Specialiai „Respublikai“ vokiečių profesorius P.Šulcė: Kas apmokės „demokratijos“ eksporto sąskaitas?

- Daugeliui žmonių Lietuvoje visiškai nesuvokiami jūsų kanclerės Angelos Merkel motyvai išskėstomis rankomis priimti vadinamuosius pabėgėlius, nors juos, ko gero, labiau derėtų vadinti ekonominiais migrantais. Yra netgi svarstoma, kad ji taip pasielgė siekdama gauti Nobelio taikos premiją. Jūsų nuomone, kokie tie motyvai?

- Mes Vokietijoje patys jų nesuprantame ir nuolat svarstome, kas nutiko kanclerei? Žinoma, Nobelio taikos premijos siekį aš atmetu - tai nėra racionalus paaiškinimas ir labiau primena politines spekuliacijas... Mes taip pat svarstome, ar tai yra asmeninė kanclerės nuomonė, ar jos atstovaujamos Krikščionių demokratų partijos pozicija? Teoriškai tai panašu į partijos poziciją, nes jie visą laiką skelbiasi, kad yra krikščioniška partija, todėl tiesiog privalo pasirūpinti į bėdą patekusiais žmonėmis. Visa tai atrodo labai gražu, bet manęs tai neįtikina. Todėl esu linkęs manyti, kad tai yra asmeninė A.Merkel pozicija, kurią ji tiesiogiai primetė tiek savo partijai, tiek visai Vokietijos ir netgi Europos visuomenei. Jos motyvams galėjo turėti įtakos ir stambaus kapitalo interesai. Juk seniai niekam ne paslaptis, kad Vokietijoje trūksta kvalifikuotos jaunos darbo jėgos, todėl jie galbūt tikisi, kad visi šitie žmonės užims tas darbo vietas, kurios šiandien labiausiai tuščios...

- Galbūt Vokietija turi kažkokį likusiai Europai nežinomą planą, kaip integruoti visą tą publiką į savo šalį ir turėti iš to apčiuopiamos ekonominės naudos? Gal jums žinomas tas planas?

- Galiu atsakingai pareikšti, kad iš pat pradžių jokio plano nebuvo ir tas A.Merkel kvietimas nuskambėjo spontaniškai, šaliai nepasiruošus galimoms pasekmėms. Ir tik gerokai vėliau buvo sukurta speciali migrantų integracijos programa, kurioje akcentuojamas ne tik vokiečių kalbos mokymas, bet ir techninis išsilavinimas. Kitaip sakant, migrantai bus skatinami įgyti tas specialybes, kurių labiausiai reikia verslui. Šiandien jums niekas neatsakys, kokio galima tikėtis efekto, nes pati programa tik pradėta. Tačiau vis daugiau vokiečių dabartinę situaciją, švelniai tariant, vertina skeptiškai.

- Mes kasdien skaitome pranešimus iš Vokietijos ir iš jų susidarome įspūdį, kad šalies visuomenė anaiptol nepritaria kanclerės optimizmui...

- Paprasti vokiečiai pirmuosius migrantus tikrai sutiko reikšdami užuojautą ir kuo galėjo stengėsi jiems padėti. Tačiau situacija keitėsi tiesiog akyse ir dabar padėtis šalyje sunkiai kontroliuojama - migrantų pilna visur ir susidaro toks įspūdis, kad niekas nežino, ką su jais reikia daryti. Minėta programa negali išspręsti visų ateities problemų, kurios dar tik laukia. Pavyzdžiui, esu įsitikinęs, kad valdžia bus priversta didinti mokesčius, nes mažinti migrantams mokamų pašalpų dydžio ji tiesiog negali - juk kils didžiulis pasipriešinimas. Neatmesčiau galimybės, kad šitaip koreguoti mokesčių politiką visoms savo narėms lieps Briuselis, tai gresia ir Lietuvai. Nežinau, ar kas nors bus patenkintas, kai dėl migrantų išlaikymo teks skirti iš savo uždarbio papildomų pinigų... Kitas dalykas - kur visus apgyvendinti? Kurti tokias pačias palapinių stovyklas, iš kurių jie pabėgo? Jau dabar atliekamų patalpų migrantams nei Vokietijoje, nei kur nors kitur Europoje nėra, o kiekvieną dieną vien tik į Bavariją atkeliauja tūkstančiai žmonių. Beje, Bavarija visada buvo pats konservatyviausias Vokietijos kraštas, iš esmės palaikantis A.Merkel krikščionių demokratų politiką. Tačiau dabar būtent Bavarijoje mūsų kanclerė yra labiausiai keikiama.

