Alaus bokalai - ne tik alui

Vilnietis Paulius Steponavičius visai rimtai aiškina: „Esu dainuojantis baldų restauratorius. Kaip ir mano brolis dvynys“. Likimas sutvarkė taip, kad abu broliai, baigę vokalo studijas tometėje Konservatorijoje, ėmėsi praktiškesnės profesijos. Mat iš tėvo šiauliškio paveldėjo nagingumą, pomėgį konstruoti ir dar didelę senovinių alaus bokalų kolekciją, kurią vis papildo naujais eksponatais. Joje yra per 300 retų dirbinių.

Grojantys eksponatai

Alaus bokalai nėra vien tik tara alui pilti. Jie nuo seno - daugiau atminimo daiktas, suvenyras ir net brangi dovana, pagaminta iš įvairių medžiagų: stiklo, keramikos, medžio, akmens masės ir kt. Ant tokio bokalo paprastai būna kažkoks vaizdas, piešinys ar graviūra. Dažnai būna įamžinta kokio nors įvykio data, organizacijos herbas ar koks nors simbolis. „Bokalai - tai daugiau taikomosios dekoratyvinės paskirties daiktai, pirmiausiai skirti atminimui įamžinti. Technologine prasme šie daiktai yra labai sudėtingi. Šimtmečių istoriją turinčios vokiečių, švedų firmos sukūrė tikrus šedevrus. Savo bokalus turėjo įvairios kariūnų kuopos, amatininkų gildijos, studentai ir kt.“, - apie alaus bokalus, jų istoriją, medžiagas, iš kurių jie padaryti, puošybą ir dar daug įdomaus Paulius gali pasakoti valandų valandas. Dalį savo asmeninės kolekcijos jis eksponuoja Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje, kuriame dirba ir veda edukacines ekskursijas.

Nagingų meistrų sukurti unikalūs bokalai yra tikri meno kūriniai, liudijantys apie neribotą to meto žmonių fantaziją. „Keramiką kurdavo vieni dizaineriai, metalinius bokalų dangtelius su unikaliais ornamentais, kitokiais ženklais - kiti. O kiek darbo reikalaudavo originalios sąsagėlės, jų pritvirtinimas prie dangtelio ir kaušo“, - aiškina kolekcininkas.

Laimingas žmogus

Ne veltui sakoma, kad žmogus yra laimingas, kai darbas tampa pomėgiu, o pomėgis - darbu. Tai galima pasakyti apie Paulių ir jo brolį Saulių. „Dainavimo, kuris mums įaugęs į kraują, niekada neišsižadėjome. Balsus lavinome studijuodami tuometinėje Lietuvos konservatorijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tapo aišku, kad iš dainavimo duonos nevalgysime, nes vokalistų Lietuvoje daug ir ne visiems lemta tapti įžymybėmis, - šypsosi pašnekovas. - Nors galime pasigirti, kad buvome abu priimti į Kauno muzikinį teatrą ir rengėme vaidmenis keliose operetėse. Afišose jau buvo įrašyti mūsų vardai. Tuomet gyvenome Vilniuje, o tekdavo važinėti repetuoti ir dainuoti į Kauną. Dar supratome ir tai, kad gyvenimas per trumpas, kad nuolat važinėtume tarp Vilniaus ir Kauno“. Vyrai pasirinko praktiškesnį jų puikiai perprastą dalyką - baldų ir kitų unikalių daiktų restauravimą, o dainavimas tapo pomėgiu. O kas tuomet kolekcionavimas? „Kolekcionavimas - liga, kurią vargu ar koks gydytojas išgydys“, - juokiasi Paulius.

Pradžia - muzikinis stebuklas

O viskas prasidėjo nuo kadaise dvynių tėvo namo parsinešto senovinio bokalo. Povilas Steponavičius atgniaužė saują ir parodė vaikams smulkių detalių, o kitoje rankoje laikė senovinį bokalą. Mat tai buvo ne paprastas, o dailus su prie dugno pritaisytu grojančiu mechanizmu suvenyras. Kaimynas paprašė jį sutaisyti. „Įsivaizduokite, koks buvo stebuklas, kai tėvui tai pavyko padaryti ir mes išgirdome dvi melodijas. Tas įvykis, - prisimena, - paskatino mudu domėtis tokiais mechanizmais ir patiems konstruoti. Beje, tokiu pat principu XIX a. viduryje Šveicarijoje buvo pagamintos grojančios muzikinės dėžutės, o dar prieš kelis amžius panašiu principu sukonstruoti ir mechaniniai vargonai“. Taigi grojantys bokalai iš Steponavičių kolekcijos gali išmokyti ir klausytis muzikos.

