respublika.lt

Visoje Europoje jaučiamas tautų atgimimas

(0)
Publikuota: 2014 kovo 14 13:26:27, Respublika.lt
×
nuotr. 1 nuotr.
Visoje Europoje jaučiamas tautų atgimimas. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Praktiškai visas Senasis žemynas bunda iš letargo miego. Į gatves išeina milijonai žmonių, nepatenkintų Europos Sąjungos ir Europos Komisijos federalistinėmis, lytinių mažumų idėjomis. Prancūzija, Vengrija, Suomija, Vokietija - čia nacionalinės partijos ir judėjimai pagal populiarumą visuomenės apklausose pastebimai lenkia senąsias sistemines partijas. Ar jos tapusios Europos Parlamento dauguma gali apversti Europos Sąjungą? Ar gali grąžinti išsibarsčiusius, sutrikusius žmones prie tradicinių vertybių - šeimos, tautos, žemės?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo  verslininkas Ramūnas KARBAUSKIS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius BUTKEVIČIUS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kas atsitiktų su Europarlamentu, jeigu Europos Sąjungos valstybėse Europarlamento rinkimuose nugalėtų tautinės jėgos?

R.KARBAUSKIS: Šita pozicija pilietinės visuomenės stiprėjimo procese akivaizdi tiek šio referendumo žemės klausimais, tiek referendumo apribojimų klausimais. Vadinasi, pati visuomenė bręsta, ji darosi aktyvesnė, matyt, tie procesai yra tiesiogiai susiję su Europos federalizmo politika. T.y. kuo didesnis daromas spaudimas, kad išnyktų nacionalinės valstybės, nacionalinis pradas, tuo stipresnė darysis pilietinės visuomenės patriotinė pusė. Ir per prezidento rinkimų kampaniją, ir per Europos Parlamento rinkimų kampaniją daug ir aiškiai bandysime šnekėti, kad pirmiausia Lietuvos valstybė turi turėti stuburą, turi turėti tikslus. Kultūrinis valstybės stiprėjimas, švietimo srities pertvarka į tautinę mokyklą ir yra mūsų valstybės pagrindiniai tikslai ir tai niekaip negali prieštarauti europinei politikai. Kita vertus, europinę politiką reikia kreipti taip, kad valstybių noras stiprinti savo tautines pajėgas, savo savastį ir žmones mokyti tų dalykų, nuo kurių mus bando atitraukti liberalėjimas, būtų pagrindiniai tikslai.

Tautinės savimonės stiprėjimas Europos Parlamente neišvengiamas. Tai tik laiko klausimas, dabar galbūt jis dar nebus lemtingas, bet gali būti, kad po penkerių metų tie skaičiai pasikeis lemtingai. Turiu omeny, kad pilietinės visuomenės bet kurioj Europos Sąjungos šaly mato tą federalizmo procesą. Tai, kad šiandien Vokietijoje daugiau negu pusė gyventojų nepalaiko euro, rodo, jog politikai iš tikrųjų atstovauja ne tautoms, o savo interesams.

Todėl mes negalime matyti Lietuvos šitoje federacijoje, net neįsivaizduojame tokio dalyko. O Europos Sąjungos politinis elitas jau atvirai šneka apie federaciją, kad euras - tai žingsnis į ją ir taip toliau.

Lietuvos žmonės to dar nesupranta, kartais supaprastina: „Bus euras, gal čia nieko baisaus“. Bet politine prasme tai didžiuliai procesai ir apie juos reikia šnekėti. Kad ir kokie būtų rezultatai, vien bandymas paaiškinti žmonėms, kas gresia, yra didelis pliusas, iš tikrųjų tai lavina mūsų bendruomenę.

G.JAKAVONIS: Kokias tautines jėgas šiandien būtų galima išskirti?


