Kas paspaus stabdžio pedalą branduolinio ginklo lenktynėse?nuotraukos (4)

2019 liepos mėn. 14 d. 07:26:46 Perskaitė 1120

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos analitikas, saugumo politikos ekspertas Ignas Stankovičius.

 

- Naujai paskirtoji Europos Komisijos pirmininkė Ursula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) pastaruoju metu kelia vis daugiau klausimų dėl „Brexit“ - jos manymu, britų pasitraukimo procesas gali būti dar kartą atidėtas, o kartu ji dar sugeba „išreikšti viltį“, kad galbūt britai niekur nesitrauks... Ko vertos tokios kalbos?

- Mano galva, tos kalbos rodo bendrą nuostatą, kuri vyrauja kontinentinėje Europoje. O nuostata yra tokia: nepaisant visų Didžiosios Britanijos „judesių“ dėl atsiskyrimo, reikia vėl pradėti kalbėti apie Europos struktūrų tobulinimo reikalus ir savotiškai pakviesti britus prie to prisidėti, gerai pagalvoti dar kartą, ar tikrai jiems reikia trauktis. Manau, tai aktyvina tą dalį britų visuomenės, kuri pasisako prieš „Brexit“.

- O kokia praktinė tokių kalbų pusė? Tarkime, ES šalininkai Britanijoje suaktyvės, bet juk mažai kas abejoja, kad naujuoju britų premjeru taps griežtosios „Brexit“ linijos šalininkas Borisas Džonsonas (Boris Johnson), kuris iš esmės ir pradėjo šį procesą. Nejaugi tikimasi, kad naujoji ES vadovybė jį taip sužavės, kad šis nuspręs niekur neiti?

- Atkreipčiau dėmesį, kaip B.Džonsonas palengva švelnina savo toną... Savo laiku jis buvo labai kategoriškas, bet dabar supranta, kad jeigu jis ateina prie vairo, kurį turi teisę sukinėti, kartu ateina ir atsakomybė už rezultatus. Jeigu bendra ekonominė situacija Jungtinėje Karalystėje pablogės (o ji tokiomis aplinkybėmis niekaip negali pagerėti), kris eilinių britų nuotaikos dėl savo ateities bei saugumo, o toks pojūtis visuomenėje tik stiprės, tuomet aš jam, kaip šalies vadovui, nepavydžiu... Nes visi, net ir jo buvę rėmėjai, pasisakę už „Brexit“, mėtys į jį akmenis. Todėl dabar jam reikia galvoti, kaip tas procesas turi vykti, kad tai pernelyg nebūtų skausminga visai britų visuomenei. Daug kas priklausys nuo pačių britų - kaip jie tarpusavyje šnekėsis. Nes kietas pasakymas, jog galime išeiti ir be sutarties, pasirodžius neigiamiems ekonominiams rezultatams (o tai neišvengiama), gali grįžti bumerangu - jeigu tai visuomenę palies stipriai, B.Džonsonas savaime pavirs atpirkimo ožiu. Jis ir pats tai supranta.

- Kadangi pradėjome pokalbį nuo britų reikalų, prisiminkime ir šios savaitės diplomatinį skandalą, po kurio teko atsistatydinti britų diplomatui, nutekintuose raštuose aiškinusiam, jog Amerikos vadovybė, įskaitant visą prezidento administraciją, yra neįgali. Ar tai atsitiktinis skandalas? O gal kažkas specialiai pasistengė sukiršinti du artimiausius sąjungininkus?

