Moteris apnuoginanti sielas

2008 vasario mėn. 23 d. 09:28:00 Perskaitė 1823

Trisdešimt dvejų metų studijos "Fotos" fotografė Lina TAUKAČIKIENĖ aktus dažniausiai kuria užsakovų paprašyta - tuomet jos nuotraukose karaliauja kūno grožis ir "Playboy" stiliaus erotika. Kartais ji aktus fotografuoja sau - tokiomis fotografijomis užsakovai niekuomet nebūtų patenkinti, nes nuotraukose fiksuojamas ne kūno, o sielos aktas.

- Žinau, kad ne aktas jūsų pagrindinė fotografijos sritis, tačiau nevengiate ir jų. Tai dėl pinigų ar dėl saviraiškos?

- Visi fotografai nori pabandyti fotografuoti aktą, net ir tie, kuriems tai nėra pagrindinė saviraiškos priemonė. Tiesiog norėjau išmokti ir gražiai apšviesti kūną, ir ranką gražiai nufotografuoti, kūno plastiką ... Et, studentiški laikai - iš mūsų reikalavo, kad nuogą ranką nufotografuotume, o mes, žinoma, pasistengdavome nufotografuoti visą žmogų, ypač buvo svarbu, kad lytiniai organai matytųsi - kitaip juk ne aktas. (Juokiasi.) Vėliau supratome, kad to nepakanka, kad nuogą kūną fotografuoti nėra taip jau lengva. Ypač mano atveju, kai tenka fotografuoti komercinius aktus, kai pagrindinis reikalavimas - kad užsakovas džiaugtųsi, kad jam būtų gražu.

Išties man labiau patinka fotografuoti sielos aktą - jeigu norint parodyti žmogaus sielą reikia ir rūbus nurengti, tuomet nurengi, tačiau ne visada to reikia. Man aktas yra truputėlį daugiau nei anatomija. Jeigu noriu nufotografuoti žmogaus sielos aktą, turiu mažų mažiausiai pažinoti tą žmogų, tarp mūsų turi būti kažkas įvykę - ne, nebūtinai meilės nuotykis, tačiau koks nors įvykis, išgyvenimas, siejantis mus. Žinodama, ką noriu parodyti, renkuosi aplinką, formą ir bandau fotografuoti jį nuogą vidumi.

"Žmogus" - labai plati sąvoka, todėl reikia apsispręsti, ką nori rodyti - kūno baimes ar sielos randus?.. Kartais tik išrengusi žmogų suprantu, kodėl jis dvasiškai toks gražus - nes jo kūną gyvenimas suraitė ir išvagojo randais...

Tačiau šie mano žodžiai tinka tik toms fotografijoms, kurias darau sau. Dažnai tai, kas gražu man, visai nėra gražu tam žmogui, kurį fotografuoju. Todėl komercinės fotografijos reikalavimai visai kiti.

Žmonės net neformuluoja tokių reikalavimų - pasižiūriu į žmogų ir akimirksniu suprantu, kokios fotografijos jam reikia. Jeigu abejoju, paklausiu: "O gal?" ir kartais suklystu, tačiau dažniausiai žmonės nori iliuzijos, svajonės, nori atrodyti it "Playboy" žvaigždės...

Dažniausiai fotografuojasi po vieną, tačiau manyti, kad daugiau norinčių pozuoti aktui yra tarp merginų - klaidinga, vyrų fotografuotis ateina nė kiek ne mažiau nei moterų.

Kartais fotografuojasi poros, tačiau išskirtinai tik dviem atvejais - arba ką tik radę vienas kitą, kupini aistrų, arba besilaukiantys vaiko: į tą vaiko pradėjimo aktą žmonės sakraliai žiūri - pati iki galo neišsišifravau, kur slypi nėščios moters ir vyro akto žavesys, tačiau Lietuvoje tokias fotosesijas jau būtų galima laikyti tradicija.

- Su vyrais, ko gero, dirbti sunkiau - jie drovesni?

- Drovumas nuo lyties nė kiek nepriklauso - tai priklauso nuo paskiros asmenybės... Su vyrais yra sunkiau dėl kitų priežasčių - kažkodėl manęs nevilioja mintis su nuogu vyru vienai užsidaryti fotostudijoje.

