Gyvenimas finansų piramidžių sistemoje

Vis labiau gilėjanti finansų krizė seniausiai peržengė ne tik Graikijos, bet ir Europos ribas - vis didėjantis virtualių pinigų srautas grasina pasauliui rimtais ekonomikos padariniais. Tuo tarpu paprastiems žmonėms tenka sukti galvą, kaip išgyventi, kur investuoti ar kaip išsaugoti sunkiai uždirbtas santaupas.

Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas atsako į „Respublikos“ klausimus.

- Graikai masiškai atsiima savo santaupas iš bankų, jie akivaizdžiai netiki jokiais ES dalijamais „gelbėjimo“ pažadais. Ar galime šį faktą laikyti logiška Graikijos buvimo euro zonoje pabaiga?

- Kalbos apie euro žlugimą seniai sklando, tačiau dabar jos, matyt, jau įgavo tokį mastą, kad ir paprastiems Graikijos žmonėms tapo aišku: geriau euras rankoje negu nuvertėjusi drachma banko sąskaitoje... Taigi žmonės tiesiog bando apsisaugoti dėl realaus pasitraukimo iš euro zonos. O išėjimas iš euro zonos automatiškai reiškia jų santaupų nuvertėjimą.

- Tačiau ir drachmos sugrąžinimas, matyt, anaiptol nereiškia šviesaus rytojaus. Kas laukia paskui - hiperinfliacija? Suirutė?

- Ko gero, taip - infliacija. Be infliacijos apskritai ši krizė tiek Graikijoje, tiek visame pasaulyje negali būti suvaldyta. Skolų parametrai, ekonominiai rodikliai, biudžeto pajamos rodo, kad infliacija apims visą pasaulį. Jeigu reikia taupyti, išlaidos mažėja, traukiasi BVP, vadinasi, kažkaip reikia pūsti tą infliacijos mašiną, kad ji didintų pseudopajamas į biudžetą. Todėl be infliacijos niekas neišsivers. Esant infliacijai skolos šiek tiek stabilizuosis, tačiau dėl to kentės absoliuti dauguma pasaulio gyventojų. Jų realiosios pajamos nuolat mažės. Lietuva yra geriausias pavyzdys: atlyginimai auga labai nežymiai, o kainos didėja sparčiau nei pajamos.

- Vadinasi, tai jau ne „graikiškoji krizė“, o pasaulinė? Kaip ji paveiks Lietuvą, neskaitant jau seniausiai matomos disproporcijos tarp pajamų ir išlaidų?

- Jeigu Graikijos išėjimo iš euro zonos arba jos pašalinimo sprendimas bus santykinai greitas ir bus mesti pinigai su Graikijos ekonomika susijusiems bankams rekapitalizuoti, t.y. padidinti jų finansinę galią, tuomet ta problema gali būti suvaldyta. Tačiau jeigu tai tęsis neapibrėžtą laiką, vadinamieji investuotojai arba finansų rinkos įskaičiuos šią kainą ir į Ispanijos, Italijos, Prancūzijos skolas. Tai yra nekonkurencingos ir prasiskolinusios valstybės. Tuomet augs paskolų palūkanos, bus kur kas sunkiau refinansuoti senas skolas, pasiskolinti rinkose. Tačiau jeigu tai bus stambios mano minėtos valstybės, gali neužtekti išteklių tarptautinėse finansinėse institucijose. Tada krizė gali įsiplieksti vėl ir tada apie jokį ekonomikos augimą neliks nė kalbos. Nukentės net Vokietija, o ką kalbėti apie Lietuvą - mums iš to nieko gero nebus: brangs skolinimasis, palūkanos didės, infliacija plėsis... Nesakau, kad mes bankrutuosime, tačiau problemų susikaups daugiau, nei turime dabar...

- Ar galima teigti, kad ši krizė išsivystė ne tiek dėl Graikijos, kiek dėl apskritai visų ES valstybių gyvenimo ne pagal pajamas? Pagaliau net ir pinigai jau pavirtę kažkokia nematoma virtualia substancija, nereikalaujančia jokio padengimo...

- Bendrąja prasme - taip. Tai ne tik Europos problema. Tai ir Jungtinių Valstijų problema, kuri eksportavo anglosaksiškąjį finansų sistemos modelį, kuriame nėra jokios priežiūros. Kadangi politikai visada yra trumparegiai ir dažniausiai neatsakingi žmonės, jie bet kada yra linkę pasiskolinti iš bet kur ir bet kokiomis sąlygomis, kad tik būtų išmokami atlyginimai ir pensijos. O kaip bus vėliau - vienas Dievas težino... Vyksta tarpusavio korupcinės sąveikos procesas tarp politinės ir finansinės sistemų: vieni skolinasi neatsakingai, o kiti lygiai taip pat neatsakingai skolina. Valstybių finansavimo modelis yra priartėjęs prie finansų piramidės, nors tai ir sunkiai suvokiama. Jeigu panagrinėtume pasaulyje egzistuojančius finansavimo modelius, aiškiai pamatytume, kad pagal akademinį apibrėžimą jos beveik visiškai atitinka finansų piramidžių požymius. O visos piramidės anksčiau ar vėliau griūva. Graikija tėra viena iš tų jau išjudintų Europos domino lentelių... Tačiau ir Jungtinės Valstijos yra lygiai tokia pati finansų piramidė, vienintelis skirtumas - kad jie gali nevaržomai spausdinti pinigus, taip pat greitai ir santykinai operatyviai priimti sprendimus. O Europoje neturime bendros sistemos - čia paskiros valstybės, kiekviena turi savo sistemą, todėl sunku priimti bendrus sprendimus, sunku koordinuoti veiksmus ir problemos visą laiką tik gilėja.

