Vengrijos premjero V.Orbano kalba savo tautainuotraukos (68)

2018 rugsėjo mėn. 03 d. 08:17:44 Perskaitė 5264

„Pirmiausia - Vengrija“. Šią frazę Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas neslepia pasiskolinęs iš JAV prezidento Donaldo Trampo. Vadovaudamasi ja, Fidesz partija sulaukia vengrų tautos paramos, o jos lyderis V.Orbanas drąsiai stoja prieš Briuselio diktatą. Ši premjero kalba pasakyta prieš rinkimus, kuriuos pavasarį jau trečią kartą triuškinamai laimėjo Fidesz. Ar kada nors tai, ką kalbėjo V.Orbanas, išdrįs pasakyti bent vienas Lietuvos politikas?

 

Ponios ir ponai,

(…) Su deramu kuklumu ir santūrumu mes turime pasakyti, jog šie aštuoneri metai praėjo tikrai sklandžiai. Iš tiesų, galime teigti, kad per juos pasiekėme daugiau, nei tikėjomės, o pažvelgę į savo darbotvarkę matome, kad pažengėme toliau, nei buvome suplanavę. Įsipareigojome per dešimt metų sukurti vieną milijoną naujų darbo vietų ir šiandien jau pasiekėme 736 tūkst. rodiklį. Pradėję žaboti kainų infliaciją, neįsivaizdavome tokios stulbinančios sėkmės. Tiesa ir tai, jog nepaisant viso mūsų optimizmo, mes tikrai nesitikėjome, kad Giorgijus Matolčius (György Matolcsy) transformuos Nacionalinį banką taip greit ir su tokiais staigiais rezultatais. Už tai jam reiškiame savo padėką. Aš tikėjausi, jog aukštas ekonomikos augimas leis savo pensininkams išmokėti pensinę premiją - pirmąją Vengrijos istorijoje - tik mūsų dešimtųjų metų pabaigoje, tačiau mums pavyko tai padaryti jau praėjusių Kalėdų proga. Nacionalinės ekonomikos ir statybos projektų plėtra progresuoja sparčiai - gal net per sparčiai. Kad ir kur pažiūrėtume, matome bokštinius kranus ir triūsiančius darbininkus statybų aikštelėse. Aš tik slapčia vyliausi, kad mums pavyks pasiekti susitarimą dėl atlyginimų pakėlimo ir mokesčių sumažinimo, kuriuos išvien palaikytų profesinės sąjungos, darbdaviai ir vyriausybė, tačiau mes įgyvendinome ir tai. Nenumaniau ir to, kad Žemės ūkio rūmai sugebės sėkmingai persiorganizuoti ir kad sukursime naujų darbo vietų net agrokultūros srityje.

(...)

Aš vyliausi, jog mes pataisysime savo ekonomiką ir nukreipsime jos vystymą augimo link, taip leisdami kiekvienam iš mūsų žengti bent vieną žingsnį pirmyn asmeninių finansų atžvilgiu. Vis dėlto tikrai nesitikėjau, jog vos per aštuonerius metus mūsų gyvenimo būdas - kuriam visais laikais didelę reikšmę turėjo kultūra, sportas ir švietimas - atsigaus tokiu greičiu, kokį patyrėme. Vos spėjame statyti turizmo infrastruktūrą, dviračių takus, svečių namus ir sveikatingumo viešbučius. Sportu užsiimančių žmonių skaičius paaugo daugiau nei dvigubai. Teatro lankytojų rodikliai išaugo 50 procentų, koncertų dalyvių - 100 procentų; muziejai, festivaliai ir kino teatrai taip pat prisipildo kone sausakimšai. Labai džiugu matyti, kad, nepaisant ekonominio šoko, Vengrijos žmonės išliko kultūrą vertinanti tauta. Iš mados neišėjo ir santuoka. Jei viskas būtų likę taip, kaip buvo 2010 m., šiandien mūsų būtų penkiasdešimčia tūkstančių mažiau. Ir nors demografijos atžvilgiu mums vis dar yra kur pasistengti, tai vis tiek yra šaunus pasiekimas. Kalbant bendrai, galiu pasakyti, kad per šiuos aštuonerius metus mes pasiekėme viską, ko iš mūsų buvo galima racionaliai tikėtis - ypač turint galvoje tarptautinį pasipriešinimą, su kuriuo susidūrėme.

(...)