A.BUTKEVIČIUS:
Tautinės jėgos gali būti identifikuojamos pagal labai aiškius požymius. Vienas dalykas - žemės klausimas. Antras dalykas - tai valstybės, valdžios suverenumo klausimas. Trečias dalykas - titulinės nacijos, etnoso, kuris sukūrė šitą valstybę, galimybės jai Viešpaties Dievo ir protėvių paliktoje teritorijoje vystyti save, kurti savo kultūrą, gyventi geriau, negu jie galėtų gyventi kitose vietose. Galų gale tai šiuos tikslus atitinkančios užsienio politikos pagrindinių krypčių nustatymas ir realizavimas.

Kas tuo užsiima? Jei viena iš partijų, kurios stabiliai pastaruosius dvidešimt metų keičia viena kitą valdžioje, šių tikslų, mano galva, ne tik nerealizuoja, bet ir apskritai ignoruoja jų svarbą. Šios partijos ir jų suformuotas valdininkų korpusas išlaikomi iš valstybinės skolos. Valstybinė skola yra gaunama tik tokiu atveju, jeigu mūsų valstybė užims patarnaujančio šuniuko poziciją, tada šie pinigai ateina ir valdininkai, partijos ir visi kiti turi atitinkamą gerovę, taigi tuo klausimas ir baigtas.

Jeigu kas nors bandytų išmesti iš šito mano įvardyto sąrašo tokias partijas kaip Rolando Pakso „Tvarką ir teisingumą“ ar Viktoro Uspaskicho Darbo partiją, aš pasakyčiau, kad jos labai greitai tapo sisteminėmis partijomis, ir vos tik atsirado galimybė, jos įsiliejo į tą bendrą liniją ir kokių nors išskirtinių požymių, kad gintų tautinį interesą, neturi ir neparodo. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad šiandien kalbėti apie tautinių partijų atėjimą į Europos Parlamentą kaip apie futurologiją jau yra nebetinkamas momentas.

Iš tikrųjų, kaip buvo įvardyta, egzistuoja tam tikras politinės švytuoklės principas, kai pernelyg į vieną pusę orientuota politika, deklaruojanti tokias keistas ir nepriimtinas vertybes, kaip savo valstybės identiteto, suvereniteto atsisakymas, kaip juvenalinės justicijos pagrindiniai deklaratyvūs pareiškimai apie šeimoje tvyrančius santykius, kaip seksualinių mažumų teisių gynimas, sukuria didžiulį pasipriešinimą ir įtampą visoje šalyje, ir šitas pasipriešinimas ir įtampa ieško savo politinio nešėjo. Tokiu būdu atsiranda politinės jėgos, kurios pradeda eksploatuoti tokį sveiką visuomenės interesą - išlikti.

Čia net nekalbama apie ideologinę platformą, čia kalbama apie sveikų žmonių, tautos, etnoso norą išgyventi ir išlikti, taigi natūralu, kad tie lūkesčiai randa savo išraišką atskirų partijų veikloje. Už tai reikia padėkoti Europos Sąjungos ideologams, nes jie lygiai taip pat, kaip kitados Tarybų Sąjungos ideologai, persistengė, perlenkė šitą lazdelę - ir rezultatas akivaizdus. Vienos klasės interesų, teisingiau, tarybinės biurokratijos interesų, gynimo politika ir absoliučiai neatitinkanti realybės ideologija sukėlė pasipriešinimo bangą visoje buvusioje TSRS ir mes pagaliau ją išsprogdinome, dabar lygiai tą pačią klaidą daro kiti, t.y. Europos Sąjungos komunistai.

G.JAKAVONIS: Darbo partija buvo paminėta kaip tapusi sisteminė... Bet tai vienintelė frakcija Seime, kuri vienbalsiai balsavo už referendumą dėl žemės, antras dalykas - lito klausimas: didžiausi euro įvedimo entuziastai yra socdemai, Tėvynės sąjunga, liberalai. Kol kas tik vienintelė Seimo pirmininkė L.Graužinienė pasisako už litą.

A.BUTKEVIČIUS:
Bet su kuo jie yra valdžioje? Tai labai svarbu, nes jie atvedė žmogų, kuris yra pasiruošęs atsisakyti nacionalinės valiutos ir kuris vykdo iš esmės visą Europos Sąjungos integracijos politiką. Kas iš to, kad jie graudulingai daro pareiškimus „lito laidotuvės“? Jie paprasčiausiai atvedė į valdžią žmones, kurie vykdo prieš mūsų valstybės interesus, prieš tautos interesus nukreiptą politiką.

