Keisti ir originalūs testamentai

Maksimilijanas

Milijonierius ir kino prodiuseris Rodžeris Dorkasas (Roger Dorcas) visus savo 65 mln. dolerių paliko mylimam šuniui Maksimilijanui. Teismas pripažino tokį sprendimą teisėtu, nes milijonierius Maksimilijanui buvo gavęs visiškai „žmogiškus“’ dokumentus. Savo žmonai Vendi jis paliko 1 centą. Bet ji, pasinaudojusi tais pačiais šuns dokumentais, „ištekėjo“ už jo ir šiam nusibaigus ramiai pradėjo naudotis palikimu, nes šuo, suprantama, testamento nepaliko.

Moterims įeiti draudžiama

Advokatas keistu vardu Ti Em Zinkas (T M Zink), miręs 1930 metais, buvo labai prastos nuomonės apie moteris, todėl jo paskutinis noras buvo įsteigti biblioteką, kurioje visi kūriniai būtų parašyti tik vyrų ir personalas būtų tik vyrai. Visus savo pinigus jis nurodė 75 metams investuoti į fondą už palūkanas, o paskui lėšas panaudoti „Zink Womanless Library“ statyti (virš įėjimo turėjo kaboti šūkis „No Women Allowed“ /Moterims įeiti draudžiama). Tačiau jo dukra, pagal testamentą gavusi 5 dolerius, testamentą sėkmingai užginčijo, ir biblioteka nebuvo pastatyta.

Bjaurybė

1841 metais poetas Heinrikas Heinė (Heinrich Heine) vedė Eugeniją Mirat (Eugenie Mirat), neišsilavinusią, netašytą ir nedidelio proto, bet gana simpatišką batų parduotuvės pardavėją. Poetas paliko testamentą, pagal kurį visas jo turtas atiteko Eugenijai, bet su viena sąlyga - po jo mirties ji turinti būtinai ištekėti. Kodėl? Pasak poeto, taip jis bus tikras, kad nors vienas žmogus apgailestaus dėl jo mirties.

Po mirties - į žvaigždes

„StarTrek“ kūrėjas Judžinas Rodenberis (Eugene Roddenberry) dievino mokslo fantastiką kosmoso tema, todėl jo paskutinioji valia pagal testamentą buvo tokia: „Po mirties aš noriu skristi į žvaigždes“. Šis noras buvo įvykdytas: jo kūnas buvo kremuotas ir 1997 metais Ispanijos palydovas palaikus išgabeno į orbitą, kur urnos turinys buvo išbarstytas viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Po 10 metų juo pasekė žmona...

Romanas

Ilgiausią pasaulyje testamentą 1925 metais paliko iki tol niekam nežinoma amerikietė namų šeimininkė Frederika Evelin Stilvel Kuk (Frederica Evelyn Stillwell Cook). Jį sudarė 95 940 žodžių, jis niekad nebuvo visas perskaitytas garsiai, kaip tai paprastai vyksta. Ponia Kuk nepaliko didelio turto, užtat, per ilgą gyvenimą įgijusi daug draugų ir priešų, pasižymėjo puikia atmintimi ir rado keletą žodžių (gerų ar blogų - kitas klausimas) jiems visiems. Ji testamentą kūrė 20 metų ir daugelis, kas matė ją triūsiant, buvo įsitikinę, kad ji rašo romaną. Beje, tie, kas vis dėlto perskaitė visą testamentą, tvirtina, kad jis ir primena tikrą moterišką romaną, o jį išleidus kaip knygą sėkmė būtų garantuota.

Dovanotas gimtadienis

Dosnią ir jaudinamą dovaną vienai iš savo draugių įteikė garsus rašytojas Robertas Luisas Stivensonas (Robert Louis Stevenson), testamentu jai palikęs savo gimtadienį. Ji buvo gimusi gruodžio 25-ąją, per Kalėdas, ir jos asmeninę šventę visi visada pamiršdavo. Pakeitus šią datą į lapkričio 13-ąją, rašytojo gimimo dieną, padėtis galėjo pasikeisti, bet įvykdyti paskutiniąją „Juodosios strėlės“ ir „Lobių salos“ autoriaus valią teismas neleido: R.Stivensonas nebuvo teisėtas gimimo dienos savininkas, todėl negalėjo jos niekam palikti testamentu.

