respublika.lt

Stereotipų laužytojas K.Takadanuotraukos

2019 vasario mėn. 23 d. 08:01:34
Silvija PADUKAITĖ

Legendinį mados kūrėją Kendzo Takadą (Kenzo Takada) vadina prancūziškiausiu japonu ir japoniškiausiu prancūzu, amžinu jaunuoliu ir paslaptingu klajūnu. Jo sukurti ryškūs įvaizdžiai tapo neatsiejama jo įkurtų mados namų prekės ženklo dalimi, o „Kenzo Parfums“ aromatai jau trisdešimt metų yra užkariavę gerbėjų širdis visame pasaulyje.

 

K.Takada gimė 1939 m. vasario 27 d. kaimelyje prie Himedžio pilies, Hiogo prefektūroje. Tėvas turėjo arbatos namelį, šeimoje iš viso buvo 6 vaikai, iš jų - 4 seserys. Tad mažasis Kendzo nuo mažens buvo apsuptas moterų, turėjo puikią progą pažinti jų būdą. Klausydamas užburiančių geišų dainų, sklindančių iš arbatos namelio, berniukas susidomėjęs vartydavo seserų mados žurnalus, stengėsi perpiešti rūbus, skrybėles ir rankines, netgi siūdavo mažytes sukneles lėlėms. Paaugęs dar labiau nėrė į mados pasaulį - piešė savo modelių eskizus ir, kaip žymiai vėliau prisimins, svajojo jais aprengti didžiaakes europietes.

Trūko tik vienos smulkmenos - įstoti į tą pačią dizaino mokyklą, kur jau mokėsi viena iš seserų. Bet patriarchalinėje japonų šeimoje tokie sprendimai buvo priimami tik tėvų sutikimu. Ir čia Kendzo laukė smūgis; tėvas uždraudė netgi galvoti apie tokią gėdingą vyrui užgaidą. Jaunuoliui buvo ruošiama garbinga anglų literatūros dėstytojo ateitis. Paklusnus sūnus įstojo į vieną prestižiškiausių Kobės universitetą. Bet po pirmojo kurso metė mokslus ir išvyko į Tokiją.

Lemtingas žingsnis

Pinigų trūko, tikėtis įžeisto tėvo paramos nevertėjo. Kendzo įsidarbino dažytojo padėjėju ir apsigyveno mažyčiame išnuomotame kambarėlyje miesto pakraštyje. Septynių dolerių atlyginimas ir kasdienis darbas iki devinto prakaito: paduok, atnešk, nuplauk, išvalyk... 1958 m. Takada žengė kitą lemtingą žingsnį - įstojo į pagrindinį japonų mados dizaino koledžą (Bunka Fashion College). Beje, jis buvo pirmasis vyras studentas koledžo istorijoje. Mėgstamiausia dėstytoja tapo dizainerė Chie Koike, kuri dievino prancūzišką madą, lankėsi Paryžiuje ir galėdavo nepailsdama pasakoti studentams apie tenykštį audringą visuomeninį gyvenimą, madų šou ir žymiuosius dizainerius.

Kendzo neapsakomai norėjo patekti į pasaulio mados sostinę, pamatyti garsaus kutiurjė Ivo Sen Lorano (Yves Saint Laurent) kolekcijas ir pabandyti sukurti kažką savo.

Kruopštumas ir neabejotinas talentas davė vaisių. Po dvejų metų jaunuolis gavo prestižinį mados žurnalo „Soen“ apdovanojimą, puikiais rezultatais baigė mokslus ir galėjo siekti savo svajonės. Jis pradėjo siūti modelius vienai tinklinei parduotuvei, taip pat įsidarbino modeliu viename madų žurnale. Bet Prancūzija dar keleriems metams liko svajonėse.

Svajonės link

Naujas gyvenimo etapas prasidėjo su Naujaisiais metais. 1965 m. sausio 1-ąją K.Takada išlipo iš laivo Marselio uoste, o iš ten traukiniu išvyko į Paryžių. Vėliau jis stebėdamasis prisimins savo drąsą. Jis nemokėjo prancūzų kalbos, jam buvo svetimas europietiškas gyvenimo stilius ir jis neturėjo žalio supratimo, iš ko ir kur gyvens.