G.JAKAVONIS: Tautininkai, parašų rinkėjai labai daug padarė ir daro, bet visa suvesti, kad tai yra priešrinkiminiai triukai, tikrai nesinorėtų.


A.BUTKEVIČIUS: Tautininkai lygiai tokie patys kaip ponai iš Darbo partijos, jie yra atvedę į valdžią konservatorius, jie visiškai ignoravo, kad tai yra labiausiai prieš Lietuvos interesus veikianti partija.

V.RUBAVIČIUS: Man į šituos klausimus, į šitas replikas atsakyti lengva, nes aš nesu nei tautininkas, nei partinis, niekada jais nebuvau, pavyko išvengti visų šitų gundymų netgi, sakyčiau, nepriklausomybės metais. Mano sąsajos yra ideologinės ir idėjinės. Sąlyčio taškai yra ir referendumas, žemės, nacionalinio tapatumo klausimai, tautos ir visuomenės raiškos klausimai, kurie yra pagrindas, tai daugelis dalykų, kurie yra svarbūs visoje Europoje. Taigi klausimas, ką, kaip galima būtų veikti pačioje Europos Sąjungoje, Europos Parlamente, yra daugialypis.

Nemanau, kad daugiau yra panašių partijų, turinčių aiškiai išreikštą nacionalinę jauseną, aiškiai išreikštą supratimą, jog valstybingumas yra dovana tautai, dovana, su kuria reikia atsakingai elgtis ir ją puoselėti, nes yra labai daug tautų, neturinčių tos dovanos. Mes matome, kaip istorija jas blaško, nuo ko jos yra priklausomos, kaip jos gyvena. Žemė yra didelė dovana, nes valstybingumo be žemės nebūna, be tos istorinės vietos, dėl kurios niekas nesiginčija, kad ji yra mūsų.

Čia labai aiškiai išsiskiria tos, sakyčiau, dvi Europos, kurių istorinė patirtis XX amžiuje skirtinga. Tai yra Rytų ir Vidurio Europa, kuri patyrė labai ilgą ir vokiečių, ir sovietinę okupaciją. Deja, sovietinės okupacijos patirties Europos sluoksnyje nelabai norima pripažinti dėl įvairių priežasčių - dėl politinio elito kairuoliškos prigimties ir daugelio kitų aspektų, bet esmė yra ta, kad skiriasi istorinės patirtys: vokiečiai yra viena istorinė patirtis ir pats regionas yra išsivysčiusios Europos, kita - Rytų ir Vidurio Europa. Kur yra stipriausios nacionalinės jausenos? Ten, kur gerovės valstybė nebuvo taip smarkiai įsibėgėjusi ir kur Europos Sąjungos projektas imtas vėliausiai įgyvendinti. Taigi Europos politiniam elitui Rytų ir Vidurio Europos šalys yra nacionalistinės, kupinos pavojingos nacionalinės jausenos, kurią reikia vienaip ar kitaip menkinti, kaip grėsmę, einančią iš Rytų.

Todėl neatsitiktinai dabar sutampa ir mūsų aukščiausių vadovų pasisakymai apie fašizmą ir nacionalsocializmo „grėsmę“ Lietuvoje, tai ir Putino, ir visos Kremliaus propagandos vertinimai, kas vyksta Ukrainoje, taigi fašizmo grėsmę. Būtų galima toliau plėtoti įdomias paraleles, bet jėgos, su nacionaline jausena ateisiančios į Europos Parlamentą, manau, neabejoja pačios Europos Sąjungos vertingumu, būtinybe ir glaudžių sąsajų būtinumu. Klausimas yra tendencijos, įgyvendinimo dalykai, europinio politinio elito nomenklatūriškumas ir atsiskyrimas nuo savų šalių visuomenių ir nuo visos Europos visuomenės.