- Ar tai buvo atsitiktinumas, ar piktavališkumas, ar suplanuotas užmanymas (tarsi kažką pasakant, tarsi ir nepasakant) - esmės nekeičia, kadangi tai jau pasakyta. Nemanau, kad mes matysime kažkokias tolimesnes ypatingas reakcijas. „Neįgalumą“ vieni kitiems priskirti gali tiek britai, tiek amerikiečiai. Mes jau ne kartą girdėjome ir patį D.Trampą sakantį, kad jo opozicijoje esantys politikai yra neįgalūs ir nieko nesugeba padaryti, tą patį apie D.Trampą kalba ir jo oponentai... Todėl nemanau, kad toks pasakymas turės kažkokių gilesnių rimtų pasekmių. Tiesiog tai yra naudinga žurnalistams, kurie turi apie ką rašyti ir kalbėti su tam tikru aštriu prieskoniu - bet tai yra tik prieskonis, ne daugiau.

- Tuo metu D.Trampas maždaug kas dvi dienas vis nepamiršta pagrūmoti Iranui, o dabar kalba apie dar labiau griežtinamas sankcijas. Iranas savo ruožtu didina urano sodrinimo apimtis ir nė neketina nuolaidžiauti. Ar yra išeitis iš šios aklavietės? Juk negali priešprieša tęstis iki begalybės?

- Man tai panašu į nelegalias gatvių varžybas, kai vienas į kitą visu greičiu lekia automobiliai ir pralaimi tas, kuris pirmasis nuspaudžia stabdžius... Kobros gąsdina, pūsdamos savo kapišonus. Šiuo požiūriu Iranas šantažuoja visus: sodrinsime uraną, kiek norėsime... Iranas pirmiausia šantažuoja Europą, kad ji užtikrintų Irano izoliacijos, kurią kuria ir organizuoja Jungtinės Valstijos, deblokavimą. Taigi, Europa tarsi lieka kalta ir jeigu ji nesugalvos, kaip iraniečiams išvengti amerikiečių sankcijų, tuomet Iranas ir toliau žengs per visas iki tol nubrėžtas raudonas linijas... Nei viena, nei kita pusė šiuo atveju nesupranta, kad tokie gąsdinimai nieko negali paveikti - dabar reikalingi veiksmai. Amerika savo veiksmą padarė. Dabar tik klausimas: ar Europa pasiduos Irano šantažui? Juk Iranas siunčia aiškią užuominą, kad kuria jau ne tik branduolinį kurą energetikai, o medžiagą branduoliniam ginklui. Jeigu Europa pasiduoda ir sudaro sąlygas veikti Amerikos sankcijoms, tuomet būsiu labai nustebęs....

- O ko čia stebėtis? Juk pati Europos užsienio reikalų komisarė Federika Mogerini (Federica Mogherini) dar neseniai pasakojo, jog reikia sukurti alternatyvią mokėjimų sistemą, kurios nekontroliuotų amerikiečiai, kad būtų galima atsiskaityti už Irano naftą...

- Visiškai teisingai, bet kada ji tai sakė? Sakė tada, kai Iranas dar nebuvo pažeidęs sutarties sąlygų. O Iranas dabar sako, kad Europa tik šneka ir nieko nedaro... Lyg jie nesuprastų, jog ES sprendimų priėmimo mechanizmai yra komplikuoti ir lėtai veikiantys. Tai tiesa, bet nepasakyčiau, kad jie nėra efektyvūs... Štai kažkada šnekėjome apie sankcijas Rusijai ir tuomet tikrai buvo daug skeptikų, sakančių, jog tai neveiks. Tačiau sankcijos visada yra tramdomieji marškiniai, kurie užsiveržia palaipsniui, o kai tik juos apvelka, tai diskomforto nelabai ir jaučiasi... Bet su kiekvienu iškvėpimu jie vis labiau susitraukia, kol daugiau negali įkvėpti. Taip veikia sankcijos, turi praeiti nemažai laiko. Irano nekantrumas, gąsdinant ES, yra jeigu ne strateginė, tai tikrai taktinė klaida. Iranas tarsi pats vysto ir provokuoja situaciją, visaip ją aštrindamas, matyt, tikėdamasis, kad nebus atoveiksmio. O ką gali daryti Iranas? Pirmiausia jis nuolat gąsdina Izraelį, periodiškai paaiškindamas, jog Izraelio valstybė turi būti panaikinta, nes ji neturi teisės egzistuoti palestiniečių žemėse. O reakcija į tokias provokacijas gali būti labai rimta: D.Trampo administracija galbūt netgi to paties Izraelio rankomis gali suduoti rimtą smūgį Irano branduoliniams centrams, pareikšdama, kad jeigu jūs sodrinsite uraną ir toliau, mes stabdysime šį procesą jėga. Žinoma, niekas nenori tiesioginio konflikto, kuris ganėtinai purvinas, nes susijęs su radioaktyviomis branduolinėmis medžiagomis. Kas pirmas nuspaus stabdžius? Čia labai sunku pasakyti... Tikriausiai Europa, kuri nespaudžia ir gazo pedalo.