Pažvelkime į ateitį. Jūs visi gerai mane pažįstate, taigi žinote, jog tikiu paprastais dalykais: darbu, šeima ir tėvyne. Tai viskas, ką galiu jums pasiūlyti ir ateityje. Tikiu, kad Vengrija yra šalis, kurioje sunkus darbas yra apdovanojamas: tie, kurie dirba daugiau, uždirba daugiau. Tikiu, kad šeimos formuoja visą šalį vienijantį stuburą. Tikiu, kad kiekvienas, kuris įsipareigoja susilaukti vaikų, turėtų gauti visą įmanomą paramą. Tikiu, kad motinos privalo būti gerbiamos ir vertinamos. Ir tikiu, kad jei mes darysime būtent tai, tuomet Karpatų baseine bus daugiau vengrų, o ne mažiau. Tikiu, kad mes, vengrai, turėsime ateitį tik likdami vengrais: jei puoselėsime vengrų kalbą, ginsime savo krikščionišką ir vengrišką kultūrą ir saugosime Vengrijos laisvę ir nepriklausomybę. Tai, mano mieli draugai, yra vengriškasis modelis, ir jis - bent jau kiek galiu numatyti - veikia puikiai.

(…)

Mes visi esame dėkingi daugiau nei septyniems šimtams tūkstančių žmonių, pasinaudojusių galimybe įsilieti į darbo rinką ir išlaikyti savo šeimas ne pašalpų išmokomis, o savo darbu. Nuoširdžiausiai dėkojame mumis tikėjusiems Vengrijos verslų savininkams, kurie nepabūgo rizikos, investavo į ateitį ir kūrė darbo vietas. Kartu kurdami darbo vietas, darbininkai ir verslininkai bendromis pastangomis nulėmė Vengrijos ekonomikos sėkmę. Savo padėka esame skolingi ir kiekvienam jaunam vengrui, pasiryžusiam leistis šeimos kūrimo keliu. Santuokų skaičius šalyje išaugo 46 procentais. Stebuklingasis rodiklis, kurį mokslininkai vadina vaisingumo koeficientu, pakilo nuo 1,23 iki 1,49: tai daug žadanti pradžia, tačiau vis dar esame toli nuo 2, užtikrinsiančio ilgalaikį mūsų išlikimą.

(...)

Savo keliu gali eiti tik tos tautos, kurios nepriklauso nuo kitų malonės. Šiandien mes nesame finansiškai priklausomi nuo kieno nors kito. Vengrijoje veikia vietinės komunalinių paslaugų įmonės, todėl mūsų šeimos savo sąskaitomis neneša pelno tarptautinėms kompanijoms. Mūsų energetinės priklausomybės era taip pat baigėsi: didžiulių savo pastangų ir investicijų dėka mes nutiesėme reikalingus dujotiekius, todėl dujos į Vengriją tekės ne tik iš Rusijos, bet ir iš Rumunijos ir net Lenkijos. Daugiau nei 50 procentų bankų sistemos yra valdoma pačių vengrų, kaip ir daugiau nei 50 procentų vengriškos žiniasklaidos. Negali būti jokios kalbos apie tautinę nepriklausomybę be vengriškos bankų sistemos ir vengriškos žiniasklaidos.

(…)

Turime pripažinti, jog esame ne tik pilietinė valdžia, bet ir tautinė. Nūdienos pasaulyje, kam nors prabilus apie pasišventimą tautai, tokie žmonės dažnai yra cenzūruojami - esą tauta tėra kažkoks folkloro elementas, nuobodus nostalgijos likutis ar pagyvenusių piliečių sentimentas. Tačiau noriu jums aiškiai pasakyti, kad nors tautos samprata tikrai yra persmelkta sentimentalumo, tai yra kažkas gerokai daugiau. Tėvynė yra inkaras, kurio poreikį giliai širdyje jaučia kiekvienas. Todėl, nepaisant kandžių replikų ir pašaipų, šalies patriotai yra verti pripažinimo už tai, kad vis iš naujo ir iš naujo nuleidžia šį inkarą - už tai, kad nepailsdami mums nuolat išrėžia į veidus, jog tėvynė eina pirmiau viso kito. Iš amerikiečių pasiskolinę jų išsireiškimą, galėtume pasakyti taip: „Vengrija - pirmiausia“.