Todėl niekada viena su pozuojančiu nepažįstamu vyru nelieku. Kai darau komercinę fotosesiją - tai vyksta darbo valandomis, fotosesijoje dirba ir kiti žmonės, tvarkantys šviesas, interjerą...

Na, o jeigu aktą fotografuoju sau, tuomet renkuosi tuos modelius, kurių nebijau.

- O jums pačiai nėra drovu "nurenginėti" vyrus?

- Aišku, kad drovu. Tiesiog niekada fotografuodama to neparodau - jei pozuojantis žmogus (kuris paprastai pats sukaustytas drovumo) pamatys, kad dar ir fotografė kompleksuoja - nieko gero iš tos fotosesijos neišeis.

Todėl stengiuosi "nurenginėti" labai palengva - pradžioje fotografuoju su drabužiais,  paskui vieną kitą drabužėlį įkalbu nusimesti, kol jis lieka nuogas. Pati pozuoti niekada nesutikčiau - įsivaizduojate, ką reiškia staipytis nuogam, plieskiant į tave kokiems trims
prožektoriams...

Turiu daug gudrybių, pavyzdžiui, pradedu fotografuoti tada, kai jis nustoja pozavęs, arba "pripliauškinu" tyčinių kadrų, kad galėčiau paprašyti to, ką jau iš pradžių buvau sumaniusi. Į akto fotosesiją kaip privalomuosius punktus reikėtų įtraukti ir  pasišnekėjimus, arbatos (o kartais ir vyno) gėrimą...

Daug kam padeda atsipalaiduoti, kai pasakau, kad esu studijavusi mediciną - nusirengti prieš mediką žmonėms kažkodėl mažiau drovu, jie supranta, kad visko visko jau esu mačiusi.

- O kaip padaryti, kad neturintis "Playboy" verto kūno nuotraukoje atrodytų erotiškas ir kerintis?

- Niekas nenori rodyti savęs pavargusio, gležno, pažeidžiamo - todėl čia ir gelbsti plastika, žvilgsniai, kerinčios šypsenos, meilė, sklindanti iš kiekvienos odos poros. (Juokiasi.) Na, kažkokiu šeštuoju jausmu sugebu atspėti, ko iš manęs pageidaujama. Kai moterys darosi plastines operacijas, jos nenori, kad kiti žinotų, jog jas pagražino medicina. Lygiai taip pat su fotografija - sprendimai, kaip padaryti taip, kad būtų gražu, intymūs ir neviešinami.

Tačiau pernelyg aistringų aktų aš taip pat nekuriu. Norint sukurti aistra spinduliuojantį aktą, turi gundyti, o sugundžius, juk pats žinote, ką reikėtų daryti... (Juokiasi.) Na, man dar nepasitaikė situacijos, kurios negalėčiau suvaldyti - labai nelinkiu sau prievartautojo studijoje, o kitais atvejais, manau, nebūtų sunku pasakyti: "Klausyk, abu esame suaugę žmonės, tad nepamirškime, ko čia susirinkome".

- Jeigu komercinis aktas pavyksta labai gerai, jūs turite galimybę jį eksponuoti savo parodoje?

- Na, man visų pirma nešautų į galvą mintis tokį aktą eksponuoti parodoje, didžiuma nusifotografavusių žmonių, be abejo, ir nesutiktų su tokia idėja. Neretai vienas iš fotosesijos reikalavimų būna tai, kad nuotraukoje žmogaus niekas negalėtų atpažinti.

Pavyzdžiui, kabo moters svetainėje didžiulė įrėminta akto fotografija - jos svečiai giria  meno kūrinį ir net neįtaria, kad joje puikuojasi pati svetainės šeimininkė.

Aš ir nesiekiu akto fotografija pasakyti ką nors naujo, genialaus, ką būtų verta rodyti parodose. Nesu iš tų menininkų, kurie laiko save genijais, man tiesiog įdomu tyrinėti žmones, ypač sau įdomius, patrauklius, svarbius žmones... O tai labai paranku daryti fotografuojant. Be to, jei galiu padaryti šventę žmogui, savo nuotrauka pasakyti jam, kad jis yra gražus, kodėl to nepadaryti? O menų aukštumos... Mažiausiai reikia apie tai galvoti - jeigu tau duota, vadinasi, bus ir pareikalauta, o jei ne - kam visa tai?

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net