Jeigu kalbame apie Europos Sąjungos tolesnę plėtrą, iškyla demokratijos pobūdžio klausimas. Europos Sąjunga kol kas plėtojasi demokratijos stokos sąlygomis, tai pripažįsta visi, nuo aukščiausių politikų iki europinės reikšmės mąstytojų. Ji nėra demokratinis darinys. Kodėl? Todėl, kad nėra nei tautos, kuri iškeltų tas institucijas, nei visuomenės, bendros europinės visuomenės, iš kurios ir turėtų kilti visos institucijos. Taigi šie rinkimai į Europos Parlamentą, visi pripažįsta, yra demokratijos imitacija. Kodėl imitacija? Todėl, kad visuomenė, jeigu mes kalbėtume apie bendresnę europinę visuomenę, turi turėti bendrą komunikacijos tinklą: bendresnę kalbą, kurią visi mokėtų, komunikacijų tinklą, bendresnius interesus, kuriuos būtų galima įgyvendint, ir taip toliau. Dabar labai aiškiai matyti, kad politinio elito įsivaizdavime mažokai vietos lieka kaip tik nacionalinėms valstybėms ir toms nacionlinėms valstybėms, kurios yra Rytų ir Vidurio Europos regione.

Kaip realiai vyksta europinė plėtra? Lokomotyvas - tai yra Vokietija, Vokietijos ekonomika. Prancūzija ir Italija jai neprilygstami dydžiai. Šitoje plėtroje neišnyks didelės tautos ir lokomotyvinės tautos, bet išnyks mažosios tautos, kurios neturi jokių šansų prieš tą laisvę - kapitalo laisvę, spausdintų pinigų laisvę arba sąskaitinių pinigų laisvę - atsilaikyti.

Man atrodo, kad individų įvairovė pasaulyje yra nenykstamas gėris, bet ji įmanoma tik esant kitų didesnių individų įvairovei, t.y. tautinių, nacionalinių individų įvairovei. Viena be kito neegzistuoja. Europos Sąjungos plėtros ideologinė nuostata yra kitokia - individų nuostata naikinti, vienaip ar kitaip išstumiant tuos didesniuosius individus, nes iš jų tarsi ir kyla didžiosios grėsmės, buvę karai ir t.t.

G.JAKAVONIS: Pas mus įsigali toks dalykas, kad netgi ne politologija, ne programos, bet „įvaizdžiologija“ viską lemia. Žmonės balsuoja už tuos, ką mato per televizorių, tačiau kitaip mąstantieji į eterį, išskyrus „Respubliką“, nepatenka.

A.BUTKEVIČIUS: Lietuviška visuomenė taip pat keičiasi. Pastaruosius dvejus metus matau ryškų poslinkį atsisakant balsuoti už galvas, žmonės pradeda girdėti ideologinius motyvus ir netgi jų ieškoti. Kaip teigiamą reiškinį šiuo aspektu reikėtų įvardyti didelę emigraciją. Šiandieninės komunikacijos priemonės leidžia nostalgiją paversti konkrečių žinių ieškojimu, veikla internete, susirašinėjimu, virtualių bendruomenių kūrimu. Ir ši toli nuo Lietuvos vykstanti diskusija permetama čia, galų gale žmonės, būdami toliau nuo Lietuvos, pamato kitokias kovos formas, kitokius politikus. Dar svarbiau - jie pamato kitokią visuomenę, kuri nėra abejinga, kuri pasiruošusi kovoti už save. Atkreipkime dėmesį į prancūziškos visuomenės kovas, į itališkos visuomenės kovas, ten išvesti žmones į gatves nėra didelė problema.

Taigi mūsų emigrantai pradeda kurti naują tendenciją. Šios tendencijos atsiradimas yra itin svarbus dalykas, nes ideologiniai motyvai tampa girdimi. Dabar kandidatuojant į prezidentus nebeužtenka rodyti abrozdėlį, nebeužtenka gražios šukuosenos, kuria puikuojasi tam tikras procentas mūsų kandidatų. Yra kur kas svarbiau sakyti esminius dalykus.

