respublika.lt

Kas pasikeitė po Paryžiaus teroro?

(0)
Publikuota: 2015 lapkričio 29 08:08:06, Respublika.lt
×
nuotr. 1 nuotr.
Kas pasikeitė po Paryžiaus teroro? EPA-Eltos nuotr.

Per teroristų atakas Paryžiuje žuvo apie 130 žmonių, dar šimtai buvo sužeista. Prancūzijos sostinėje paskelbta nepaprastoji padėtis, buvo uždaryta daugybė švietimo, kultūros įstaigų, gatvės pilnos ginkluotų kariškių ir policijos. Po šių įvykių pasikeitė daugybės valstybių žmonių požiūris į pabėgėlių priėmimą, integraciją. O mūsų pasikeitė?

 

Apie tai diskutavo ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo svečiai Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, Seimo narys, krašto apsaugos ministras Juozas OLEKAS, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas SADECKAS, dabartinis Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, taip pat buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Saulius PEČELIŪNAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Teroristų išpuoliai - vis dažnesni ir vis arčiau mūsų. Kaip tie procesai plečiasi?

J.OLEKAS: Iki šiol teroro aktai daugiausia buvo vykdomi tose valstybėse, kur vykdavo teroristų kovos - Sirijoje, Irake. Ginkluotos atakos Paryžiuje, karo plitimas iš terorizmo židinių į kitas valstybes rodo, kad teroristai keičia savo veiklos pobūdį ir stiprina ginkluotą agresiją kitose valstybėse prieš civilius gyventojus, taip bandydami pritraukti didesnį dėmesį. Tikimasi, kad bus vykdomi jų reikalavimai, todėl mums būtina imtis visokeriopų priemonių. Reikia kovoti ir su pačiais terorizmo židiniais, su jų ideologija, kad žmonės nepersiimtų jų tikėjimu, ir didinti saugumą kiekvienoje iš mūsų valstybių, kad užkardytume panašius teroro aktus.

A.SADECKAS:
Įtampa prasidėjo 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Dabartinę situaciją vertinčiau kaip tęsinį. Tai nuosekli teroristinių organizacijų veikla. Kokie gi yra jų tikslai? Pirmas jų įvardijamas tikslas - atkeršyti toms valstybėms, kurios neleidžia jiems elgtis taip, kaip nori. Antras tikslas - pasaulinis kalifatas. Jie siekia užimti teritorijas, įdiegti savo ideologiją. Kai mes kalbame apie jų integraciją į vieną ar kitą Europos valstybę, turime pripažinti, kad atvykėliai gyvena savo bendruomenėse, net būna, kaip rodo pastarieji įvykiai, ten augę ir mokęsi. Tai ir yra dvi problemos, mano supratimu. Nuo tų dviejų problemų priklauso, koks bus atsakymas į klausimą, kiek pasiseks išnaikinti „Islamo valstybę“. Prisiminkime: o kur ji buvo nugalėta? Irake? Ne. Afganistane? Ne. Taigi mūsų laukia labai rimtas ir įvairiapusis karas. Kaip sakė ministras, reikia taikyti visokeriopas priemones, kad neleistume jiems įgyvendinti minėtų tikslų.

Čia gal nelabai tinka tai sakyti, bet prisimenu, kaip labai seniai, dar Tarybų Sąjungoje, buvo toks pakankamai laisvas laikraštis „Literaturnaja gazeta“, kurį visi skaitė. Ir jame prieš 30 metų buvo straipsnis „Ateis žalia islamo vėliava“, kurį parašė islamo problematika domėjęsis žymus publicistas. Visi stebėjosi, atrodė, koks absurdas, kokia vėliava gali ateiti iš tų islamo valstybėlių? Ir štai dabar tai virsta tikrove.