(…)

Jei kieno nors paklausite apie „Vengrijos politiką“, galite būti tikri, jog jie pirmiausia pagalvos apie Fides; labiau išsilavinusieji - apie Fidesz-KDLP. (...) Per aštuonerius metus Fidesz ir KDLP (Kereszténydemokrata Néppárt, KDNP) užtikrintai sustabdė politinio korektiškumo įsivyravimą. Eurotarškalai, liberalų apsimetinėjimas ir „PK“ banalybės buvo nuosekliai atmestos. Mums padovanotą antsnukį išsiuntėme atgal į Briuselį, o šuns pasaitėlį - į TVF. Apsidairykite aplink ir pamatysite priverstinių koalicijų bei liberalios žiniasklaidos diktatų sukaustytą Europą. Budapešte puoselėjama kalbėjimo be užuolankų praktika - aiškūs žodžiai ir prasmingi sakiniai. Čia mes sakome tai, ką galvojame, ir darome tai, ką norime.

(...)

Galvodami apie savo ateitį ir tai, kas pastatyta ant kortos artėjančiuose rinkimuose, turėtume atsižvelgti į didėjantį skaičių pesimistinių analizių, prognozių ir projekcijų, susijusių su Europos ateitimi. (...) Remiantis prognozėmis, vakarinėse Europos valstybėse imigrantų skaičius augs vis sparčiau. Šiuo metu nenoriu nieko sakyti apie Prancūziją ar Nyderlandus, tačiau Vokietijoje šalies viduje gimusių piliečių skaičius yra gerokai nukritęs didžiuosiuose miestuose, į kuriuos imigrantai pirmiausia ir keliauja. Pavyzdžiui, Bavarija šiuo metu išleidžia gerokai daugiau lėšų prieglobsčio teikimui, imigracijai ir integracijai, nei siekia bendras ūkio, aplinkosaugos ir sveikatos apsaugos biudžetas. Lankydamasis Vienoje, girdėjau, kad šių metų stojimo į mokyklas statistika nustebino visus: į pradines klases įstojusių musulmonų vaikų procentas išaugo neįtikėtinu mastu. Tai ateitis, kuri ten jau yra tapusi dabartimi.

Pasak NATO ataskaitų - panašu, kad kareiviai vis dar nesileidžia būti cenzūruojami - 2020 metais į Europą bus iškeliavę 60 milijonų žmonių. Taip pat sutariama, kad Afrika bus gerokai stipresnė, nei numatė visos iki šiol rengtos prognozės. 2050 m. jos populiacija bus padvigubėjusi iki 2,5 milijardo. Jaunų afrikiečių bus dešimt kartų daugiau, nei jaunų europiečių. (...) Jei šiai keliamilijoninei jaunų žmonių masei bus leista keliauti šiaurėn, Europa netrukus patirs milžinišką spaudimą. Negana to, didesnioji dalis imigrantų atkeliaus iš islamo pasaulio. Jei viskas ir toliau tęsis tokia linkme, Europos miestuose populiacijos daugumą sudarys musulmonai - ir čia Londonas bus ne išimtinis atvejis, o pokyčių vėliavnešys. Jei niekas nesikeis, mūsų kultūra, mūsų tapatybė ir mūsų tautos, kokias mes jas pažįstame, liausis egzistavusios ir išsipildys mūsų baisiausi košmarai. Vakarai žlugs, o Europa bus okupuota niekam to net nesuvokus.

(...)

Senosios Vakarų Europos valstybės tapo imigrantų šalimis. Diena po dienos, jų kultūriniai pamatai yra transformuojami, krikščioniškos kultūros brandinta populiacija nyksta, o didžiausieji miestai išgyvena agresyvią islamizaciją. Turiu pasakyti, kad nematau jokių politinių jėgų, turinčių valią ir galią sustabdyti šiuos procesus - ar juo labiau juos apgręžti. Ir visai nesvarbu, ar tai yra liberalių demokratijų silpnumo išdava, jų ankstesnės kolonijinės patirties atgarsis, ar godumo motyvuota ardomoji veikla, vykdoma Džordžo Sorošo pavyzdžiu valdomos imperijos; faktai lieka tie patys. Kad ir kokia būtų to priežastis, Vakarų Europa tapo imigrantų erdve ir mišrios populiacijos pasauliu; priešingai nei Vidurio Europa, tai ją veda visiškai naujos raidos keliu. Mums tai tikrai nėra geros naujienos. Tai reiškia, kad islamiška civilizacija - kurios misija visuomet buvo Europos atvertimas į tai, ką musulmonai laiko tikruoju tikėjimu - jau greit pasibels į Vidurio Europos duris, tiek iš pietų, tiek vakarų. Mums pavyko sėkmingai apginti savo pietines sienas dėka pastatytos tvoros, teisinių ir fizinių barjerų, pavyzdingo mūsų policijos ryžto. Mes sulaikėme musulmonų pasaulio veržimąsi į mūsų žemes iš pietų. Žvelgdami šia kryptimi, mes matome, jog esame paskutinioji Lotyniškosios - arba Vakarų - Krikščionijos šalis. Stovime tvirtai, tikėdami savo gynybinių linijų pakankamumu sulaikyti bet kokį antplūdį.