Nuo pirmų dienų Kendzo visais būdais stengėsi patekti į garsiųjų mados namų kolekcijų pristatymus. Paradoksalu, bet Šanel (Chanel), Dioro (Dior), Pjero Kardeno (Pierre Cardin) kūriniai jam visai nepatiko - japonas iki kaulų smegenų, jis negalėjo pajusti ir suprasti europietiško stiliaus. Aukštosios mados pasaulis atrodė nepasiekiamas.

Ir tuomet jis atsitiktinai papuolė į mados kūrėjo Andrė Kurežo (Andre Courreges), kūrusio savitu originaliu ir provokuojančiu stiliumi, kolekcijos pristatymą. Kendzo atsivėrė akys, jis suprato, kad jam taip pat gali pavykti nepasimesti Paryžiuje. Jis įsidarbino A.Kurežo asistentu, vėliau siuvo modelius keliems butikams, tuo pačiu metu mokėsi europietiškos technikos, pažino medžiagas, spalvų derinimą ir atidėdavo kiekvieną uždirbtą franką, kad ateityje galėtų įkurti nuosavus mados namus... Tai įvyko po penkerių metų.

Laužant stereotipus

1970 m. K.Takada atidarė savo pirmąją parduotuvę „Jungle Jap“ dengtoje gatvėje Vivienne Gallery, tolokai nuo kitų garsiųjų dizainerių parduotuvių. Kendzo pats ištapė butiko sienas milžiniškomis gėlėmis ir atidarymo proga surengė pirmąjį savo kolekcijos pristatymą. Tiesa, tai tebuvo keturi modeliai. Norėdamas nustebinti persisotinusią publiką kažkuo egzotišku, dizaineris kolekcijoje panaudojo tradicinio kimono motyvą derindamas nebrangias vietines medžiagas su autentiškomis japoniškomis medžiagomis. K.Takados rūbai ne paryškindavo, o paslėpdavo kūną: nes kūnui, kaip ir sielai, reikia erdvės, galimybės kvėpuoti. Iš pradžių publika juokėsi, bet po to ištikimai sekė neįprastą stilių - jiems pastarųjų dešimtmečių glamūras jau buvo atsibodęs. Netrukus Kendzo sukurtas modelis pateko ant „Elle“ žurnalo viršelio. Ir Fortūnos ratas pradėjo pašėlusiai suktis.

Japonas, ryžtingai laužydamas stereotipus, per metus sukurdavo po penkias kolekcijas. Tiesus kirpimas, jokių įsiuvų, užtrauktukų ar sagų, žaidimas spalvomis, piešiniais ir jų derinimas - gėlių ir „gyvūnų“ raštai, langeliai, juostos, etnomotyvai... Jis sugalvojo suknelę-megztinį, didžiules beretes ir europietiškai madai pritaikė kimono stilių.

Ekstravagantiškajame 8-ajame dešimtmetyje Kendzo surengdavo išskirtinius egzotiškus kolekcijų pristatymus. Jis pasirinkdavo gerai žinomas vietas: Orsė muziejų, Biržą, Trokadero aikštę... Ant podiumo išeidavo ne profesionalios manekenės, o merginos „iš gatvės“. Jų judesiai būdavo nerangūs, o savo drovumą jos slėpdavo šypsenomis ir juoku - todėl atrodydavo labai natūraliai žygiuodamos Pont-Neuf tiltu, papuoštu gėlių vazonais. Per vienos iš kolekcijų pristatymą, kuris vyko cirko palapinėje, arenoje ant žirgų šuoliavo akrobatės perregimomis suknelėmis, o pats mados kūrėjas pasirodė raitas ant dramblio.

Nuo 1983 m. jis pradėjo kurti madą vyrams, siūlydamas išbandyti neįprastus siluetų, spalvų ir tekstūrų derinius. Dryžuotos kelnės su laisvo stiliaus stambiomis gėlėmis išpieštu švarku - kodėl gi ne? 1984 m. K.Takada tapo Prancūzijos meno ir literatūros ordino (Ordre des Arts et des Lettres) kavalieriumi.