A.PAULAUSKAS: Gal reikėtų kiek globaliau pažiūrėti į Artimųjų Rytų katilą. Kaip jis susiformavo? Tai atsitiko ne šiandien ir ne vakar, o jau prieš kelis dešimtmečius. Tas katilas niekaip nei sprogsta, nei verda. Jei istoriškai pažvelgtume, tiek prancūzai, tiek anglai braižė Artimųjų Rytų valstybių linijas žemėlapyje, nelabai atsižvelgdami į kokius nors istorinius, gentinius bruožus, o tiesiog taip, kaip jiems tuo metu atrodė. Taip gimė Sirija, Irakas, Iranas. Tų valstybių priešaky buvo diktatoriai, kurie labai aiškiai žinojo, ko jie nori, o visuomenės buvo iš esmės skurdžios, neišsilavinusios, neturėjo darbo. Kai diktatoriai buvo nuverčiami, atsirado kariškių klasė, kuri neturėjo kuo užsiimti, todėl vėliau ideologai, kariai lipdė tam tikrus darinius. Taip gimė „Al Qaeda“, kitos teroristinės organizacijos.

Po kurio laiko tokios grupuotės suprato, kad konvencinio karo garbingai kariauti jos negali, todėl pasirinko teroristinę taktiką. „Islamo valstybę“ inicijavo Irako kariškiai, kurie Sadamui Huseinui (Saddam Hussein) žlugus ieškojo, kur jiems pritaikyti savo žinias. Taip atsirado ideologai, kurie galėjo suformuoti pasaulinio kalifato ar bet kokią kitokią idėją, bet juos sieja ne valstybės ribos, o religinės, gentinės tradicijos, jiems konkreti valstybė nėra labai svarbi. Jie tikėjosi be jokio pasipriešinimo žudyti savo žmones, todėl kai jiems pradeda priešintis tie patys amerikiečiai, prancūzai, visi kiti, kurie sako: „Na, nežudykit jūs savo žmonių, kodėl jūs žudot?“, jie ėmė kerštauti. Kerštauti jiems lengva, nes jų diasporos labai didelės - iš Maroko, Alžyro, Irako, kitų valstybių. Ir, kaip matome, tie žmonės, kurie gyvena Belgijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, niekada taip ir netampa tų šalių piliečiais. Jie nesukuria jokio identiteto.

Kaip man sakė vienas rusas Lietuvoje: „Aš - nei rusas, nei lietuvis. Kai nuvažiuoju į Rusiją, manęs nelaiko tikru rusu, o jūs nelaikote manęs lietuviu.“ Jis nepriima nei vieno, nei kito tikėjimo ir yra iš esmės „tuščias“, piliečiu jis netampa. Ir tada atsiranda verbuotojai, visokios teroristinės stovyklos, kurios tokius žmones pakviečia, apmoko, ideologiškai doktrinuoja. O kai grįžta čia, jis jau eina sprogdinti, jis - jau paruoštas teroristas.

Šių grupuočių veikimo būdas yra teroristiniai aktai ir, kaip rodo naujausia informacija, tokie aktai bus labai plačiu mastu vykdomi. Jau ir Amerikos žvalgybos institucijos pranešė, kad įvairiuose regionuose bus laukiamas didžiulis pavojus. Tai bus jų kovos būdas iš nevilties, nes su jais pradėta rimtai kariauti. Jie suprato, kad tai jų agonija, ir kaip įspeistas į kampą gyvūnėlis tokiu būdu elgiasi.

Bet iš „Islamo valstybės“, kaip dabar paaiškėjo, mes perkame naftą. Ne mes tiesiogiai, bet gal per penktus ar šeštus asmenis galime ir pas save atsivežti. Pasirodo, su jais ir ginklais prekiaujama, neviešai, aišku, bet per juodąją rinką jie tiekiami. Jeigu tikrai susitartume ir nepirktume naftos, nemaitintume ginklais, visiškai izoliuotume, jeigu būtų vykdomi tikslūs bombardavimai iš oro, kurie kerta per finansinį jų pagrindą, aišku, pakirstume jų galią greičiau.

G.JAKAVONIS: Vienas iš Paryžiuje veikusių teroristų buvo atvažiavęs iš Graikijos. Iš ten mūsų valdžios atstovai dabar kviečiasi pabėgėlius pas save... Raginant visuomenę priimti pabėgėlius buvo pavartotas žodis „nedemonizuokime“. Kiek turėtų keistis mūsų požiūris į pabėgėlius po teroro aktų Paryžiuje?

