Politinio netikrumo ir nepasitikėjimo darbotvarkėnuotraukos (4)

2017 gruodžio mėn. 17 d. 11:44:33 Perskaitė 1531

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

 

- Šią savaitę Didžiosios Britanijos Parlamentas nusprendė, kad nuo šiol bet koks Vyriausybės derybininkų susitarimas su Briuseliu dėl „Brexit“ turi būti tvirtinamas Parlamente, antraip tie susitarimai negalioja. Ką reiškia toks sprendimas?

- Pirmiausia tai rodo nepasitikėjimą tiek Vyriausybe, tiek Teresa Mei (Theresa May). Taip pat tai rodo labai rezervuotą vertinimą tų sprendimų, kurie buvo priimti iki šiol ir kurie, daugumos britų parlamentarų nuomone, yra išskirtinai žalingi bei pavojingi Britanijai. Be abejo, tai kartu rodo, kad Parlamentas perima dalį Vyriausybės veiklos kontrolės... Kitaip tariant, tai yra lygiai toks pat apynasris, kokį JAV Kongresas uždėjo Donaldui Trampui (Donald Trump).

- Juk dabar akivaizdu, kad jokio realaus atsiskyrimo nuo ES nebus.

- Nuo pat pradžių buvo aišku, kad „Brexit“ yra tam tikras būdas persiskirstyti jėgas britų partiniame ir politiniame gyvenime, o ekonominiu ir geopolitiniu požiūriu tai buvo labai abejotinos vertės sprendimas... Dabar yra rastas mechanizmas, kaip šitą procesą vilkinti, nepasakant nei „taip“, nei „ne“. Mes esame kalbėję ankstesniuose interviu, kad kiekviena užvilkinta diena kažkam atneša didžiulius pinigus.

- Pažvelkime į musulmoniškąjį pasaulį. Šią savaitę Turkijoje vyko musulmoniškųjų šalių bei organizacijų vadovų susitikimas, kuriame nuspręsta Rytų Jeruzalę paskelbti Palestinos sostine. Kitaip sakant, susipriešinimas tarp JAV, pripažįstančių Jeruzalę Izraelio sostine, ir musulmoniškojo pasaulio peraugo į oficialų lygmenį. Kam viso to reikėjo ir kur tai veda?

- Jeigu D.Trampo ir JAV tikslas buvo šliūkštelėti tūkstančius tonų žibalo į Artimuosiuose Rytuose nuolat rusenančias žarijas, tai jie tą padarė sėkmingai... Priešingu atveju tai buvo kvailystė. Kadangi aš nemačiau kažkokio ilgalaikio JAV politinio pasiruošimo per pastaruosius 8 Barako Obamos (Barack Obama) valdymo metus, taip pat per šiuos metus, kai valdo D.Trampas, tai labai abejoju, ar tai buvo tolimų strateginių tikslų siekiantis sprendimas vėl sukurti naują konfliktinę situaciją regione. Esu įsitikinęs, kad tai yra reaktyvus sprendimas, siekiant išsaugoti savo postą, kai žydiškieji lobistai pareikalavo tam tikros ištikimybės priesaikos per savo įtakas demokratų partijoje. Ir D.Trampas, neturėdamas kur dėtis, tai padarė. O šis sprendimas visiškai atitinka tam tikrą žydiškos strategijos principą, pagal kurį kažką padaryti yra geriau, pernelyg nesigilinant į rezultatą, kurį nuspėti labai sunku ar net neįmanoma, negu sėdėti ir laukti. Todėl šis žingsnis buvo ir žengtas - na ką gi, iš konflikto ir karo visada kažkas laimi daugiau, negu iš tuščio stumdymosi ir badymosi. Todėl musulmoniškų šalių reakcija buvo nesunkai nuspėjama ir logiška. Tai, kad Europos pašonėje bus sugeneruotas naujas konfliktas, europiečiams jokios naudos tikriausiai neatneš, dėl to ir ES lyderiai nebuvo tuo patenkinti. Tačiau čia galiu įžvelgti vienintelę šio D.Trampo žingsnio politinę prasmę: įstumti į tam tikrą priklausomybę aikštingus europiečius.

