Kasdienybėje kaip siaubo filme

Dažniausiai didžiausios gyvenime dramos vyksta mūsų mintyse. Vaizduotės didelės akys: griebia už gerklės, stingdo kraują gyslose, verčia iš kojų. Tačiau visa, kas vyksta tik vaizduotėje, yra ne mažiau skausminga nei tikrovėje.

Garsusis siaubo filmų kūrėjas Alfredas Hičkokas sakė, kad „pavojaus laukimas yra baisesnis nei ta akimirka, kai jis ištinka“. Katastrofų karalienės yra moterys, kurios įprastus, kasdienius įvykius geba paversti siaubo filmais. Jos ypač linkusios įžvelgti visokius, net menkiausius menamo pavojaus ženklus. Joms visur vaidenasi apokalipsės. Jų karalystėje vyrauja neigiamos emocijos, kurios vaizduotėje kuria pasaulį, susidedantį iš baimių, siaubo elementų ir kriminalinių kronikų. Kai emocijos šėlsta, gebėjimas racionaliai mąstyti traukiasi į kampą. Katastrofų karalienė nerimauja ir baiminasi iš anksto. Ji iš tikrųjų kenčia ir dar visiškoje vienatvėje. Tačiau visada savo noru ir visai be reikalo.

Ciklono epicentras

Kaip elgiasi tipiška katastrofų karalienė, kai vyras pusę valandos vėluoja pareiti iš darbo, o jo mobilusis neatsako? „Greičiausiai kas nors atsitiko. Kaip aš gyvensiu su dviem vaikais?“ - galvoja moteris. Ir kaip mat nerimas ima augti. Moteris pradeda nervingai vaikščioti prie lango, visą laiką skambina vyrui. Pesimistė jau įsivaizduoja jo suknežintą automobilį. Burna išdžiūva, širdis pašėlusiai daužosi. Negirdi vaikų verksmo. Jos baimė įgauna neregėtą mastą lyg beprotybės priepuolis. Katastrofų karalienė jau nebelaukia vyro, emocijos ją nugabena į kitą pasaulį. Ji jaučiasi tarsi siaubo filme, įsitikinusi, kad jos laimei atėjo galas - jau įsivaizduoja save juodu drabužiu, o iš abiejų pusių mato verkiantį vaiką. Neapmokėtos sąskaitos, tuščias šaldytuvas, iškeldinimas iš buto. Ji kankinasi: „Kodėl jis numirė? Taip mane mylėjo! Galėjo dar gyventi! Tačiau... Juk vakar sakė, kad jam galva plyšta nuo vaikų klyksmo. Turbūt su kokia sekretore nuėjo į kavinę. O aš čia namie kankinuosi. Ir tada pasirodo vyras. Piktas dėl kamščių gatvėse ir išsikrovusio mobiliojo telefono akumuliatoriaus. O mūsų katastrofų karalienė be įžangos puola vyrą. Ji verkia ir tvatija jį kumščiais. Palengvėjimas susipina su įniršiu.

Kai kurios prasimanytos dramos gali atrodyti juokingos, tačiau tam, kas su jomis susiduria, tai tikra kančia. Katastrofų karalienė jaučiasi tarsi ciklono epicentre. Ji išgyvena visus tuos jausmus, kas atsitiktų, jeigu iš tikrųjų jos vyras žūtų ar paliktų ją. Tačiau jis šalia, laiko ją už rankos ir ramina. Arba šaukia, kad ji isterikė ir kad ilgiau to neištvers. Išeina trenkęs durimis. Prasimanyta drama virsta tikra. Ar mūsų jautrioji herojė privalo kurti tokias katastrofas? O gal ji gali viso to išvengti?

Pasivaikščiojimas po minų lauką

Tai, kad ko nors baiminamės, yra visai normalu. Baimė - nemalonus, tačiau naudingas jausmas. Jeigu jį patiriame tinkamu momentu bei normaliomis proporcijomis, jis skatina mus veikti. Mūsų pavojaus sistema gali pradėti veikti ne kilus realiam pavojui, o paskatinta minčių, vaizduotės ar išgyvenimų. Katastrofų karalienės piktnaudžiauja - įjungia šią sistemą per dažnai ir be pagrindo. Tai jau nebėra pozityvios mobilizacijos forma, nes nėra realios grėsmės. Ji patiria baimę ir kančias, kurios yra beprasmės ir nereikalingos.

Tokios moterys gyvena nuolat įsitempusios. Jos yra savo makabriškų vizijų nelaisvėje. Joms nesvarbu, kokia iš tikrųjų yra situacija, nes ji visada atrodo grėsminga. Pasaulis tampa Pandoros skrynele, skleidžiančia blogį, prieš kurį jos visada yra nesaugios. Vaizduotė uždeda joms juodus akinius. Viską mato iškreiptomis proporcijomis. Katastrofų karalienės vengia iššūkių, nepažįstamos veiklos ir naujų idėjų. Kiekviena diena - tarsi pasivaikščiojimas po minų lauką, todėl jos yra linkusios minti nutryptus laiptelius, mat tai teikia saugumo jausmą.

Kai bijome, tampame tarsi vaikai, norime laikyti kieno nors ranką. Katastrofų karalienės labai dažnai bijo. Kito žmogaus buvimas joms yra savotiškas gelbėjimosi ratas. Dažniausiai būna ne itin savarankiškos ir priklausomos nuo kitų žmonių: vyro, draugių ar būrėjos. Joms būtina ką nors turėti šalia. Gyvenimas - balansavimas ant bedugnės krašto. Jos visą laiką turi būti budrios. Sunku išlaikyti pusiau-
svyrą, ypač dvasinę. Pesimistės greitai pereina iš vieno kraštutinumo į kitą. Jos sunkiai valdo emocijas. Jos neryžtingos, o baimę sunku įveikti sveiku protu. Pesimistės mėgaujasi žlugdančiomis mintimis.