J.OLEKAS: Mes tiesiog dar kartą pajutome, kad kiekvienoje valstybėje grėsmė įvykdyti teroro aktą yra gan reali. Todėl prižiūrėti savo valstybę labai svarbu, tam reikia skirti pakankamą dėmesį. O visuomenė ir įvairių institucijų atstovai turi tai be panikos suprasti ir tam rengtis. Man atrodo, būtų neteisinga sužinojus, kad vienas iš tų teroristų atvyko kartu su migrantais, sakyti: pasistatykime sienas, ir nebus teroro.

G.JAKAVONIS: Bet kitos valstybės būtent taip ir elgiasi.

J.OLEKAS: Aš išsakau savo nuomonę. Tie kiti septyni ar aštuoni teroristai, surengę išpuolius Paryžiuje, neatvyko su dabartiniais migrantais. Vadinasi, yra pakankamas pagrindas net ir gimstantiems Europoje žmonėms nueiti ideologiniu terorizmo keliu.

Prisiminkime savo tautos istoriją. Po Antrojo pasaulinio karo nemažai mūsų žmonių traukėsi į Vokietiją, JAV. Tai ar vakariečiai jų turėjo neįsileisti? Taip, kai kurie pabėgėliai gal yra ekonominiai migrantai. Mūsų pareiga yra užkardyti ekonominių migrantų srautą ir dėti visas pastangas, kad čia būtų kuo mažesnė tikimybė prasiskverbti teroristinių organizacijų nariams. Tam dirba žinybos, vyksta tarptautinis keitimasis informacija. Bet bandymas izoliuotis ir visus pabėgėlius laikyti viename židinyje, manau, provokuotų dar didesnį teroristų gretų augimą.

Lietuvoje gal tokių atvejų nėra buvę arba jų būta pavienių, bet girdėjome, kad iš Latvijos buvo nuvykę į Siriją žmonių. O Europoje tokių apskritai nemažai. Jie gimė Europoje, bet važiavo į islamo teroristų židinius ir grįžo čia vykdyti savo darbų. Paryžiaus teroro aktų pagrindinis įtariamas organizatorius būtent taip ir gyveno.

Mums gal atrodo, kad apsimūriję sienomis apsisaugosime. Bet taip tikrai nebus. Aš manau, yra kitų priemonių - tai žvalgyba, užkardymas.

A.SADECKAS: Dėl tarnybų atsakomybės už teroro įvykius Paryžiuje visa Vakarų civilizacija taip klausimo nekelia. Niekam net nekyla mintis pareikalauti atsakomybės iš tarnybų vadovų ar atstatydinti ministrus. Tik Lietuva mano, kad ji vadovaujasi vakarietiškais principais atstatydindama ministrus.

Terorizmo ideologija siekia įbauginti visuomenę. Šaudyti civilius gyventojus yra žiauru, nežmoniška, bet tai daroma siekiant mus parklupdyti. Tai, ką dabar matome Briuselyje, Paryžiuje, liudija, kad iš dalies jų tikslas yra pasiektas. Ir būkime realistai vertindami, kad žvalgybos darbas - neefektyvus... Tie, kurie bent kiek supranta apie specialiųjų tarnybų darbą, žino, kad jis nėra toks paprastas, kaip mums atrodo. Teroristai - tai žmonės, kurie savęs neatskleidžia. Pažinojusieji teroristus paryžiečiai papasakojo, kad jie atrodė „geručiai“. „Na, kaip jis galėjo žudyti žmones? Jis juk su kaimynais sveikinosi...“ Įsivaizduokite: jei sveikinasi su kaimynais, manoma, kad jis - labai geras žmogus. Ir pas mus manoma taip pat, pasiklausykite, kai kalbame apie nusikalstamų grupuočių lyderius. Todėl nėra taip paprasta atskleisti žmones, kurie yra infiltruoti.

Dabar galime kalbėti apie technologijas, apie kontaktų per telekomunikacijas sekimą, bet neverta turėti iliuzijų, kad dėl to galime užkirsti kelią terorizmui. Tai naivu. Negalima manyti, kad tai bus šimtu procentų veiksminga. Prancūzijos pareigūnai informavo, kad iki tol užkirto kelią daugiau nei dešimčiai teroro aktų, bet vienas iš visų vis dėlto įvyko.