- Tačiau kodėl, jūsų manymu, Europa taip pasyviai stebi konfliktą Sirijoje, iš kurios ir bėga daugiausiai migrantų? Dabar ten kariauja Rusija ir Jungtinės Valstijos, o Europa tarsi apsimeta, kad jos visa tai neliečia. Bet migrantai juk yra aiškiausias įrodymas, kad dar ir kaip liečia...

- Europa ne visai pasyvi. Galime prisiminti, kaip Jungtinė Karalystė bombardavo Iraką arba Prancūziją, kuri dabar lygiai taip pat bombarduoja Siriją. Tačiau šiuo atveju nuo Europos mažai kas priklauso. Rusija tvirtai perėmė iniciatyvą šitame regione, amerikiečiai ten taip pat įsitvirtinę nuo seno ir neketina niekur trauktis. Europos tiesiog niekas neklausia. Kita vertus, šita krizė neatsirado šiaip sau iš niekur nieko ir tikrai ne Europa ją pradėjo. Dabartinė migrantų krizė jau peraugo į trečią, faktiškai nekontroliuojamą, stadiją. Kai žmonės iš Maroko, Tuniso ar Libijos kėlėsi laivais per Viduržemio jūrą, Europai tai nebuvo joks netikėtumas. Šis procesas vyksta jau dešimtmečius, nors ir sunkiai, bet yra kontroliuojamas. Tačiau blogiausia, kad pabėgėliais perpildytos visų aplinkinių šalių stovyklos - Jordanijoje, Turkijoje ar Libane. Jų prastos gyvenimo sąlygos pasiekė tokią ribą, kad daugelis tiesiog neištvėrė ir viską metę puolė stačia galva į Europą. Paradoksas, bet Europoje dabar darosi tas pats - visiškas chaosas. Situacija nekontroliuojama visais lygmenimis. O Europos politikai tokio chaoso tikrai neprognozavo, jiems tai buvo visiškas netikėtumas. Juk kai Vakarų sąjungininkai bombardavo Afganistaną, Iraką ir Libiją, masinės migracijos nebuvo. Jie įsivaizdavo, kad ir Sirijoje sukurs revoliuciją, šiek tiek pabombarduos, nuvers valdžią ir viskas ramiai pasibaigs. Tačiau čia plūstelėjo minios ir visi ES politikai liko netekę amo...

- Kodėl įvairios didžiosios užsienio valstybės, ar tai būtų Rusija, ar Amerika, vis bando eksportuoti į užsienį savąjį „demokratijos“ variantą? Nejaugi jos tokios skurdžios, kad daugiau nieko neturi?

- Iš tikrųjų visos tos pasakos apie „demokratiją“ yra skirtos naivuoliams mulkinti. Tai paprasčiausia amerikiečių propaganda. Europa, deja, yra valdoma iš Vašingtono ir nereikia mums toli keliauti į kokius nors Artimuosius Rytus, pažvelkime į savo regioną. Štai oficialiai „demokratija“ įvesta ir Rumunijoje bei Bulgarijoje, abi šios šalys priimtos į Europos bendriją, formaliai ten veikia visi demokratijos institutai, yra laisvais rinkimais renkama valdžia ir t.t. Tačiau tose šalyse vyrauja netvarka, nesilaikoma įstatymų viršenybės principo, klesti milžiniško masto korupcija. Kam geriau nuo tokios „demokratijos“? Juk žmonės ir iš ten masiškai bėga į turtingesnes šalis, į tą pačią Vokietiją ar Angliją. O kas laimėjo iš to, kad buvo sugriautos tokios valstybės kaip Afganistanas, Irakas ar Libija? Kas dabar laimi iš „demokratijos“ įvedinėjimo Sirijoje? Niekas juk tų žmonių neklausė, nori jie vakarietiškos demokratijos, ar nori taikiai gyventi savo susikurtame pasaulyje. Pagaliau patys amerikiečiai visai atvirai kalba, kad ir jiems ten nereikalinga jokia „demokratija“ - šis žodis transliuojamas tik propagandiniais sumetimais. Iš tikrųjų amerikiečiams reikalingi Artimųjų Rytų turtai, o ne demokratija. Aš jau net nekalbu apie vietos gyventojus, kurie apskritai net nesuvokia šio žodžio prasmės. Jeigu tikrai norima įvesti ten demokratiją, tai įmanoma pasiekti tik didžiuliais pinigais ir esant vidiniam sutarimui, o ne bombomis. Iš išorės to neįveši, nes ir pati demokratija yra skirtinga - amerikietiška, britiška, vokiška ar prancūziška. Kažkodėl apie arabišką demokratiją aš nesu girdėjęs. Jeigu patiems žmonėms to nereikia, tai jokie geri dėdės iš užsienio to nepasieks.

