį įvykusias prezidento Gitano inauguracijos iškilmes per LRT TV stebėjo 25,3 proc. visų televizijos žiūrovų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar Lietuva turi tikrų politikų?

balsuoti rezultatai

Ar džiaugiatės atvėsusia vasara?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+12 +14 C

 +11 +12 C

 

 +11 +13 C

+20 +23 C

 +18 +20 C

 

 +19 +21 C

 0-3 m/s

 0-4 m/s

 

 0-4 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis