Lietuviškai kalbantis Jūrmalos meras

2010 rugpjūčio mėn. 08 d. 14:00:01 Perskaitė 839

Ilgametis neurochirurgas Romualdas Ražukas šiemet pradėjo vadovauti Jūrmalos miestui. Latvijos kurorto meras tikina, kad Lietuvą jis dažnokai pateikia kaip pavyzdį, kuris būna nenuginčijamas argumentas. Beje, visą laiką prie jūros svajojęs gyventi ryškus Latvijos visuomenės veikėjas dabar sūria Baltijos pakrante brenda labai retai.

DOSJĖ

GIMĖ 1955 m. lapkričio 19 d. Vilniuje

IŠSILAVINIMAS Baigė Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Studijavo aspirantūroje Maskvoje. Apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją.

VEIKLA
Medicinos mokslų daktaras, neurochirurgas. Ryškus Latvijos politikos veikėjas. Latvijos atgimimo judėjimo - Tautos fronto valdybos narys, pirmininkas.

1997 m. Rygos dūmos deputatas, Latvijos kelio frakcijos pirmininkas. 1998 m. Latvijos Saeimos deputatas, tris kartus - Baltijos Asamblėjos pirmininkas. 2001-2002 m. Latvijos Saeimos pirmininko pavaduotojas. 2003 m. Latvijos gynybos ministerijos Tarptautinių santykių departamento darbuotojas. 2009 m. išrinktas Jūrmalos Dūmos nariu ir frakcijos lyderiu. 2010 m. išrinktas Jūrmalos miesto meru.

ŠEIMA
Žmona Inguna, Latvijos universiteto Medicinos fakulteto docentė. Dukra Danutė, sūnus Martynas.

- Tiesa, kad prieš 25 metus į Jūrmalą jus paviliojo meilė būsimai žmonai?

- Vilniuje baigęs Medicinos fakultetą, Maskvoje baigiau aspirantūrą, apgyniau disertaciją. Bendrabučio komendantė mane apgyvendino šalia vienos Latvijos aspirantės. Ilgai mudu šalia vienas kito gyvenome be ypatingos draugystės. Tačiau vienu momentu supratome, kad turime daug bendrų intelektinių, kultūrinių, lemtingų panašumų. Reikėjo kur nors gyventi ir dirbti, Vilniuje tokių galimybių nebuvo. Universitetas man nesuteikė mokslininko ar dėstytojo darbo vietos. 9 mėnesius dirbau ten gydytoju traumatologu. Kai Rygos medicinos institute atsirado laisva mokslo darbuotojo vieta, buvo kur gyventi, todėl persikėlėme į Jūrmalą.

- Kaip nusprendėte įsitraukti į Latvijos politinį gyvenimą?

- 1986-ieji, M.Gorbačiovo atvirumo laikotarpis, nors milicija dar gaudė, mušė žmones, susirinkusius prie Laisvės paminklo. Tačiau nebebijojome, ėjome į karių kapines, protestavome prieš celiuliozės fabriką, teršiantį gamtą. Vėliau prasidėjo tautinių mažumų kultūros draugijų atkūrimo epopėja. Tapau pirmuoju Latvijos lietuvių kultūros draugijos pirmininku. Patekau į Liaudies fronto dūmą, vėliau - į valdybą, o 1990-aisiais buvau išrinktas ir antruoju Latvijos liaudies fronto pirmininku.

- Kas paskatino kandidatuoti į Jūrmalos mero postą?

- Jūrmaloje gyvenu nuo 1986-ųjų. Labai išgyvenau, kai pastaraisiais metais miestą krėtė skandalai, savivaldybė nedirbo miesto labui, kriminalinės bylos iškeltos net trims merams. Norėjosi, kad pagaliau būtų panaudotas milžiniškas Jūrmalos potencialas. Tai - žymus kurortas, turintis dviejų šimtmečių istoriją. Pavyzdžiui, Lietuvos įstatymuose aiškiai apibrėžiama kurorto sąvoka. Druskininkai, Palanga, Kuršių nerija yra paskelbti kurortais. Tai reiškia valstybines garantijas, Europos struktūrinių fondų lėšas. Jie vystosi, klesti ir žengia į priekį. Latvijoje nėra kurorto įstatymo, todėl mes patys jį parašėme, įteikėme Ekonomikos ministerijai ir stengiamės visokeriopai pasiekti, kad kurortai šalyje pakiltų iki valstybės prioriteto lygio, gautų lėšų ir pagaliau duotų pelną Latvijos ekonomikai.

- Tuomet kas tam kaišioja pagalius į ratus?

- Tie, kurie nenori dalytis. Nežinau kaip Lietuvoje, bet Latvijoje Europos struktūriniai fondai jau tapo bendro biudžeto dalimi. Jei tarp prioritetų būtų ir kurortų veikla, kitiems reikėtų susiveržti diržus.

- Ar siekiant užsibrėžtų tikslų vietiniai jums neprikaišiojo, kad esate lietuvis?