Pašnekėkime apie tokį įdomų fenomeną kaip parašai už žemę. Prieš dvejus metus būtų buvę neįmanoma surinkti tiek parašų („Tautos pažangai“ anuo metu analogiškame referendume didelėmis pastangomis pavyko surinkti 280 tūkst.). Dabar parašai buvo surinkti palyginti nesunkiai. Kodėl? Todėl, kad žmonės pradėjo išgirsti tokias archetipines sąvokas kaip žemė. Tai, kas anksčiau buvo „aš dėl jos nedirbu, čia yra ne mano“, dabar imta sieti su galimybe gyventi čia, su galimybe realizuotis čia, pasąmoniniais ryšiais, kurie sieja šitą etnosą su šita žeme, istorija, protėviais. Tokios naujos tendencijos atsiradimas suduoda stiprų smūgį radijui, televizijai ir galų gale popierinei medijai, kuri dar visai neseniai buvo pagrindas bet kokiuose rinkimuose.

G.JAKAVONIS: Nė vienas valdininkas, nė vienas politikas neišvyko iš Lietuvos. O žmonės, kurie yra prie žemės, kurie yra didžiausi patriotai - išvyksta. Prasidėjo atvirkštinis procesas, nes anksčiau išvykdavo turtingieji. Prisiminkim kad ir Sapiegas, Oginskius, Radvilas. O Audrius čia mato optimizmą...

V.RUBAVIČIUS:
Sudėtinga kalbėti apie įtakas, lengviau kalbėti apie visą valstybės mechanizmą, kuriame tik valdantiesiems yra gerai. Sukurtas toks valstybės mechanizmas, kad jį panaudodamas gali labai gerai gyventi. Tas sluoksnis, kuris valdo, t.y. partinės nomenklatūros, kitų žmonių, aptarnaujančių aukštosios valdininkijos, teisininkijos ir t.t. sluoksnius, gyvena nepaprastai, jų konstitucine norma tampa teisėjo atlyginimai. Įsivaizduokite, konstitucine norma yra paversta socialinė atskirtis, žymima atlyginimų skirtumu, ir šitas skirtumas yra paverstas konstitucine norma. Kad ir kaip kurtume gerovės valstybę, tas skirtumas turi išlikti, kitaip tariant, sluoksnis turi išlikti tiek kartų turtingesnis, kiek dabar yra nustatyta, nepaisant kitų privilegijų. Taigi yra suskurtas toks ganėtinai unikalus Europoje mechanizmas. Jis galėjo būti sukurtas tik išvaginėjant valstybę, kaip, beje, ir Ukrainoje, tik mastas skiriasi.

Kita būtina sąlyga - visiškai atskirti visuomenę nuo politinės valdžios, t.y. panaikinti savivaldos teises. Kitaip tariant, paversti visuomenę politiškai neįgalia, vien tik elektoratu. Tai ir yra atsakymas, kodėl tie žmonės, tas žemesnysis, valdomasis, sluoksnis yra engiami. Jie yra engiami nepaprastai stipriai, engimo laipsnis yra vienas didžiausių Europoje. Tai rodo kad ir „Eurostato“ rodikliai, kodėl mes esame visokiuose ten galuose.

Kodėl vyksta tokia baisi emigracija? Todėl, kad valstybės politika buvo viena: nuvaryti nuo žemės žmones, kitas dalykas - paversti juos išlaikytiniais ir ganėtinai pigia darbo jėga. Tai viskas. Dalis važiuoja ten jau kaip paprasčiausia darbo jėga, kur kapitalo apyvarta yra geresnė, kur kapitalo laisvė geriau įgyvendinta. Paskui ją žmonės ir traukia.