Vaikystėje šiauliškiai broliai kūrė lėktuvų modelius, tėvo paskatinti, sukonstravo ledroges, iš padangų padarė plaustą, o ką kalbėti apie įdomesnių daiktų restauravimą, kuris pravertė ir iš kurio valgo duoną dabar. „Pirmoji ir pagrindinė restauratoriaus taisyklė: nepakenk, - kalba Paulius. - Būdavo, įsigydavome kokį senovinį įdomų bokalą nuskelta rankenėle. O tuomet, nežinodami jokių ypatingų gudrybių, sumąstydavome, kaip tą trūkstamą detalę įgręžti į akmens masę, įdėti metalinę armatūrą, aerozoliu nupurkšti. Dabar patys stebimės, kaip mums tai pavykdavo padaryti“.

Suaugusių žmonių žaidimai

Įprotis nepraeiti pro antikvarinių daiktų parduotuvę ar turgų ir Vilniuje, ir bet kur kitur broliams išliko nuo studijų metų... Daug kas kolekcininko paklausia, o kam viso to reikia? „Mes, restauratoriai, esame žmonės, žiūrintys į praeitį, bet galime nuspėti ir ateitį. Vertiname tai, kaip žmonės gyveno, ką kūrė architektai, dailininkai, kokie meistrai darė senovinius baldus ar indus, koks buvo žmonių skonis. Tad žvelgdami į praeitį ir lygindami ją su dabartimi matome, ar žmogus nors kiek tobulėja savo meistriškumu. Iš tiesų yra sričių, kur tobulėja, bet yra ir tokių, kur jų meistrystės kreivė krenta žemyn, - aiškina kolekcininkas. - Ką galėčiau pasakyti, tarkim, apie baldų ateitį? Mūsų architektūroje dabar svarbiau erdvė, plokštumos, spalvos, o baldų tiek nereikia, kiek reikėjo anksčiau. Ateityje kosminė mada padarys taip, kad jų išvis nereikės. Viskas bus šalia, tame pačiame skafandre. Tikiuosi, kad dar mūsų vaikai ir vaikų vaikai galės pasidžiaugti vienokiais ar kitokiais baldais. Tad gal jiems bus įdomios bokalų ar kitokių antikvarinių dalykų kolekcijos“.

Kolekcininkai savo aistrą dažniausiai vadina žaidimu. Daug kas yra įsitikinęs, kad senovinių daiktų rinkimas yra gera investicija. Ar tai tiesa? „Kitados gal taip ir buvo, o šiais laikais vargu, - sako vyras ir prisimena, kaip kadaise pirko antikvariate senovinį bokalą, kuris kainavo keliasdešimt kartų daugiau, nei jį galėtum įsigyti dabar“.

Neribotos galimybės ir neatsakyti klausimai

Restauratorius pasidžiaugė, kad šiandien kolekcininkams atsivėrusios neribotos galimybės. Tik gaila, kad susidomėjimas šiuo visapusiškai naudingu laisvalaikio užsiėmimu netapo didesnis. „Mes, kolekcininkai, esame nykstanti karta, kurią žavėjo ir kol kas žavi unikalūs daiktai. Juos gali pačiupinėti, pasigėrėti jų grožiu, formomis, pajusti jų šilumą, svorį, - apgailestauja vyras, stebėdamasis nūdienos jaunesnės kartos praktiškumu. - Dažnas pasakys: o kam man tie bokalai, kam juos saugoti, ar aš galėsiu iš jų atsigerti? O jeigu tą brangų bokalą sudaužysiu, patirsiu nuostolių? Kam man nuo jų dulkes šluostyti? Kodėl aš turiu tam daiktui tarnauti, o ne jis man?“ Į daugybę nesidominčiam kolekcionavimu žmogui klausimų aistruoliui paprasčiausiai nėra noro atsakinėti. Nūdienos žmogui toks pomėgis gali pasirodyti atgyvena. O tai, kad jaunimas nebejaučia sentimentų ankstesnių kartų pomėgiams, istorijai, o turi savus kompiuterinius užsiėmimus, tai jau amžiaus problema.