(…)
Kad ir kokia absurdiška ji beatrodytų, dabartinė situacija vakaruose kelia mums tiesioginį pavojų. Tiksliau, šią grėsmę mums kelia politikai Briuselyje, Berlyne ir Paryžiuje. Jie nori, kad mes perimtume jų vykdomą politiką - politiką, pavertusia jų valstybes imigrantų šalimis ir atvėrusia kelią krikščioniškos kultūros žlugimui bei islamo plitimui. Jie nori, kad mes priimtume migrantus ir taip pat taptume mišrių populiacijų šalimis.

(...)

Mums besipriešinančios jėgos, Džordžo Sorošo tinklas ir jo papirkta tarptautinė biurokratija nė neketina pasiduoti. Dalis jų vis dar užuodžia pinigus; žvelgdami į Europą, jie regi verslo galimybes, sąlygojamas euro silpnėjimo. Nemažai jų nenori prarasti savo darbo vietų ir jiems globalaus elito mokamos pėstininkų algelės. Galiausiai yra daugybė ideologizuotų Europos intelektualų, be perstojo eksperimentuojančių su Europos transformacijos galimybėmis.

(...)

Be abejo, mes neketiname būti tik abejingais stebėtojais; mes ne avys, kurios tyliai laukia, kol jas aplankys likimas. Mes neabejotinai kovosime, o prireikus mes išnaudosime vis stiprėjantį savo teisinį arsenalą. Pavyzdžiui, mes turime parengę įstatyminį pasiūlymą „Sustabdyti Sorošui“.

Bet kokias veiklas, susijusias su migracija ar migrantais, mes ribojame tam tikra nacionalinio saugumo licencija; taip pat ketiname dalį užsienio paramos, skirtos finansuoti migraciją skatinančių NVO arba pseudopilietinių organizacijų veiklai, nukreipti į sienų apsaugos biudžetą.

Apsaugoję savo sienas, neleisime niekam patekti į vidų be leidimo, o tada nieko nereikės ir skirstyti. Tie, kurie nuspręs į savo šalis įsileisti migrantus, patys turės jais rūpintis. Taip neleisime jiems išsirinkti geriausių, o mums atsiųsti likusiuosius.

(...)

Jungtinės Tautos apsiėmė galutinai įforminti tarptautinį susitarimą dėl migracijos iki šių metų pabaigos. Mes suprantame, kad apytiksliai 80 procentų JTO priklausančių šalių yra migrantų kilmės šalys; tačiau mes Jungtinių Tautų nekūrėme tam, kad jos atsigręžtų prieš mus ir pasmerktų mūsų šalį pražūčiai. Jungtinės Tautos taip pat pabrėžia, kad būtina pašalinti visas teisines ir fizines kliūtis, trukdančias imigrantams kirsti sienas. Įdomu tai, kad tokio pobūdžio pasiūlymai dažniausiai yra teikiami žmonių, kurie yra nuolat lydimi apsauginių, važinėja šarvuotais limuzinais, gyvena aukštomis tvoromis ir sienomis aptvertuose namuose ir yra kiaurą parą sergėjami apsaugos sistemų. Mes jiems siūlytume pirmiausia išardyti savo vartus, nukelti juos supančias tvoras ir atleisti savo apsauginius; jei po šio eksperimento jie vis dar bus gyvi, galėsime tęsti pokalbį prie derybų stalo. Kita vertus, jei eksperimentas nepasitvirtins, mes mielai suteiksime jiems prieglobstį Vengrijoje.

2018 m. vasario 18 d., Budapeštas





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net