Sugrįžta jie ar nesugrįžta, koks jų yra poveikis? Jų poveikis yra, nes ten nuvykę žmonės pamato kitas visuomenes, apskritai pamato, kad kitaip žiūrima į žmogų ir kitokios yra vietos gyventojo teisės, kitaip bendraujama su savo vietos administracija, kitaip rutuliojasi jų santykiai. Akivaizdu, žmogus, įgijęs tokios patirties, sugrįžęs klausia: „Kaip jūs čia taip gyvenate?“

O koks mūsų valdžios požiūris? Kad jie negrįžtų. Yra tam tikra politika, kuri vadinama tarsi „prisišaukimo į Lietuvą“, bet iš esmės veikiama priešinga linkme, kad žmonės negrįžtų, nes jie čia nereikalingi. Kodėl nereikalingi? Todėl, kad tas projektas, kurį įgyvendina mūsų politinė, nomenklatūrinė valdžia, yra kitoks elitas. Kadangi mes iš esmės atsisakome valstybingumo simbolių, mes verčiami administruojama teritorija. Administruojamoje teritorijoje nėra svarbu, kiek joje vietinių gyventojų, nes į administruojamą teritoriją jie atvyksta, išvyksta ir t.t.  Čia tik svarbu, kas valdo administruojamą teritoriją, kas yra tie administratoriai, kuriais pasitikima. O pinigų jiems prispausdins, Europos centrinis bankas užtikrins visą reikalingą cirkuliaciją.

Taigi žemės klausimas kaip tik ir pradėjo ryškinti situaciją, kurioje per dvidešimt metų mes atsidūrėme. Žmonės pradėjo suvokti, kad esame pasmerkti išnykti. Prabudo, galbūt pavėluotai, tautos, nacijos, savisaugos instinktas. Kaip žmonės turi savisaugos instinktus, taip ir nacijos, įspeistos į kampą, pajutusios visiško išnykimo, ištirpimo grėsmę, imasi kažką galvoti. Manau, referendumas suaktyvino tą tautos ir kultūrinės savisaugos instinktą. Ir ką mes pamatėme? Mes vėlgi aiškiai pamatėme, kaip išsiskyrė ir intelektinis sluoksnis, ir žiniasklaidos sluoksnis. Valdžios aptarnavimo įgūdžiai, kurie buvo paveldėti, atrodo, tarsi turėjo išnykti, bet ne, jie yra puikiai išlaikyti - aptarnauti valdžiai tais visais įmanomais ir net iškreiptais būdais, jais netgi didžiuojamasi, feisbukas pilnas to iškrypėliško aptarnavimo.

Taigi sąlygos yra sudėtingos, bet jos, manau, yra ir lemtingos, nes Lietuva patiria didžiulį spaudimą, ir kaimyninių valstybių, kuriose nacionalinė jausena nėra užgesusi. Ir jeigu politinis elitas mano, kad čia yra tokia beveik laisva teritorija arba ją būtina išlaisvinti nuo tautos, tai kodėl tos teritorijos nepaimti, nepriglobti, administruoti ne patiems, o gal per tą pačią Europos Sąjungą?

R.KARBAUSKIS:
Šnekant apie tautinę valstybę, apie mūsų tautinių jėgų stiprėjimą, ką mes turime sakyti visuomenei? Pirmiausia, kad visos problemos gimsta tarp mūsų. Mes patys jas pagimdome. Yra konservatorių nauja programa, kuri „Respublikos“ laikraštį žada sunaikinti kaip antivalstybinį. Šioje vietoje sakau, atleiskite, kokiais kriterijais nusprendžiama, kas yra tautiška arba valstybiška, o kas nėra. Aišku viena - šiandien viskas, kas tautiška arba patriotiška, nėra valstybiška. Čia mūsų vidaus problema. Ir kai tauta nutars, kad tie, kurie taip teigia, meluoja, viskas pradės keistis.

G.JAKAVONIS: Po Kovo 11-osios buvo išleista knygutė, vertimas KGB vadovėlio, kuris vadinosi „Lietuviškas nacionalizmas ir kova su juo“. Kadangi turėjau tą knygutę, A.Kubiliaus leksikone, kai buvo tautininkų stovyklos įvertinimas, tiesiog sukeičiau vietomis - palikau visą KGB terminologiją, tik sudėjau lietuviškus nacionalistus. Atitiko vienas su vienu, niekuo nesiskyrė.