- Šį klausimą buvo galima užduoti 1990-ųjų vasarą, kai mane išrinko Liaudies fronto pirmininku. Galbūt kokie nacionalistai ir galvojo. Kiekvienoje visuomenėje yra radikalų. Tačiau lietuviai Latvijoje yra labai gerbiami. Mūsų tautų draugystė ir šilti jausmai liepsnoja nuo senų laikų. Šių dviejų šalių žmones labai suartino bendra istorija, kančios, trėmimai, okupacija. Nors ir seniau latviai demonstravo didelę pagarbą lietuviams. Pavyzdžiui, mano šviesaus atminimo uošvio tėvas buvo Ivaras Kęstutis, o jo tėvas buvo Gediminas. Tendencija palaikyti istorinius ryšius su lietuviais tęsiama jau daug kartų. Pagarba Lietuvai buvo visada, o dabar ji yra didžiulė. Nėra didesnio argumento, kaip pasakyti: “Žinote, Lietuvoje taip padarė, kodėl mes taip nedarome?”

- Prabilote apie vardus - savo vaikams taip pat suteikėte lietuviškus. Ar dėl to su žmona teko eiti į kompromisus?

- Dukrelė gimė pačiu tamsiausiu laiku - barikadų metais, sausio 23-iąją. O pas mus Latvijoje sausio 20-ąją buvo kruvini įvykiai. Tuomet žuvo 5 žmonės, įvyko Vidaus reikalų ministerijos šturmas. Kai dukrelė gimė, televizijos diktorė pranešė, jog Romualdo Ražuko ir Ingunos šeimoje gimė mergaitė - kaip geras ženklas, kad karo nebus. Tuomet mes iš žmonių gavome kelis šimtus sveikinimų, pirštinaičių, megztukų. Dėl nesuprantamo įsitikinimo man atrodė, kad ji turi būti Danutė. Ne tik dėl to, kad ji buvo istorinė asmenybė, kunigaikščio Kęstučio duktė. Be to, Danutė yra dažnai aptinkamas vardas ir Latvijoje. Sūnaus vardas Martynas man buvo labai priimtinas. Rudenį Latvijoje labai populiari Martyno šventė.

- Kiek žinau, šeimoje tarpusavyje bendraujate latviškai, tačiau žmona puikiai moka ir lietuvių kalbą?

- Žmona lietuviškai kalba labai gerai, bendrauja su giminaičiais, svečiais, Lietuvos ambasadoriumi. Vaikai galėtų mokėti ir geriau. (Šypsosi.)

- Nors gyvenate prie pat jūros, retai kada prie jos užsukate. Kodėl?

- Manau, kad taip yra visiems prie jūros gyvenantiems žmonėms. Kol gyvenau Vilniuje, su mama važiuodavome į Palangą. Kaip mes tos kelionės laukdavome, išgyvendavome, kad tik orai būtų geri. Svajojau gyventi arčiau nei 300 kilometrų nuo jūros. Tačiau apsigyvenęs Jūrmaloje prie jūros apsilankau kokius tris kartus per sezoną. Pakanka ją girdėti ir žinoti, kad ji yra šalia.

- Ar nepasiilgstate mediko darbo?

- Labai pasiilgstu ir dėl to išgyvenu. Nes tai - mano amžiaus profesija. Neurochirurgu dirbau beveik 20 metų. Bet gyvenimas taip susiklostė, kad mane traukė prie visuomeninių, politinių santykių. Keletą kartų grįžau į mediciną. Bet paskutinįkart - 2000-aisiais, kai mane išrinko Saeimos pirmininko pavaduotoju, supratau, kad nebegaliu pakelti ir medicininės, ir visuomeninės veiklos. Vienoje ar kitoje profesijoje būtų nepavykę išvengti klaidų.

- Šiaip ar taip, pasirinkote altruistinį gyvenimą...

- Nežinau, ar tai altruizmas, greičiau - idealizmas. Kam kas reikalinga. Vieni nori krautis turtus, kitas patiria pilnatvę už savo darbus sulaukdamas žmonių pripažinimo. Pasaulis negalėtų egzistuoti, jei visi tik krautųsi turtus ir nesidomėtų visuomeniniais dalykais.

- Galėtumėte išduoti savo sėkmingos veiklos paslaptį?

- Pirmiausia - gimiau pačiu laiku. Augau revoliucijos metais. Tada dauguma žmonių kai ką pasiekė be ilgo kopimo karjeros laiptais. Antra - idealistinė pakraipa. Kaip pas mus Latvijoje sakoma, esu be skeletų spintoje. Darbą Jūrmaloje pasirinkau sąmoningai. Galima buvo dar kartą eiti į Seimą, bet nebenorėjau. Buvau Seimo pirmininko pavaduotoju, ką dar ten galėčiau nuveikti? Juk tuomet viskas buvo kitaip, ėjome į NATO ir Europos Sąjungą. Matydamas, kas vyksta Jūrmaloje, - nesibaigiantys skandalai ir korupcija, pamąsčiau, kad suradę sąžiningų bendraminčių miesto labui galėtume bandyti ką nors keisti.

- Neužkrėtė buvusio Bogotos mero, lietuvio Antano Mockaus kandidatavimas į Kolumbijos prezidentus?

- Oi, ne. Ir Jūrmaloje turiu dar daug darbų. (Šypsosi.) Nors ir sunku, jaučiamas labai didelis pasipriešinimas. Tačiau kiekvieną dieną su malonumu einu į darbą. Nes esu įsitikinęs, kad galima dirbti kitaip ir žmonėms tai įrodyti.

Parengta pagal "Vakaro žinių" priedą "Geras!"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net