Katastrofiška dinastija

Norinti įveikti neigiamas emocijas, verta paanalizuoti visas galimas situacijas, taip pat ir tas, kurios gerai baigėsi. O katastrofų karalienėms tai sudėtinga. Jos linkusios prisiminti tik pirmąjį dramos aktą. Įsivaizduokite, kaip išeinama iš tamsos. Psichologai tai vadina „pasinėrimu į baimės išgyvenimus“. Iš naujo suvaidinus dramą, emocijos tampa nebe tokios stiprios. Sumažinkime įvykius iki normalių proporcijų ir nedarykime iš jų siaubo filmo.

Katastrofų karalienės dažniausiai būna kilusios iš tokios pat šeimos. Jos lyg ir paveldi tą baimę. Galima išmokti to, kad pasaulis kupinas pinklių ir pavojų. Dažniausiai paveldimos motinos ar tėvo baimės. Pesimizmo priežastimi gali būti tėvų netektis, sunki liga.

Troškus grėsmės pasaulis

Kartais katastrofiškas mintis sukelia situacijos, kurios daugumai žmonių nieko nereiškia. Katastrofų karalienės tragedijos užuomazgas mato visur. Jų skausmas kitiems yra nesuvokiamas. „Ko taip karščiuojies? Viskas bus gerai.“ Tokie aplinkinių žodžiai nenuramina, negatyvios emocijos nenori trauktis.

Negatyvus mąstymas priklauso nuo paties žmogaus. Pasak amerikiečių psichologės Karenos Horni, kai kurios pesimistės taip menkai save vertina, kad beveik sąmoningai pasiduoda pesimizmui. Šitaip jos išreiškia nepasitenkinimą savo išvaizda, sprendimais ir gyvenimo pasirinkimu. Jos pačios sau paskiria bausmes. Menkas savo vertės pajautimas neleidžia tvardyti emocijų, pakerta pasitikėjimą savimi. Katastrofų karalienės bijo negatyvių scenarijų, nes nežino, ar sugebės susidoroti.

Pesimistėms labai svarbu įsileisti bent kruopelę logikos į troškų grėsmės pasaulį. Svarbiausia pradėti bent kiek pasitikėti savimi ir savo jėgomis. Užuot didinusi įtampą, pasistenkite rasti būdų, kaip kovoti su tragedija. Įsivaizduokite žingsnis po žingsnio kovos su didžiausiomis nelaimėmis scenarijų. Iš katastrofų karalienės virsite tvirta kaip uola moterimi.

Pesimizmas riboja ir apsunkina pozityvią veiklą, blokuoja gynybines funkcijas ir gebėjimą susidoroti su situacija, skatina pasyvumą. Nerimas anaiptol nepadeda pakeisti įvykių eigos. Katastrofų karalienės po panikos priepuolio dažniausiai nenori grįžti prie išgyventų įvykių.

Katastrofų karalienėmis gali tapti ir itin gerai apie save galvojančios moterys. Pasak K.Horni, svarbiausią vaidmenį idealizuojant save vaidina mūsų vaizduotė. Tai ji skatina išskirtinumo pojūtį. Tačiau drauge yra ir mūsų katastrofų scenarijų autorė. Todėl iš sėkmės karalienės galima lengvai virsti katastrofų karaliene. Kuo daugiau pasiekiame, tuo labiau bijome tai prarasti.

Iš tamsos į šviesą

Užsitęsusi įtampa gali racionaliausią asmenybę paversti katastrofų karaliene. Sunkios gyvenimo sąlygos, konkurencija darbe, vienatvė - visa tai sąlygoja, kad mūsų pasaulio suvokimas tampa kupinas nerimo. Pesimistinis mąstymas lemia nuolatinį nerimą ir nesaugumo pojūtį. Į smulkius rūpesčius pradedama žiūrėti pro didinamąjį stiklą. Dėl to katastrofų karalienės dažniausiai būna išsekusios ir jaučia nuolatinį nuovargį. Jų aktyvumas vis labiau silpsta. Mažėja gebėjimas sukaupti dėmesį. Katastrofų išgyvenimas reikalauja daug energijos. Pesimistės jaučiasi įsitempusios ir suirzusios. Jas kankina nemiga, dažnai sapnuoja košmarus, nemoka atsipalaiduoti. Sumažėja jų jautrumas kitiems žmonėms. Nuolatiniai baimės priepuoliai sukelia įvairius fiziologinius ir vegetatyvinius pokyčius, taip pat gali sukelti ir įvairius psichikos negalavimus.

Todėl nevalia leisti, kad pesimistinis mąstymas kontroliuotų mūsų gyvenimą. Reikia bandyti ieškoti pagalbos. Galimybė kalbėti apie neigiamas emocijas - tai pirma išganinga proga išsivaduoti iš pesimizmo liūno. Įsigilinkime į savo baimes. Kodėl kai kurie nesėkmingi įvykiai mūsų akyse išauga iki katastrofos lygio? Ką daryti, kad nedramatizuotume jų? Gal reikalinga psichologo pagalba, kad gyvenimas įgautų savo spalvas. Reikės nemenkų pastangų, kad iš grėsmės pasaulio, skendinčio tamsoje, išsiveržtume į šviesą.