- Bet pastatykime save į Irano vietą - štai visi kaimynai iš visų pusių turi branduolinį ginklą: Pakistanas, Indija, Kinija, Rusija, Izraelis... Kodėl negalima jo turėti Iranui, kuris tokiomis aplinkybėmis darosi ypač pažeidžiamas ir kuris pastarąjį šimtmetį jokio karo nėra pradėjęs?

- Kaip organizmas ginasi nuo infekcijos? Juk mes visi turime tam tikrą kiekį įvairių bakterijų, bet kol imuninė sistema veikia, tol mes nesergame... Taip ir čia. Klausimas: ar padaryti branduolinį ginklą konvenciniu, tai yra, jį galės turėti visi, kas tik gali pasigaminti, o tada komerciniais pagrindais perkam-parduodam, gaminame medžiagas ir krypstame į konkretų chaosą... Kitas variantas - griežto apribojimo sistema, kuri dabar traška per siūles. Kaip atsirado branduolinis ginklas Šiaurės Korėjoje? Kaip Pakistanas sugebėjo pavogti technologijas? Kaip kinai susikūrė branduolinį ginklą? Kinai tai padarė per tuos pačius amerikiečius, masiškai siųsdami ten mokytis savo vaikus branduolinės fizikos, technologijų, po to sutartu laiku visi buvo iškviesti atgal ir sukūrė Kinijos branduolinį ginklą. Tai rodo, kad apskritai šių laikų supratimas ir žinios apie, primityviai pavadinkime, atominės bombos sukūrimą nėra kažkoks stebuklingas dalykas, ko negalėtų pasidaryti daug kas. Bet egzistuoja tokių technologijų ir cheminių, branduolinių bei biologinių ginklų neplatinimo idėja, kuri dar kažkiek sulaiko nuo visuotinio chaoso. Šią idėją jau pažeidė Pakistanas, kuris pavogęs technologijas jas pats ir išplatino. Izraelis tikriausiai susikūrė tokį ginklą pats, o žydų mokslininkai yra plačiai pasklidę po pasaulį ir turi tam reikalui pakankamai intelekto bei potencialo. Beje, net mūsų Ignalinos branduolinis reaktorius yra specialiai pritaikytas branduolinio ginklo kūrimui - jeigu nebūtume uždarę, mes galėjome gamintis radioaktyvų plutonį, skirtą bombai pagaminti... Taigi kai šioje „rinkoje“ atsiranda dar vienas papildomas žaidėjas, kuris dar grasina aplinkiniams kaimynams, tiesiog reikia kažkaip tai stabdyti. Tame regione tik Turkija dar neturi branduolinio ginklo, tai gal leiskime ir jiems? Tuomet Sirijai, visoms arabų šalims ir t.t., o tada visi mosikuoja branduoliniu vėzdu ir vėl turime mano minėtas automobilių varžybas, kuriose karštos galvos nenori spausti stabdžio pedalo ir laukia, kam neatlaikys nervai... O kai tai nutiks, tuomet atominė bomba, atsakomieji smūgiai ir dar viena, šįkart radioaktyvių, spinduline liga sergančių, migrantų banga plūstels į Europą, kuriai reikalinga skubi medicinos pagalba... Po tokių dalykų turėtų keistis visa pasaulio politinė ir socialinė sąranga.