1988 m. dienos šviesą išvydo pirmasis mados namų sukurtas aromatas - „Kenzo, a sent beau“. Nuo jo prasidėjo Kenzo parfumerijos namų istorija. 1991 m. pasirodė „Kenzo Homme“, vėliau - „Kenzo Jungle“. 1996 ir 1999 m. buvo sukurti legendiniai „L’eau par Kenzo“.

Išgarsėjęs K.Takada jau galėjo sau leisti žymiai daugiau, pirmiausia - keliauti. Tolimuose kraštuose jis sėmėsi įkvėpimo savo naujoms kolekcijoms. Savo originalų stilių (skirtingų kultūrų ir tradicijų derinimas) Kendzo pavertė mados filosofijos kryptimi - nomadizmu, kuriai būdinga harmonija su gamta ir gebėjimas džiaugtis smulkmenomis.

Paslaptingasis kutiurjė

Gimęs Tekančios saulės šalyje, įsitvirtinęs Europoje, sukūręs vardinių rūbų ir kvepalų kolekcijas, K.Takada iš kolegų išsiskiria ne tik egzotiška išvaizda. Jis visada pabrėžtinai santūrus ir diskretiškas. Su Kendzo vardu nėra kilusio nė vieno skandalo ar paskalų. Jo asmeninis gyvenimas paslėptas po septyniais užraktais. Per svarbias derybas jis visada su partneriais žaisdavo madžongą, nes nuoširdžiai tikėjo, kad šis stalo žaidimas teigiamai veikia derybų rezultatus.

Jį vadino amžinu jaunuoliu, kuris mažai kalba ir daug šypsosi. Smulkaus sudėjimo, grakštaus, su nesikeičiančia žila sruoga juoduose plaukuose Kendzo, regis, prabėgantys metai nė nepalietė. Deja, nuolatinis varžymasis mados pasaulyje pradėjo varginti dizainerį. 1999 m. jis nusprendė pasitraukti iš aktyvios veiklos. Tais metais jam buvo skirta prestižinė amerikiečių Taikos premija „Už kosmopolitinę karjerą ir stilių, apjungusį kultūras ir tradicijas“. Pirmą kartą šis apdovanojimas buvo įteiktas mados kūrėjui.

Tačiau iš mados pasaulio pasitraukusio paslaptingojo japono madingi žurnalai nepaliko ramybėje. Jie pasismagindami aprašinėjo dizainerio namus šalia Bastilijos aikštės, kuriuose jis sukūrė dalelę Japonijos su sodu, daugybe gėlių ir mažu arbatos nameliu savo tėvui ir vaikystei atminti. Vėliau žiniasklaida taip pat džiaugsmingai skelbė, kad Kendzo pardavė savo „tvirtovę“ ir nusipirko namą Monake bei butą Sen Žermeno bulvare.

Kendzo daug skaitė, meditavo, mokėsi groti fortepijonu, klausėsi operos, trejus metus keliavo po pasaulį, vis labiau domėjosi architektūra... O tuomet vėl sugrįžo į mados pasaulį... Tik dabar pasuko į interjero detalių sritį. Kūrė keraminių plytelių, indų, baldų ir dekoro kolekcijas. Savo naująją firmą pavadino „Gokan Kobo“ („Penkių pojūčių dirbtuvė“).

Šiemet Kendzo Takadai - aštuoniasdešimt. O jis vis dar žvalus, elegantiškas ir stebinančiai jaunatviškas, tai ne tik apie išvaizdą, bet ir dėl neblėstančio susidomėjimo supančiu pasauliu.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • TARA: daugiau nei dvejus metus diskutuojamas Seimo narės Virginijos Vingrienės siūlymas į taromatus rinkti vyno ir degtinės butelius Aplinkos apsaugos komitete nukeltas iki Seimo rudens sesijos.
  • TRENERIS: Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo jaunimo sistemą sustiprins treneris Arvydas Gronskis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar rūkymas balkonuose turėtų būti draudžiamas?

balsuoti rezultatai

Ar džiaugiatės atvėsusia vasara?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+12 +14 C

 +11 +13 C

 

 +1 +12 C

+20 +22 C

 +24 +25 C

 

 +23 +25 C

 0-4 m/s

 0-3 m/s

 

 0-2 m/s

 

USD - 1.1215 PLN - 4.2641
RUB - 70.4625 CHF - 1.1095
GBP - 0.9034 NOK - 9.6220
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis