Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, saugumo politikos ekspertas ir politikos apžvalgininkas Audrius Butkevičius.
- Šią savaitę daug kam netikėtai britų premjerė Tereza Mei (Theresa May) paskelbė išankstinius rinkimus ir iškart pasigirdo kalbų, kad šitaip britai mėgina išvengti „Brexit“. Kiek yra tiesos tokiuose svarstymuose?
- Žinoma, tokios versijos egzistuoja. Tačiau manau, kad kur kas labiau tikėtina, jog T.Mei ir konservatoriai nesijaučia pakankamai stiprūs, eidami į derybas su Briuseliu. Jie supranta, kad derybų procesas bus komplikuotas ir jame jie bet kada gali gauti smūgį į nugarą iš savo politinių oponentų. Be to, jiems patiems visiškai neaišku, kaip gali sureaguoti visuomenė, todėl ir bandoma užimti geresnes startines pozicijas būsimose derybose. Visa tai rodo vieną esminį dalyką - „Brexit“ procesui buvo nepasiruošta, šiandieninė vyriausybė neturi visų jai reikalingų atsakymų ir šis procesas gali turėti visiškai nenuspėjamą baigtį. Tiesą sakant, šis T.Mei ėjimas man labai primena keistą ar net absurdišką Deivido Kamerono (David Cameron) sprendimą skelbti referendumą, neturint aiškių prognozių, kaip jis baigsis. Lygiai taip pat T.Mei neužduoda sau klausimo, o kuo gi baigsis žaidimas su naujais rinkimais, kai didelė dalis elektorato balsavo prieš „Brexit“, o dabar gali balsuoti už opozicines partijas vien todėl, kad jos pasisako už pasilikimą ES. Kitaip sakant, T.Mei lipa ant to paties grėblio, ant kurio užlipo ir D.Kameronas.
- Tai gal čia ir rezgama tokia idėja: pralošti rinkimus, o tuomet kokie nors leiboristai tegul sugrąžina visą traukinį į senas vėžes ir paaiškina visuomenei, kad Didžioji Britanija visai neketina trauktis iš ES?
- Aš nemanau, kad sprendimas yra grįstas tokiais motyvais. Manyčiau, kad T.Mei sąžiningai vykdo savo partijos užsakymą ir ketina organizuoti „Brexit“ procesą iki galo. Bet jėgų ir pasiruošimo koncepcijų, kurios tam reikalingos, jai aiškiai nepakanka. Taigi, šiuo atveju bandoma pasinaudoti tokia padėtimi, kai pakankamai daug žmonių visoje Didžiojoje Britanijoje palaiko konservatorius. Tačiau, pasikartosiu, situacija nėra nuspėjama, nes „Brexit“ referendumas buvo išloštas pakankamai nedideliu procentu, be to, daugelis žmonių pergalvojo savo pozicijas, todėl protingai valdydamos rinkimų kampaniją opozicinės partijos turi nemažų šansų. Taigi, su didžiuliu susidomėjimu stebėsime, kas vyks birželio mėnesį, kai ir bus rengiami tie išankstiniai rinkimai. Nors, tiesą sakant, tai jau neturi didelės reikšmės - ar „Brexit“ įvyks, ar neįvyks, bet kuriuo atveju tam tikros moralinės ribos jau yra peržengtos ir visi sprendimai priimti. Dabar jau tai daugiau britų reikalas, ar jie išeis, ar pasiliks, nei ES. O Briuseliui dabar kur kas svarbesnis kitas iššūkis - rinkimai Prancūzijoje.
- Turkijoje savo referendumą laimėjo prezidentas R.T.Erdo-ganas (Recep Tayyip Erdogan). Ką reiškia jo galių išplėtimas? Gal tai kaip tik yra gerai, turint galvoje, kad padėtis regione nestabili, o pačioje šalyje neseniai buvo perversmo bandymas?
- Turime Erdoganą „Nuostabųjį“, kaip kad garsusis sultonas Suleimanas buvo vadinamas „Puikiuoju“... Manau, kad visa tai nieko gero nežada. Nes tai yra aiškiai proislamistinės pakraipos politinis lyderis, kaip ir visa jo politinė partija. Taigi, visoms senoms gražioms Atatiurko idėjoms po truputėlį ateina galas... Manau, kad ši situacija stipriai apsunkins Turkijos ir NATO bendradarbiavimą, tai gresia nemenkais konfliktais tarp turkų ir kurdų, suponuoja tam tikrą padidintą Turkijos kišimąsi į Šiaurės Afrikos reikalus, - kitaip tariant, tai yra dar vienas konfliktus generuojantis veiksnys, kurį pasaulis gavo dėl R.T.Erdogano pergalės referendume.
- Pažvelkime į Šiaurės Korėjos reikalus. Panašu, kad amerikiečiai tarsi atsitraukė, nukreipdami savo karo laivų flotilę Australijos krantų link. O gal tai tiesiog apgaulingas manevras, siekiant nuraminti galima karinių veiksmų eskalacija pasipiktinusius rusus ar nerimaujančius kinus?
- Jeigu iš tikrųjų ruošiesi kam nors smogti, tai tą daryti reikia netikėtai. O šūkaujant, kad štai aš „tuojau pat trenksiu“, suteikiama galimybė priešininkui prisidengti arba išvengti smūgio. Čia sunku atsakyti, kaip Jungtinės Valstijos dabar veiks. Manau, jog ne vien aš ar kinai skaitome garsiąsias 36 kinų stratogemas. Viena iš gražiausių stratogemų sako: „Smogti svetimu peiliu“. Perkeliant į šiuos laikus, tai reikštų išnaudoti Šiaurės Korėjos priešininkus. Todėl aš manau, kad Jungtinės Valstijos čia pirks Kinijos jėgą. Ne vienas šio proceso požymis jau yra. Pavyzdžiui, tai, kad Šiaurės Korėjos naftos pardavimo galimybės jau dabar apribotos, o tam tikras spaudimas iš Kinijos pusės jau pastebimas. Manau, kad šiuo laikotarpiu ta senoji „laiko tempimo“ strategija vis dar veikia, bet tai nereiškia, jog Jungtinės Valstijos nepradėjo ruoštis galimam kariniam konfliktui.
- Tuo metu amerikiečiai kaltina ir Iraną įvairiomis provokacijomis bei kenkimu strateginiams JAV interesams regione. Ar tai nėra signalas, kad mėginama peržiūrėti susitarimus dėl Irano branduolinės programos, sugrąžinant buvusias ekonomines sankcijas?
- Taip turėtų būti, kadangi Iranas užima priešingas pozicijas Jungtinių Valstijų interesams Sirijoje, be to, Iranas save suvokia kaip Persijos imperiją, o ne kaip kažkokį revoliucinį darinį. Iraniečiai vis labiau kišasi į kaimyninių šalių reikalus. Taip pat reikia įvertinti, kad jie susitvarkė savo ekonomiką šalies viduje. Tai yra valstybė, kuri daugybę dalykų pasigamina pati, turi pakankamai gerai organizuotas karines pajėgas, kitaip sakant, tai yra labai rimtas regioninis veiksnys, į kurį nekreipti dėmesio negalima. Kurį laiką Iranas buvo gesinamas sankcijomis, todėl manau, kad vėl prie to bus grįžta. Ilgalaikės strategijos, ką daryti su Iranu, nėra, be to, JAV neturi ilgalaikės strategijos ir ką daryti su Rusija. Kaip sakiau, senieji laiko tempimo žaidimai, kuriuos nuolat žaidė Barakas Obama (Barack Obama), vis dar galioja. Tai yra iššūkiai Donaldui Trampui (D.Trump) - daug sprendimų turi būti priimti. Galima skaičiuoti tiesiog pirštais: tai yra Šiaurės Korėja, Iranas, situacija Sirijoje, Rusija, o dabar dar ir R.T.Erdoganas, kuris gali blokuoti įvairius NATO sprendimus.
D.Trampo laukia sprendimai, kuriuos reikia priimti greitai ir efektyviai. Štai dabar mes ir pasižiūrėsime, ko vertas žmogus, laikantis save efektyviu derybininku ir visiems rekomenduojantis „kirsti iš peties“. Bus tiesiog labai įdomu stebėti, kaip jis dorosis su visais šiais iššūkiais.
