1 nuotr.Vašingtono Europos politikos analizės centro vyriausias mokslinis bendradarbis Janušas Bugajskis (Janusz Bugajski) yra įsitikinęs, jog šiuolaikinė Rusija yra silpnesnė, nei atrodo, ir dramatiškai artėja prie subyrėjimo. Įrodinėdamas šią hipotezę analitikas kalba apie stagnaciją Rusijos ekonomikoje ir apie gremėzdišką šios valstybės struktūrą.
Rusijos išpuoliai prieš Ukrainą ir veiksmai mėginant ardyti Vakarų valstybių vienybę rodo, kad Vašingtonui ir Briuseliui nepavyko sutramdyti imperiškų Maskvos siekių, - mano J.Bugajskis. Silpna tarpusavio sąveika, abipusė kritika ir ribotos sankcijos tik stiprina Kremliaus įsivaizdavimą, jog Vakarai yra silpni ir lengvai nuspėjami. Sulaikyti rusiškąjam neoimperializmui reikalinga nauja strategija, kuri smukdytų Rusiją ir leistų sušvelninti tarptautines pasekmes po to, kai ji subyrės, - teigia analitikas.
Jo manymu, su Vladimiro Putino režimu, kuris netrukus pradės skaičiuoti savo trečią dešimtmetį, šalis perėjo iš besiformuojančios demokratijos prie trapaus autoritarizmo. Maskva taip ir nesugebėjo modernizuoti savo ekonomikos, kad galėtų konkuruoti globaliose rinkose. Kremlius gali pasigirti tik pasiekimais dezinformacijos srityje, kurios pagalba Rusija pristatoma kaip stiprėjanti valstybė, neva niekuo nenusileidžianti Jungtinėms Valstijoms.
Iš tikrųjų, analitiko manymu, Rusija išgyvena visuotinį nuosmūkį ir savo negalias maskuoja išoriniais puolamaisiais veiksmais. Rusijos ekonomika merdi. Pasaulio banko duomenimis, bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam asmeniui rodikliais ji užima tik 62-ąją vietą pasaulyje. Net gynybinis Rusijos biudžetas nuolat traukiasi ir dabar tesudaro 10 proc. amerikiečių gynybos biudžeto. Dėl mažų energetinių išteklių kainų, infrastruktūros degradacijos, visaapimančios korupcijos ir finansinių Vakarų sankcijų valstybinės pajamos nuolat mažėja, gyvenimo lygis šalyje krinta, konfliktai visuomenėje stiprėja, o neramumai regionuose auga.
Gremėzdiška Rusijos Federacija susideda iš 85 „subjektų“, iš kurių 22 yra respublikos, kuriose gyvena nerusiškos tautos. Jos yra Šiaurės Kaukaze ir Pavolgyje. Be to, Rusijoje yra regionų su aiškiai ryškėjančiu identitetu ir šie regionai vis labiau tolsta nuo Maskvos. Kremlius mėgina silpninti regionų autonomiją vietoj to, kad vykdytų decentralizaciją ar padėtų jų siekiams. Geriausias to įrodymas yra naujasis kalbos įstatymas, skirtas labiau rusifikuoti pernelyg menkai rusų apgyvendintas respublikas, o taip pat planai sujungti bei likviduoti atskirus regionus. Tai sukelia papildomą pasipriešinimą, taip pat ir „centro“ spaudimą. Stiprėja nepasitenkinimas Kremliaus paskirtais vietos gubernatoriais ir tuo, jog Maskva naudoja regionų išteklius, neduodama jokios grąžos. Tokie regionai, kaip Sachalinas ar Magadano sritis, galėtų tapti savarankiškomis sėkmingomis valstybėmis, jeigu Maskva liautųsi juos eksploatavusi. Ir vis daugiau žmonių vietose tai suvokia. Taip pat suvokiama, jog naujosios valstybės tik laimėtų, kurdamos glaudžius ekonominius ir politinius santykius su kaimynais, nepriklausomai nuo Maskvos, kurios federalinis biudžetas nuolat traukiasi. Infrastruktūros griūtis veda prie to, kad Sibiro ir Tolimųjų Rytų gyventojai vis labiau bus atskirti nuo centro, o tai tik paskatins atsiskyrimo bei suvereniteto reikalavimus.
J.Bugajskis mano, kad tuo metu, kai Maskva siekia suskaldyti Vakarus, Europos Sąjungą ir NATO, Vašingtonui reikėtų remti regioninę ir etninę tapatybę Rusijos viduje. Kad išgyventų, Rusijai reikalinga federalinė demokratija ir stipri ekonomika. Kadangi demokratijos horizonte nesimato, o ekonominės sąlygos prastėja, federalinė struktūra bus vis mažiau valdoma.
Pagal „The Hill“ publikaciją
parengė Ričardas Čekutis
