Toliau temps migrantus į Europą

ES ambasadoriams Briuselyje dėl Italijos abejonių pavyko susitarti dėl misijos pratęsimo iki 2019 metų kovo galo, rašo Vokietijos laikraštis „Die Welt“.

Ligšiolinis misijos prie Libijos krantų mandatas baigiasi gruodžio 31 dieną. Sprendimą dėl operacijos pratęsimo iki savaitės pabaigos dar turės patvirtinti visos vyriausybės. Tačiau tai laikoma formalumu, skelbia vokiečių žiniasklaida, remdamasi ES diplomatais.

Misijai iškilusi grėsmė dėl ginčų su Italija dėl nelegalių migrantų padalijimo: vyriausybė Romoje reikalauja, kad per misiją „Sophia“ išgelbėti migrantai ateityje nebūtų automatiškai gabenami į Italiją. Tam turėtų būti pakeistos misijos taisyklės.

Vykdydama operaciją „Sophia“, ES su laivais, lėktuvais ir sraigtasparniais patruliuoja Viduržemio jūroje tarp Italijos ir Libijos. Pagrindinis jos uždavinys esą yra kovoti su gaujomis, gabenančiomis nelegalius migrantus į Europą.

Tačiau tikrovėje vyksta tik masinis migrantų eksportavimas į Europą - misijos laivai plaukioja prie Libijos krantų ir kiekvieną jūroje aptiktą geldą su migrantais tempia į Sicilijos uostus. Misija nuo jos įsteigimo taip jau „išgelbėjo“ 45 000 nelegalų, kurių niekas nenori priimti. Tad „išgelbėtieji“ tiesiog gyvena stovyklose Italijoje, kaulija pašalpų, plėšikauja ir didina nusikalstamumo šalyje lygį.

Situaciją komentuoja M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos analitikas, saugumo politikos ekspertas Ignas Stankovičius:

- Kodėl apskritai atsirado ta misija Viduržemio jūroje? Tiesiog susidarė situacija, kuri reikalavo kažkokio „judesio“ ar mėginimo parodyti, kad kažkas yra daroma. Jeigu bandai laikytis deklaruojamų vertybių ir matai, kad žmonės bėga, skęsta, žūsta, plaukia netikusiais laiveliais, tai iš esmės ta misija gelbėti žmones atitinka tas deklaracijas. Bet logiškas ir toks klausimas: o kieno sąskaita? Jeigu misijos dalyviai tiesiog surankioja prie Afrikos krantų plūduriuojančias valteles, nutempia iki Italijos kranto ir ten jas palieka, vadinasi, ši „operacija“ vyksta italų sąskaita.

Gali būti, jog įtakos tokiai „operacijai“pradėti turėjo ir liūdna Antrojo pasaulinio karo patirtis. Tuomet prieš pat karą žydai laivais bėgos iš Vokietijos į Angliją ir Ameriką, tačiau niekas jų nenorėjo įsileisti ir grąžino laivus atgal. Tai prisiminus, dabar grąžinti laivus į Afriką, kur tuos pabėgėlius gali nuskriausti, lyg ir nesinori... Mano galva, šiai misijai nepakankamai pasiruošta ir prastai apgalvota, kad ji duotų kokį nors teigiamą efektą. Viena pusė, t.y. žmonių gelbėjimo misija, lyg ir išspręsta, tačiau nepakeliama našta užkraunama priimančiai pusei, su kuria šiais vargais niekas nenori dalintis. Jeigu italai už tai negauna jokios kompensacijos, vadinasi, turime problemos sprendimą jų sąskaita, be to, išlaidas patiria ir kitos ES šalys, kurios prie šios misijos prisideda. Taigi, ši Angelos Merkel iniciatyva, švelniai tariant, buvo neapgalvota...

Pirmiausia tokiais atvejais reikia atskirti ekonominius migrantus nuo politinių pabėgėlių, kurie tikrai savo šalyse gali patirti represijas. Nesu matęs tokių apskaičiavimų bendrajame migracijos sraute, bet galima manyti, kad absoliučią daugumą tų migrantų sudaro būtent geresnio gyvenimo ieškantys žmonės. Vadinasi, reikia steigti stovyklas aname jūros krante ir griežtai filtruoti. Ekonominius migrantus reikia griežtai stabdyti, o prasmukusius į Europą, grąžinti atgal. Žinoma, steigti stovyklas Afrikoje nėra lengva užduotis, nes ir ten susipina daugybė įvairių žaidėjų interesų, tačiau mėginti reikia. Pavyzdys yra Sirija, kur žaidžia Rusija, Turikija, Iranas, Izraelis, ES, Jungtinės Valstijos, aplinkinės arabų šalys ir t.t., o visa tai krenta ant dar nepabėgusių Sirijos gyventojų galvų...