2 nuotr.Neretai augintinis pasitinka šeimininką grįžtantį iš darbo. Vieni laiko juos kaip namų sargus, kitiems tai šiokia tokia egzotika. Tačiau yra ir tokių žmonių, kuriuos gyvūnas pasitinka ne namuose, o atėjus į darbą ir neapleidžia iki pat darbo dienos pabaigos, o gal net ilgiau.
Daugumai jaunų žmonių profesijos pasirinkimas kelia abejonių, nuolatinių klausimų. Tik nedaugelis jų nuo vaikystės tiksliai žino, kuo nori būti įžengę į suaugusiųjų pasaulį, ir nuo mažens žengia mažus žingsnius savo svajonės link.
Meilė - nuo jaunystės
Viena tokių laimingųjų - Simona Šakinytė, Klaipėdos dramos teatro aktorė, gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ įkūrėja. Meilę gyvūnams pajutusi dar vaikystėje, dabar ji negali įsivaizduoti savo gyvenimo be savų ir prieglaudoje gyvenančių šunų ir kačių.
„Kai buvau visai jauna, gal 6 metų, iš kaimo į Klaipėdą parveždavau benamius šuniukus ir ieškodavau jiems namų. Savanoriauti prieglaudoje pradėjau visai netyčia. Prisimenu, kad daugelis sakė, jog jiems šunų gaila, o aš stovėjau ir man visai nebuvo gaila, aš tik galvojau, ką galėčiau padaryti, kad jiems būtų geriau“, - savo vaikystės prisiminimais dalijasi S.Šakinytė.
Ryšį su gyvūnais dar viena klaipėdietė - Rūta Žilienė - taip pat atrado vaikystėje. Tiesa, jos pasirinkimas gali pasirodyti neįprastas, tai - darbas su jūros žinduoliais. Trenerės pažintis su delfinais prasidėjo, kai, būdama 12 metų, ji prisijungė prie Jūrų muziejaus bičiulių klubo, kur savaitgaliais vykdavo užsiėmimai vaikams. Iš pradžių tekdavo dirbti pagalbinius darbus: ruošti žuvis, maitinti ruoniukus, padėti darbuotojams. Vėliau, sukakus 16 metų, R.Žilienei pasiūlė tapti savanore ne Jūrų muziejuje, o Delfinariume.
Į Klaipėdą ne taip seniai atsikėlęs Julius Morkūnas, Lietuvos ornitologų draugijos narys, taip pat įsitikinęs, jog potraukis šiai specialybei atsirado dar vaikystėje, ir noras dirbti su gyvūnais palaipsniui tik stiprėjo.
Pašnekovas pasakoja, jog dar būdamas mažas gulėdavo prie skruzdėlynų, stebėdavo, kaip verda mažų padarėlių gyvenimas. O radęs gyvatvorėje paukščio susuktą lizdą, vis ateidavo pažiūrėti, kaip auga išsiritę jaunikliai.
„Kažkada turėjau krūvas vorų paukštėdų, smauglių, vabzdžių. Laikiau juos bendrabutyje, kuriame gyvenome. Veterinarijos studentams leisdavo laikyti gyvūnus kambaryje, bene kiekvienas studentas turėjo po gyvūną“, - pirmuosius studijų metus prisimena pašnekovas.
Gyvūnų pamokos
Dažniausiai augintinių šeimininkai, dresuotojai, treneriai moko gyvūnus, kaip elgtis. Bet, pasirodo, ir žmonės turi ko pasimokyti iš gyvūnų. S.Šakinytė sako, jog jos svajonė - išmokti gyventi kaip šuo. Pasak jos, šunys labiau nei kas kitas moka džiaugtis smulkmenomis.
Pašnekovė taip pat pamini, jog šunys nemoka pykti. Anot S.Šakinytės, ant šuns gali užrėkti, gali kažko neduoti, gali įžeisti jį, bet vos jis apsisuka - ir vėl tave myli. Jis pamiršta, kad tu jį įskaudinai. O žmonės kažkodėl nesugeba greitai pamiršti.
Ornitologas, stebėdamas darnų paukščių gyvenimą, sutinka, jog iš jų žmogus taip pat gali kai ko pasiimti. Ištikimybė, šeimos saugojimas bei darnumas - savybės, kurios, anot pašnekovo, būdingos daugeliui paukščių. Jį stebina ir paukščių atkaklumas auginant jauniklius.
Apie meilę ir rūpinimąsi jaunikliais kalba ir jūrų žinduolių trenerė. Anot jos, delfinės mamos yra labai rūpestingos, nepaleidžia savo jauniklių iš akių, dažnai nemiega naktimis, saugo, maitina. Neretai kitos patelės leidžia mamai pailsėti, kartu prižiūri mažąjį delfiniuką.
Visi pašnekovai atiduoda didelę dalį savęs darbui ir daug meilės, kokios kartais pasigendame net tarp žmonių.