- O tuo metu to paties D.Trampo atžvilgiu Amerikoje buvo staigiai sukurstytas sekso skandalas, esą jis prieš keliolika metų priekabiavo prie kelių staiga tai prisiminusių moteriškių... Nejaugi daugiau nerasta prie ko prikibti? Juk vargu ar dėl kelių moterėlių staiga pagerėjusios atminties jam bus pradėtas apkaltos procesas...

- Nesvarbu, kuo mušti - ar ilga lazda, ar trumpa, ar akmeniu... Jeigu norima mušti, tai bet kokios priemonės yra geros ir jos tikrai bus pasitelktos. Kadangi pastaruoju metu buvo sukurtas tam tikras nepakantumo moteriškų grožybių glostymui fonas ir net rimti vyrukai už tokius reikalus buvo priversti palikti savo postus, tai D.Trampas ir atsidūrė šioje linksmoje kompanijoje... Na, o tai, kad jis pats ne kartą viešai gyrėsi, jog yra mėgėjas patampyti damas, tai pats prisikalbėjo, nieko čia nepadarysi... Dabar belieka tik atrasti tas damas ir pažadinti jų atmintį... Be abejo, visada atsiras, kas norės tuo pasigirti arba užsidirbti, juolab kad sumokėti už tokius „prisiminimus“ gali abi pusės - tiek D.Trampo, tiek ir jo politinių priešininkų.

- Aptarkime rimtesnius reikalus. Europos Sąjunga šią savaitę pristatė savo naująją gynybos strategiją, t.y. europinių ginkluotųjų pajėgų kūrimą, apie ką buvo šnekama nė vienus metus. Vis dėlto daugelis pasigenda šio naujojo gynybinio darinio santykių su NATO platesnės analizės - ar nebus dubliuojamos funkcijos bei organizacijų užduotys? Ar neatsiras tarporganizacinė trintis bei nesutarimai?

- NATO kaip organizacija per pastarąjį dešimtmetį labai staigiai pasikeitė. Pasikeitė todėl, kad Jungtinės Valstijos pakeitė savo poziciją ir tai buvo, žinoma, didžioji B.Obamos nuodėmė. Kadangi vis deklaruodamos apie savo kaip pasaulinio hegemono vaidmenį JAV staiga sumažino savo įtaką tiek Europoje, tiek Azijoje, pasilikdamos tik tradicinius interesus Ramiojo vandenyno regione. Tai iš karto pajuto pirmiausia europiečiai, kurie staiga liko ir be vado, ir be priedangos. Amerikiečiai tarsi pabandė tai kompensuoti, kurdami gynybinius planus Baltijos valstybėse ar Lenkijoje, bet ta nerimo sėkla jau buvo pasėta. Štai tuomet ir atsirado poreikis pagalvoti apie savo saugumą patiems, tačiau įpročio apie tai galvoti nėra, mechanizmų organizuoti tokio pobūdžio gynybines akcijas taip pat nėra... Jungtinės Valstijos ir apskritai visas anglosaksų pasaulis buvo įpratęs veikti ekspedicinėmis pajėgomis. O Europos pagrindinės valstybės - nei italai, nei prancūzai, nei tie patys vokiečiai - nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nieko efektyvaus ir gerai organizuoto šioje srityje neturėjo. Veikiama buvo tik tokio dydžio junginiais, kaip Prancūzų svetimšalių legionas... Taigi europiečiai, puikiai suvokdami, kas vyksta, pradėjo galvoti apie efektyvią gynybinę organizaciją. Čia reikia prisiminti, kad dar nuo 1990-ųjų tokios idėjos klajojo ir greta NATO visada gaji buvo Vakarų Europos gynybinės sąjungos idėja, kuri pasibaigus šaltajam karui taip ir numirė, nes buvo galvojama, kad to niekam dabar nereikia ir pakaks vieno NATO. O dabar šis klausimas vėl iškilo į paviršių.

- Vėl visą tą gynybinę sąjungą, žinoma, turės „vežti“ Vokietija?