- Šią savaitę Volodymyras Zelenskis pasiūlė Vladimirui Putinui pasikalbėti, kam priklauso Krymas ir kieno kariuomenės nėra Donbase... Kaip manote, ar V.Putinas sutiks? Ar pasiūlymas bus tyliai ignoruojamas?


- Manau, dabar intensyviai tai svarstoma. Ant svarstyklių lėkštės guli galimybė pralošti arba išlošti viešuosius ryšius, jeigu tokie debatai būtų vieši. Žinoma, aš netikiu, kad V.Zelenskis, susitikęs su V.Putinu, staiga ims ir visas problemas išspręs. Pernelyg giliai tos konflikto rūdys yra įsigėrusios į abipusius santykius, kad tai būtų įmanoma. Todėl toks susitikimas tiesiog virstų varžytuvėmis, kuri pusė surinks daugiau politinių taškų. Jeigu V.Putino komanda pasvers, kad V.Zelenskis nėra patyręs politikas ir jie gali tokiuose debatuose jį parklupdyti, tuomet yra šansų, kad rusai sutiks. Jeigu pabijos, kad buvęs komikas gali V.Putiną mandagia forma pastatyti į kvailą padėtį, tuomet nesutiks. Jeigu toks susitikimas vis dėlto įvyktų, konkretiems sprendimams tai turėtų tik minimalią įtaką. Žinoma, visada galima pasirinkti tokią taktiką: mes dabar staigiai konflikto išspręsti negalime, bet galime keisti proceso kryptį ir pradėti kalbėtis su kiek didesne pozityvo doze, kada abi pusės demonstruoja, jog mėgina gerinti ten gyvenančių žmonių padėtį, tačiau supranta, kad šios ligos neišgydysi viena tablete... Taigi, reikia peržiūrėti ankstesnius Minsko susitarimus, surasti tas klaidas, dėl kurių jie neveikia ir jas ištaisyti, performuojant visą jų įgyvendinimo programą. Galbūt tokiame susitikime būtų svarstoma, ar gali konflikto zonoje atsirasti neutralūs Jungtinių Tautų taikos palaikymo daliniai, griežtai atskiriantys kovojančias puses, taip pat, kaip ir kieno bus kontroliuojama Ukrainos-Rusijos siena konflikto teritorijose... Visa tai gali būti susitikimo darbotvarkėje, tačiau pirmiausia reikia atsakyti sau patiems į klausimą: ar susitikimas reikalingas tik dėl politinių taškų, ar dėl konstruktyvaus noro spręsti problemas? O kol kas V.Zelenskis demonstruoja Ukrainos žmonėms, kad jis imasi žingsnių, nebėga ir nevengia kontaktų su V.Putinu, siūlo jam paleisti tuos rusų suimtus jūrininkus ir t.t. Čia gali būti dar viena situacija, kai abi pusės kažką suplanuoja ir abi iš šio susitikimo šiek tiek laimi. Pavyzdžiui, V.Putinas tokiu atveju laimi geresnį požiūrį į save tos visuomenės dalies, kuri nenori tolimesnės konflikto eskalacijos ir karo su „broliška Ukraina“, nenori tarpusavio žudynių. O V.Zelenskio atveju yra analogiškai - Ukrainoje taip pat netrūksta tokių žmonių, kurie nenori pyktis su rusais, ypač rytinėje šalies dalyje. Taigi šiuo atveju interesai gali sutapti ir tuomet susitikimas įmanomas, jeigu tik nebus abipusio noro sumušti kamuolius į priešininko vartus. Tačiau, mano supratimu, visa tai prieštarauja V.Putino interesams, nes jam yra naudinga palaikyti užšaldytą konfliktą, tam tikrą rusenantį jo židinį su minimaliomis ekonominėmis išlaidomis.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net