Grįžimas iš anapus

Džonas Boumenas (John Bowman), verslininkas iš Vermonto, palaidojo mylimą žmoną ir dvi dukteris, o po dvejų metų ir pats iškeliavo į kitą pasaulį. Visiškai įsitikinęs, kad anapus su jomis susitiks ir kažkaip sugebės grįžti į šį pasaulį, jis testamente nurodė laikyti namus paruoštus jo grįžimui ir kas vakarą patiekti vakarienę. Dž.Boumenas mirė 1891 metais. Vakarienę jo namuose nustota tiekti tik 1950 metais, kai baigėsi namo ir tarnų išlaikymui skirti pinigai.

Mylimas automobilis

Kalifornijos aukštuomenės žvaigždės Sandros Vest (Sandra West) paskutinioji valia buvo tokia: palaidoti ją su šilkiniu peniuaru prie mylimo automobilio „Ferrari“ vairo, dar testamento vykdytojui buvo pavesta pasirūpinti, kad sėdynė būtų atitraukta į patogiausią padėtį ir tinkamai sureguliuoti veidrodėliai. Jos noras buvo įvykdytas. Tiesa, testamento vykdytojas nusprendė kapą užbetonuoti, baimindamasis vandalų, kurie galėtų pasigviešti brangaus automobilio.

Keistuolis iš Toronto

Nors ekscentriškų testamentų yra daugybė, testatorių čempionu būtų galima laikyti kanadietį advokatą Čarlzą Milarą (Charles Millar), kurio testamentas - ne šiaip ne itin geraširdiškų juokelių rinkinys, bet ir dokumentas, padaręs fantastišką įtaką ir advokato gimtojo Toronto, ir visos Kanados gyvenimui. Č.Milaras mirė 1926 metais, ir jo paskutinioji valia iškart tapo sensacija. Testamente jis paminėjo du draugus, teisėją ir kunigą, garsėjusius visoje Kanadoje neapykanta bet kokiems azartiniams žaidimams. Jiems jis paliko vieno iš hipodromų akcijų paketą: jie ne tik turėjo gauti pelną iš azartinių žaidimų, bet ir automatiškai, kaip akcininkai, tapti žokėjų klubo, su kuriuo daug metų kovojo, nariais. Teisėjas ir kunigas dovaną priėmė. Dar penkiems savo draugams, aršiems girtavimo ir alkoholinių gėrimų priešininkams, Č.Milaras testamentu paliko alaus daryklos akcijas. Palikimo atsisakė tik vienas iš penketo. Kitiems trims pažįstamiems, kurie vienas kito negalėjo pakęsti tiek, kad nenorėdavo net būti vienoje patalpoje, jis paliko prabangią vilą Jamaikoje, kurios, kad ir kaip būtų keista, niekas neatsisakė. Bet svarbiausias testamento punktas buvo didžiulė pinigų suma, kurią advokatas paliko „tai Toronto gyventojai, kuri per 10 metų po mano mirties pagimdys daugiausia vaikų“. Šis testamento punktas buvo ne kartą ginčijamas teisme, bet Č.Milaras buvo geras advokatas ir prisikabinti prie ko nors nepavyko. Tai, kas vėliau vyko Kanadoje, buvo pavadinta „didžiosiomis Toronto lenktynėmis“. Gimstamumo Toronte, o ir visoje Kanadoje protrūkis tą dešimtmetį buvo didžiulis. Praėjus lygiai 10 metų po Č.Milaro mirties, miesto teismas pradėjo nagrinėti pretenduojančiųjų į palikimą pareiškimus. Poniutė, per dešimt metų spėjusi praturtėti dešimčia mažylių, buvo diskvalifikuota - pasirodė, kad ne visi jos vaikai yra to paties vyro, kaip reikalavo Č.Milaras. Buvo diskvalifikuota dar viena moteris: ji gimdė 9 kartus, tačiau 5 vaikai gimė negyvi. Abi damos gavo po 13 tūkst. dolerių paguodos prizus. 500 tūkst. buvo padalyti įvairiomis dalimis keturioms šeimoms, kuriose per 10 metų gimė 9 vaikai. Kaip vėliau rašė laikraščiai, gavus palikimą, daugiau vaikų šiose šeimose negimė.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“