Paslaptingiausios pasaulio salos (I)

Buvė sala

Iš pirmo žvilgsnio Buvė nėra nieko ypatingo. Tačiau ši sala yra laikoma labiausiai izoliuota vieta mūsų planetoje. Dabar Buvė yra visiškai negyvenama ir, ko gera, tokia bus dar ilgai. Buvė yra už 2200 km nuo piečiausio Afrikos taško ir beveik tiek pat nutolusi nuo Antarktidos. Nuo 1927 m. ji oficialiai priklauso Norvegijai, kuri periodiškai siunčia į šį rajoną savo mokslines ekspedicijas stebėti banginių migracijos. Bet kas, matęs šią vietą savo akimis, pasakys, kad Buvė - viena atšiauriausių salų. Apie 90 proc. sausumos dengia storas ledo sluoksnis, o jos krantus juosia praktiškai vertikalūs vulkanų šlaitai, aukšti ledynų kyšuliai ir povandeniniai rifai. Todėl Buvė itin sunku išsilaipinti iš laivo, o saugiausias būdas į ją patekti - sraigtasparniu. Ledo kaustoma žemė yra stipriausių vėjų kelyje. Čia siautėja galingiausios audros Žemėje, o bangos Buvė rajone pakyla iki 6 aukštų namo aukščio.

Ši sala buvo atrasta 1739 metais, bet prancūzas jūrininkas Žanas Batistas Šarlis Buvė de Lozjė (Jean-Baptiste Charles Bouvet de Lozier) neteisingai nurodė jos koordinates žemėlapyje, todėl jos pakartotinėms paieškoms prireikė dar 70 metų. Antrąjį kartą žmonės čia pasirodė jau 1808 m.

Laskečio sala

Lasketis, iki kurio keltu iš Vankuverio galima nusigauti per valandą, - labiausiai išsilavinusi bendruomenė visoje Britų Kolumbijoje (Kanados provincija). Saloje, dydžio sulig Manhetenu, gyvena 420 žmonių. 70 iš jų yra vaikai, o likusieji 350 pagal oficialų saliečių tinklaraštį - „poetai, artistai, fizikai, žvejai, medkirčiai, žemdirbiai, dizaineriai, rašytojai, smulkūs gamintojai, fermeriai ir profesionalūs švietimo, inžinerijos, miškininkystės ir kitų sričių konsultantai“. Nuostabiausia yra tai, kad vietos gyventojai praktiškai yra nepriklausomi ir puikiai apsieina be viso likusiojo pasaulio. Elektros energija jie apsirūpina naudodami saulės baterijas, vėjo jėgaines, hidroelektrines ir beveik nenaudoja įprastų kuro generatorių. Saloje nėra asfaltuotų kelių, kanalizacijos sistemos, o gėlas vanduo kai kada teka plonyte srovele, priklausomai nuo metų laiko ir orų. Didžioji dalis gyventojų maistu apsirūpina patys: saloje užtenka vietos ir daržams, ir gyvuliams. Pinigai čia nelabai vertinami, gyventojai mielai dalijasi vieni su kitais viskuo, kas yra būtina. Saloje yra viena aludė, viena kavinė ir nemokama parduotuvė, kurioje komunos nariai keičiasi reikalingais daiktais. Saloje ganosi beveik tūkstantis laukinių avių. Vienintelis būdas čia atkakti arba palikti Lasketį - keltu, kuris kursuoja 5 dienas per savaitę po 1-2 kartus per dieną, jei leidžia oro sąlygos.

Sala-ežeras-sala-ežeras

Didžiausioje Filipinų saloje yra ežeras, kuriame yra sala, kurioje taip pat yra ežeras su dar viena sala....

Didžiausia Filipinų sala - tai Lusonas. Maždaug už 50 km nuo Manilos, joje yra Talio ežeras. Įdomiausia yra tai, kad dar visai neseniai šis ežeras buvo vandenyno dalis. Tačiau po serijos vulkanų išsiveržimų XVIII a. ši įlanka tapo ežeru, nes buvo visiškai atkirsta nuo vandenyno. Dabar Talį su Pietų Kinijos jūra jungia tik siauras upeliūkštis. Per kelis šimtmečius Talio vanduo dėl liūčių tapo gėlas, o vietos gyvūnija, įkalinta šiame vandens telkinyje, prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų.

Talio ežere yra Volkano sala - tai virš vandens iškilęs vulkano krateris. Kaldera (vulkano slėnis) saloje taip pat pilnas vandens, filipiniečiai šį vandens telkinį vadina Geltonuoju ežeru - jo vanduo išties gelsvos spalvos. O paskutinioji sala - mažytis sausumos plotelis, vadinamas Vulkan Point. Filipinų Talio ežeras su salomis - viena populiariausių šalies įžymybių.

Plaukiojančios salos

Skamba neįtikėtinai, bet pasaulyje pilna plaukiojančių salų, o atrodo jos visiškai skirtingai. Dažniausiai tokios salelės plaukioja ežeruose ir pelkėse, kur augmenija ir kitos organinės medžiagos atsiskiria nuo krantų ir migruoja vandenyje, kol arba prisijungia prie kito kranto, arba suskyla į dar mažesnes dalis. Jos gali būti įvairaus dydžio ir storio, o didžiausios iš jų kai kada yra kelių ha ploto.