- Tuomet koks viso šio „demokratijos“ eksporto tikslas? Juk sunku patikėti, kad kažkas Amerikoje ar kitur staiga idealistiškai sugalvojo pasiekti amžiną taiką visoje planetoje, o tam reikia, kad visas pasaulis gyventų pagal tą pačią vertybių sistemą?

- Visa tai prasidėjo ne Sirijoje... Plačiąja prasme amerikiečių tikslas buvo sukurti vadinamuosius Naujuosius Artimuosius Rytus, kuriuose valdytų lojalūs JAV režimai. Prisiminkime, kaip buvo kuriami tie „naujieji“ Artimieji Rytai. Džordžas Bušas (George Bush) 2001 metais organizavo invaziją į Afganistaną, 2003-iaisiais jau įsiveržė į Iraką, paskui „demokratizavo“ Somalį, Sudaną, Libiją. Dabar tie patys procesai vyksta Sirijoje ir Jemene. Tačiau blogiausia, kad visur tokia amerikiečių politika patyrė visišką fiasko - ne tik nepavyko sukurti lojalių sau režimų, bet visada regione kilo milžiniškas chaosas, kurio nesugeba sukontroliuoti jau ir Jungtinės Valstijos. Žinoma, iš to chaoso įmanoma gauti šiokios tokios naudos artimiausioje ateityje, pavyzdžiui, eksploatuojant turtingus vietinius gamtinius išteklius, tačiau tolimoje ateityje tai sukuria didžiulę krizę pirmiausia Europoje. Bet kokiu atveju amerikiečiai juk nieko nepraranda - tūkstančiai migrantų į JAV negali patekti, ypač kai Europa yra visai greta...

- Tačiau gal tai tiesiog nepavykęs eksperimentas? Kitaip sakant, JAV administracija galbūt visiškai nuoširdžiai tikėjosi demokratizuoti Artimuosius Rytus ir nesiekė kažkokių merkantilinių tikslų?

- Aš esu linkęs manyti, kad tai buvo daroma planingai ir sąmoningai. Galime paskaityti vieno žymaus JAV generolo Veslio Klarko (Wesley Clark) atsiminimus. O šis generolas buvo gerai informuota figūra, dirbusi JAV kariuomenės generaliniame štabe, buvęs NATO kariuomenės Europoje vadas, buvęs kandidatas į JAV prezidentus. Taigi jis rašo, kad „2001 metais JAV planavo sunaikinti Iraką, Libaną, Iraną, Somalį, Sudaną ir Siriją“. Čia atkreipčiau dėmesį į žodį „planavo“. Padėtis, kurioje atsidūrė šios valstybės, išskyrus Iraną, taip pat akivaizdžiai liudija buvus planą. Tačiau dabar akivaizdu, kad amerikiečių planas žlugo, o vietoj vadinamųjų Naujųjų Artimųjų Rytų atsirado iš esmės nekontroliuojama didžiulė chaoso apimta teritorija. Kol kas šio chaoso išvengė tik Iranas, bet nežinau, ar ilgai tai tęsis. Matyt, tai priklausys ir nuo JAV prezidento rinkimų - jeigu ten valdžią perims jėgos politikos šalininkai, nesunku prognozuoti, kad „demokratijos“ eksportas tęsis ir toliau. O kentės nuo to ne tik demokratiją „importuojančios“ šalys, bet ir visa Europa.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“