- Žinoma, tai yra tiesiogiai susiję su tam tikru Vokietijos vaidmeniu. Nemaža politikų Vokietijoje jau suvokia, kad jie išaugo iš tų pralaimėto Antrojo pasaulinio karo kelnaičių, kada jiems buvo nepriimtina galvoti apie kokį nors Vokietijos gynybos pajėgų panaudojimą už savo šalies teritorijos ribų ar pan. Jie išaugo tiek, kad turi imtis šios europinės atsakomybės. Ir iš esmės šiandien tai yra psichologinė ir ekonominė problema. Vokiečiai gerus 70 metų ignoravo gynybos poreikį ir šiandien vos pažvelgus į Bundesverą susižavėjimo šūksnių negirdėti... Vokiečiai patys pripažįsta, kad padėtis yra jeigu ne apverktina, tai tikrai reikalaujanti labai didelio savo galimybių peržiūrėjimo. Ir štai šiame kontekste gimsta tos naujos saugumo ir gynybos iniciatyvos. Vertinčiau tai kaip labai teigiamą dalyką.

- Prisiminkime dar Lietuvoje vis dar garbinamą poną Michailą Saakašvilį, kurį kaip tik šią savaitę paleido Ukrainos teismas, nepaisant to, kad jis prokurorų buvo kaltinamas nei daug, nei mažai, o antivalstybine veikla. Taigi - kodėl jį paleido ir ko laukti toliau?


- Tiesą sakant, Petro Porošenkai Lietuvoje pakalbėjus apie kruvinas iki alkūnių M.Saakašvilio rankas ir dabar sulaukus tokio teismo sprendimo peršasi kelios išvados. O teismo sprendimu faktiškai yra sakoma, kad žmogus, nelegaliai perėjęs Ukrainos sieną, viešai paniekinęs Ukrainos pareigūnus, kurstantis žmones nuversti valdžią, nėra pavojingas tokiu laipsniu, kad jį reikėtų izoliuoti nuo visuomenės. Tai rodo tik tiek, kad ukrainiečių valdžia vis dar tiki vieno ar kito veikėjo skambučiais iš Vašingtono, kad M.Saakašvilis atstovauja Ukrainoje kažkam daugiau negu vien tik sau. Tuo metu sveikai mąstančiam pasauliui yra seniai aišku, kad tai yra juokdarys, negalintis niekur kitur realizuoti jokių savo politinių sumanymų. Na, pabandė jis realizuoti save Gruzijoje, kur visiems buvo įgrisę Eduardo Ševardnadzės sėdėjimo valdžioje dešimtmečiai, tai galutinai susikompromitavo, prarasdamas šalies teritorijas. Kai jis pabandė kažką padaryti kitoje vietoje, tai iškart paaiškėjo, kad M.Saakašvilis yra politinis nulis ir nieko nesugebantis nuveikti asmuo. Bet Ukrainos valdžiai vis dar baisu prisipažinti patiems sau, kad tokį „lūzerį“ jie buvo priėmę, iškėlę į aukštybes ir patys apie jį kūrę mitus. Dabar valdžiai baisu kovoti su savo pačių susikurtu mitu. Net nereikia abejoti, kad tai nebuvo teismo sprendimas - tai yra tiesiog telefoninės teisės realizavimo rezultatas.

- Dabar kaip tik lankotės Ukrainoje. Kokios ten žmonių nuotaikos šiuo klausimu?


- Galiu pasakyti, palinksmindamas mūsų skaitytojus, kad naktis M.Saakašvilio „protestų“ palapinėje kainuoja 1000 grivinų, t.y. maždaug trisdešimt kelis eurus... Ir net mokant tokius visai neblogus Ukrainos masteliais pinigus, norinčiųjų „protestuoti“ daugiau nei keli šimtai veikėjų neatsiranda... Paskutiniai pasistumdymai prie teismo aiškiai parodė, kad, išskyrus kelis šimtus žmonių, kuriems yra mokama už tokią veiklą, kitų entuziastų neatsiranda. Galite įsivaizduoti: „protestų“ naktis kainuoja 30 eurų, o reikia surinkti mažiausiai tūkstantį žmonių, kad tai kažkaip daugmaž padoriai atrodytų, vadinasi, bendrai naktis kainuoja 30 tūkstančių. O tūkstantis žmonių tokiam miestui, kaip Kijevas, yra niekai - rimtesni įvykiai čia prasideda nuo galimybės sutelkti 25-30 tūkstančių žmonių. O jeigu tai yra perkama akcija, tai nėra labai lengva. Taigi, M.Saakašviliui reikia ieškoti naujų finansavimo šaltinių...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net