- Ir kaip ši padėtis euro zonoje paveiks kitas valiutas? Galbūt, pavyzdžiui, Lietuvos emigrantams, gyvenantiems Anglijoje, tokia padėtis netgi naudinga, nes smunkant eurui kyla svaro sterlingų kursas, o svarą išsigryninant Lietuvoje paprasčiausiu būdu gaunama daugiau pinigų?

- Per pastarąjį pusmetį svaras yra šiek tiek pabrangęs, maždaug penkiais procentais euro ir lito atžvilgiu. Jeigu tos problemos euro zonoje toliau gilės, teoriškai euras turi nuvertėti. Bet tai kartu padės ir Europai skatinti eksportą, kitaip sakant, turėtų kilti euro zonos konkurencingumas. Kita vertus, pernelyg atpigus valiutai euro zona negalės pritraukti investicijų. Tačiau kitos valiutos - tiek JAV doleris, tiek svaras ar jena - nėra realiai padengtos niekuo. Tai tiesiog elektroniniai įrašai, kurie didžiąja dalimi yra beverčiai. JAV, Didžioji Britanija ar Kinija gali spausdinti pinigus ir bent jau stabilizuoti situaciją, todėl santykinai jų valiutos gali būti vertinamos palankiau euro atžvilgiu, tačiau apskritai visos tos valiutos lygiai taip pat fiktyvios...

- Jeigu tie jūsų minimi elektroniniai įrašai tėra bevertė valiutos forma, ar nebus ateityje grįžta prie realių kuo nors padengtų pinigų?

- Manau, procesas yra tiek toli pažengęs, kad grįžti atgal jau neįmanoma. Taip, teoriškai būtų gerai grįžti prie aukso ar kokio nors kito standarto, kad visi žinotų, ko yra vertas jų pinigas... Tačiau dabar yra tiek daug prispausdinta ir prigaminta tų elektroninių įrašų ir jie toliau gaminami masiniu būdu, kad paprasčiausiai tapo nerealu grįžti prie bendro standarto. Nes pakeliui turėtų įvykti masinės valiutų kursų korekcijos, neišvengiamai būtų ir ekonomikos stagnacijos bei didžiulės infliacijos periodai kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar toje pačioje Graikijoje. Kas yra euro zona? Tai yra skirtingų valstybių, turinčių skirtingas politines sistemas ir skirtingus mentalitetus, darinys. Todėl ir dabar reikėtų galvoti apie euro zonos skaidymą ar siaurinimą, o ne apie bendrą valiutą. Euro zonoje gali būti kokia nors Vokietija ar Olandija, nes jų ekonomikos lygmuo yra panašus, o daugeliui kitų valstybių patartina būtų turėti kitą valiutą. Procesas yra tiek toli pažengęs, kad būtų sunku įžvelgti, kuo jis baigsis, tačiau prie kažkokio standarto ar tvirtų, su kuo nors susietų valiutų vargu ar grįšime...

- Dabar matome, kad didieji Europos finansininkai prieštarauja vienas kitam ir tai geriausiai rodo, kad situacija nėra valdoma. Kita vertus, susitikę Vokietijos ir Prancūzijos vadovai prabilo apie augimo skatinimą. Koks gali būti augimo skatinimo planas dabar?

- Vokietija turi galimybių augti, nes jos eksporto potencialas, technologinės inžinerijos ir kitos ekonomikos sritys yra stipriausios visoje euro zonoje. Iš dalies vokiečiams prilygsta tik Skandinavijos valstybės ir Olandija, bet jų ekonomikų mastas menkesnis. Vokietija ir konkurencinga, ir didelė, todėl gali daryti įtaką ir turi iš ko augti. Jeigu Kinijos augimo potencialas išliks 7-10 proc. per metus, o Vokietija į Kiniją eksportuoja daug savo technologinės įrangos, vadinasi, vokiečiai turi potencialą auginti savo ekonomiką. Tačiau nelabai įsivaizduoju, iš ko gali augti tokios valstybės kaip Ispanija ar Prancūzija. Jų augimas vyko tik didinant skolas. Dabar skolintis daugiau jos negali, todėl neturi iš ko ir augti. Teoriškai jos galėtų augti tik įsivedusios savo valiutą, kuri greitai nuvertėtų, tačiau eksporto mastu galėtų konkuruoti su Vokietija. Iš kur dar galima augti? Iš pinigų spausdinimo ir jų įliejimo į ekonomiką - taip, tai visada yra alternatyva. Tačiau toks augimas neišvengiamai susijęs su infliacija ir žmonių nuskurdinimu. Infliacija skatina augimą, nes skatina vartojimą - visi skuba išleisti pinigus dabar, nes po mėnesio jie nuvertėja. Euro nuvertėjimas irgi yra vienas iš impulsų augimui skatinti. Bet tai veda prie socialinių ir politinių problemų, nes žmonės išeis į gatves... Kitų augimo šaltinių nematau.