- Šią savaitę buvo įdomių pokyčių migracijos stabdymo fronte. Australija, Naujoji Zelandija ir netgi ta pati JAV ketina atšaukti lengvatines vizas įvairiems specialistams iš trečiųjų šalių, prioritetu matydami savo šalių piliečių įdarbinimą. O kodėl mūsiškiai elgiasi atvirkščiai nei išsivysčiusios šalys ir pirmiausia kviečiasi pigią darbo jėgą iš užsienio, užuot rūpinęsi savo žmonėmis?
- Todėl, kad Lietuva neturi nei lyderių, nei administracinių vadovų... Iš esmės tai yra tam tikra dominija organizacijos, vadinamos Europos Sąjunga. Jeigu ES yra Vokietijos įtakos teritorija, tuomet visi žaidimai, kuriuos šioje plotmėje žaidžia Vokietija, yra privalomi ir Lietuvai. Taip pat kaip pirkti vokiškus bokserius. Kodėl taip yra? Todėl, kad Lietuva, stodama į ES, ignoravo elementariausius ekonominius dėsnius. Jeigu tuometiniai mūsų vadovai būtų mąstę apie tai, ko juos mokė mokykloje, t.y. apie susisiekiančių indų principą, jie būtų supratę, kad vos mums įstojus į ES darbo jėga iš Lietuvos nutekės. Lygiai tas pats atsitiks ir kapitalui, kuris iš čia trauksis, nes sąlygos daugelyje kitų ES vietų yra geresnės, negu galima pasiūlyti Lietuvoje, mat daugeliu atvejų esame nekonkurentabilūs ir esame tam tikri išlaikytiniai. Na, o išlaikytinis visada turi priimti sąlygas, kurias jam pateikia ponas. Viena iš tų sąlygų yra pabėgėlių klausimas. Visa laimė, kad pabėgėliams pas mus yra sudėtinga, nes čia niekas jiems nieko neduoda už dyką, o dar galima gauti ir į kuprą...
- Artėja rinkimai Prancūzijoje. Ar ten gali nutikti kokių nors netikėtumų?
- Antras turas ten yra garantuotas. Akivaizdu, kad viena iš kandidačių antrajame ture bus Marin Le Pen, tačiau labai tikėtina, kad antro turo baigtis bus ne jos naudai, nes iš esmės ji ir toliau gaus tik savo balsus, o visi kiti vienysis aplink oponentą. Manau, kad Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) turi šiandien didžiausias galimybes laimėti, todėl turėsime dar vieną keistuolį tarp Europos valstybių prezidentų...
- Venesueloje jau ne pirmą savaitę kyla įvairiausios riaušės, o šią savaitę jos pareikalavo ir pirmųjų aukų. Ar turi ši valstybė kokią nors ateitį?
- Kaip valstybė ji išsilaikė gana ilgą laikotarpį, tiesiog dabartiniai vadovai savo metu paspekuliavo sava valiuta ir nesuvaldė ekonomikos. Dešimtmetis, kitas ir reikalai susitvarkys. Diržų veržimosi politika ten niekada nebuvo naujiena ir aš manau, kad viskas ir toliau vystysis ta pačia kryptimi. Žmonės bus priversti atsisakyti dalies žydruosiuose ekranuose matomų galimybių, nepirks aifonų, o sieks pirmiausia pavalgyti, susimažins savo ambicijas, o poreikius tenkins įvairiais surogatais ir gyvens toliau. Nieko ypatingo neįvyks: paprotestuos, parėkaus, išsirinks kitą valdžią, nuvers, vėl išsirinks... Niekam jie ypatingai nereikalingi... Šalis turi daug naftos, bet valdyti šalies su visais jos ištekliais niekas nemoka. Pastaruosius 10 metų Venesuelos valdžioje yra žmonės, linkę į įvairiausius socialistinius-komunistinius eksperimentus, o tai niekada prie gero nepriveda. Todėl atsakymas yra paprastas: niekad nebūna taip, kad niekaip nebūtų, - Venesuela ir toliau murkdysis toje pačioje pelkėje. Nesvarbu, kas dabar ateitų į valdžią, tokio prasto gyvenimo mažiausiai dešimtmetis garantuotas. Geras krizių vadovas, žinoma, privertęs visus susiveržti diržus, būtų pajėgus po 10 metų suteikti šaliai naują gyvenimo kokybę. Klausimas tik toks - kaip jis sugebės tą paaiškinti visuomenei, kuri jau dabar nenori ir negali laukti stebuklų...
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“