Plaukiojančių salų būna ne tik nedideliuose vandens telkiniuose, bet ir vandenyne, o ten jos užauga iki neįtikėtinų gabaritų. Teko girdėti apie dreifuojančias pemzos saleles? Tokie sausumos plotai susidaro iš povandeninių vulkanų išmetamos lavos, kuri vandenyje virsta porėta uoliena, visai kaip pemza. Ta masė gali plaukioti vandenyne mėnesius ir net metus, įveikdama tūkstančius kilometrų, kol poros prisigeria tiek vandens, kad galų gale sala nugrimzta į dugną. Jeigu tokia pemzos sala bus gana didelė ir plaukios pakankamai ilgai, joje net gali užaugti žolė ir palmių. Kai kurie mokslininkai mano, kad būtent tokiuose plaukiojančiuose sausumos lopinėliuose kai kurių rūšių gyvūnai ir augalai migruoja vandenynu nuo vienos pakrantės iki kitos. Pagal dar drąsesnę teoriją būtent tos pemzos salelės atliko svarbiausią vaidmenį Žemėje atsirandant ir plintant gyvybei.

2012 m. išsiveržė povandeninis Havr Simaunto vulkanas ir susidarė plaukiojanti kone Izraelio dydžio sala - jos plotas siekė apie 19 400 kv.km! Dreifuojanti žemė buvo pastebėta Ramiojo vandenyno pietuose Raulio salos rajone tarp N.Zelandijos ir Fidžio.

Osmanų Atlantida

Vaizdingiausia Dunojaus dalis - vieta, kur upė aplenkia eilę siaurų ir beveik vertikalių tarpeklių, skverbdamasi per Šiaurės Karpatus ir pietinę Balkanų kalvų dalį. Būtent čia galingas Dunojus pašėliškai veržiasi 150 m pločio kanalu, o jo vagos gylis siekia daugiau kaip 50 metrų. Vietomis atrodo, kad vanduo tiesiog verda. Prieš kelis dešimtmečius viename tokiame Dunojaus „katile“ egzistavo gyvenama sala. Šio sausumos lopinėlio, vadinamo Ada Kalė (turkiškai - sala-tvirtovė), ilgis buvo apie 1,75 km, o plotis - apie 400-500 m. Pasakojama, kad šią žemę vienoje iš savo knygų jau V a.pr.m.e. minėjo Herodotas. XVI-XVIII a. dėl strategiškai palankios šios salos padėties ne kartą kilo konfliktai tarp dviejų didžiųjų to meto imperijų - Austrijos ir Osmanų. 1689 m. čia išties buvo pastatyta tikra tvirtovė. Pasirašius 1791 m. taikos sutartį, Ada Kalė paskutinį kartą atiteko Osmanų imperijai.

XIX a. turkų įtaka Balkanuose ėmė silpnėti, turkai pradėjo trauktis iš Europos žemių, bet eksklavas vidury Dunojaus - Ada Kalė sala su tūkstančiu gyventojų, atleistų nuo visų mokesčių, rinkliavų ir karo prievolės - jiems liko. 1923 m., kai susikūrė Turkijos respublika, salos gyventojai nubalsavo už prisijungimą prie Rumunijos.

Nuostabiai vaizdinga sala tapo turistų traukos objektu - tai mažas rytietiškas pasaulis vidury krikščioniškosios Europos. Deja, XX a. 7-ojo deš. viduryje žemiau Ada Kalė buvo nutarta statyti didelę hidroelektrinę, o tai reiškė, kad salos dienos suskaičiuotos. 1971 m. užtvanka buvo įrengta, salos gyventojai evakuoti ir netrukus ji visai dingo po vandeniu. Aukščiausi salos pastatai buvo susprogdinti, kad netrukdytų laivybai.

Hasimos sala

Palyginti nedidelis sausumos lopinys (apie 65 tūkst. kv.m) yra už 15 km nuo liūdnai pagarsėjusio Nagasakio miesto. Hasimos sala dar yra vadinama Gunkandzima, išvertus iš japonų kalbos tai reiškia „sala-karinis laivas“. Antrasis salos pavadinimas labai vaizdžiai nusako jos išvaizdą. Hasima - viena iš 505 negyvenamų salų Nagasakio prefektūroje Japonijos pietuose. Nors joje niekas nebegyvena, ši sala yra apjuosta betonine siena. Saloje nėra jokios žalumos, mat kiekvienas kvadratinis sausumos centimetras yra užpiltas cementu, jos visą teritoriją užima daugiabučių namų, kiemų, gatvių ir vingiuotų laiptų labirintas. Kadaise Hasimoje gyveno beveik 5500 žmonių ir dėl to ji buvo tankiausiai gyvenama vieta pasaulyje per visą istoriją. 1810 m. čia buvo aptikti anglies telkiniai, o 1887 m. pradėta ją kasti. 1890 m. salą nupirko kompanija Mitsubishi ir iki 1974 m. čia pramoniniu būdu kasė anglį povandeninėse šachtose iki 600 m žemiau jūros lygio. Saloje buvo pastatyta miesto rotušė, mokykla, vaikų darželis, ligoninė, kultūros centras, kino teatras, baseinų, klubas. 7-ąjį deš. Japonija perėjo nuo anglies prie naftos, kaip pagrindinio energijos šaltinio, ir anglies šachtos tapo nebereikalingos.

Uždarius šachtas sala buvo apleista, joje niekas negyveno. Nuo 2009 m. viena jos dalis buvo atidaryta turistams. 2012 m. Hasima pasirodė keliuose filmo „007: Skyfall“ kadruose: joje buvo įsikūręs pagrindinis piktadarys, Dž.Bondo priešininkas, Raulis Silva.

Tęsinys kitą šeštadienį.