A.BUTKEVIČIUS:
Čia esu tam tikras optimistas. Atsakysiu dėl konservatorių. Jų visa viršūnėlė buvo susijusi su KGB, duriant pirštu galima įvardyti ir vardą, ir slapyvardį. Taigi visai natūralu, kad tie rašiniai, kuriais jie kitados plačiai naudojosi kaip parankine medžiaga iki 1990-ųjų, dabar tapę ideologija. Ir čia jiems nebekyla jokios problemos, nes instrukcijos buvo surašytos labai kvalifikuotai.

Mūsų valstybės vadovai, kaip ir kalbėjome, reaguoja tik vienu būdu - yra aiški antirusiška retorika netgi neužduodant klausimo, kas vyks tada, kai Lietuva atsidurs tam tikrų Rusijos ideologinių ar kitokių atakų smaigaly. Ar tada jie nepradės šaukti - matėt, mes taip ir sakėme, rusai yra pagrindinis mūsų priešas, dabar gelbėtis nuo rusų galima tik vienu būdu - ištirpstant Europoje. Ir mes turėsime naują argumentaciją, kodėl reikia staigiai atsisakyti visko, kas tautiška, ir integruotis kiek galima giliau. Aš nežaidžiu žodžiais tai sakydamas. Tai gali būti apskaičiuotas ėjimas.

G.JAKAVONIS: Jeigu tautinės jėgos sudaro Europos Parlamente daugumą, pats optimistas esi ar ne?

V.RUBAVIČIUS: Esminiai dalykai, kurie vienaip ar kitaip palies, tai yra civilizacinės raidos dalykai. Kai žiūri į daugelį dalykų, kas vyksta Europoje, ir manai, kad čia tik paprastas gyvenimas, tai yra viena, bet kai žiūri civilizacinės raidos ir civilizacijų sąveikos perspektyvoje - juk yra kinų civilizacija, yra vakarietiškoji ir čia vyksta nelabai draugiški dalykai, nes visada yra jėgos santykiai, - ryškėja skaudūs, sakyčiau, ir savinaikos aspektai.

Pvz., klausimas apie krikščioniškųjų pamatų naikinimą. Mūsų vakarietiškoji civilizacija atsistojo ant krikščionybės pamatų. Sekuliarėjant, ypač dabartiniu metu, didžiuliu įkarščiu stengiamasi tuos pamatus ir visą simbolinę ir jausminę struktūrą naikinti išstumiant ir marginalizuojant Bažnyčią. Bažnyčią juridiškai verčiant daryti ją pačią paniekinančius veiksmus, - pavyzdžiui, pripažinti vienalytes santuokas. Bažnyčia verčiama juridiškai išniekinti pati save ir išniekinti krikščionybę.

Bet kai pasižiūri, kad dalis Bažnyčios yra linkusi susitaikyti su šia civilizacijos tendencija, apima graudi nuojauta, ar tik mes nededame pastangų naikindami patys save kaip Vakarų civilizaciją.

Kitas dalykas, su kokiu civilizaciniu įkarščiu dabar seksualizuojami vaikai, mažamečiai, darželinukai ir t.t. Tiesiog didžiulėmis intelektualų kultūrinės gamybos pajėgomis, juridinėmis priemonėmis. Būtų galima daug kalbėti, ką tai duos netolimoje perspektyvoje, bet manau, kad pasekmės bus baisokos. Mes, naikindami nuostatą, kad žmogiškoji reprodukcija vyksta vyro ir moters sueities metu ir šitas dalykas yra šventas ir pašventintas, vaiko gimimas keičia iš esmės ir vyro, ir moters padėtį, savivaizdį, savivoką ir turi civilizacinę reikšmę, kokie rodomės kitų civilizacijų atžvilgiu? Mes to vyriško ir moteriško santykio nepanaikinsime savo juridinėmis priemonėmis kinų civilizacijoje. Kinų civilizacija, kad ir kaip rutuliosis, išliks, jie išliks gyvybingi. O mes, kaip Vakarų civilizacija, ne.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s