Jei laikytume terorizmu Kražių įvykius, visi juk žinojo apie tą žmogų, kad jis - girtuoklis. O jeigu jam į rankas patektų automatas? Ir jeigu jis būtų su juo atėjęs į bažnyčią? Aišku, reikia aktyvinti tarnybų darbą, keistis informacija, bet reikalingas ir žmonių budrumas, jie irgi galėtų padėti teisėsaugos institucijoms.

Dėl migrantų, manau, grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui tikrai padidėja. Turėtume atviriau apie galimus pavojus kalbėti. Na, duok Dieve, kad iš 1105 migrantų pas mus ateis vienas teroristas. Reikia būti labai naiviam, kad manytum, jog „Islamo valstybė“ nepasinaudos galimybe per migrantų srautą infiltruoti savų žmonių. Tam suprasti net nereikia specialaus išsilavinimo ir pasirengimo. Jeigu pas mus ateis 1105 žmonės, nereikia, kad iš jų 1000 būtų grupuočių nariai, užtenka penkių, kurie būtų linkę į terorizmą. Nežinia, ką jie gali padaryti.

Turime daugiau apie tai kalbėti su žmonėmis. Tai didins jų budrumą, atsakomybę. Negalima vien sakyti, kad viskas bus gerai. Mes gi nežinome, kaip bus.

G.JAKAVONIS: Iš kur pabėgėliai bėga? Iš Libijos. Ar mes bombardavome Libiją? Iš Sirijos bėga. O mes ten prikišom nagus? Ten veikia didžiosios valstybės, amerikiečiai ėmėsi veiksmų net be Jungtinių Tautų leidimo. Kodėl mes, maža tauta, turime srėbti jų užvirtą košę ir prisiimti tokias grėsmes?

Mes pabėgėliams jau planuojame siūlyti ir nemokamą mokslą, ir socialines garantijas... Ko tik jiems čia nežadėta. Ar nepersistengta?


A.PAULAUSKAS: Mes iš tikrųjų esame įtarūs pabėgėlių atžvilgiu, gal ir ne be pagrindo. Bet jeigu lenkai, mes, latviai sakysime, kad ne mes bombardavome tas šalis ir jūs patys imkite tuos pabėgėlius ir tvarkykitės, mūsų paklaus: „Kodėl jūs prašote pinigų įvairiems projektams?“ Kai esi kokioje nors organizacijoje, negali išsiskirti ir sakyti, kad ko nors nedarysi, bet jūs man duokite viską, ko man reikia.

Kai atplaukia pabėgėliai, 5 ar 10 tūkst. žmonių per dieną, ką daryti? Apsukti laivelį ir pasakyti, kad plauktų atgal? Aišku, tai didžiulis iššūkis. Kaip šie srautai bus paskirstyti, apgyvendinti, kada ir kokia tvarka jie bus grąžinti, manau, Europa pati apie tai dar galvoja. Mes neseniai svarstėme, ar Europos Komisija gali mums privalomai nustatyti pabėgėlių kvotas. Bet dabar iššūkis išties didelis. O graikai, italai tiesiog paima pirštų atspaudus, formaliai atlieka procedūras ir leidžia jiems toliau važiuoti į Vokietiją ar Švediją. Reikia aiškiai pasakyti, kad turi būti atlikta labai rimta patikra, laikomasi biometrinių duomenų nuskaitymo tvarkos. Jeigu žmogus išlipo Graikijoje ar Italijoje, jį galima praleisti toliau tik įsitikinus, kad tikrai bėga nuo karo, kad jo gyvybei gresia pavojus. Kitaip sakant, kad jis atitinka pabėgėlio statusą.

Mūsų Vyriausybė ir Vidaus reikalų ministerija jau yra patvirtinusios pabėgėlių atrankos taisykles. Man sakė, kad pabėgėlių stovyklose yra nedaug žmonių, ten nuvažiavus nelabai yra ką ir atsirinkti. Bet jeigu stengsimės priimti šeimas su vaikais, išvengsime tam tikrų pavojų. Aišku, visiškai grėsmių tikimybės atmesti negalima. Be to, jei pažvelgtume į dabartinius teroro aktus Europoje, juos daugiausia vykdo vietos gyventojai. Vadinasi, teroristams nelabai svarbu, iš kur atsirinkti - iš vietinių ar ką tik atvykusiųjų. Šiandien skaičiau įdomų straipsnį apie belgą, kuris gyvena musulmoniškame rajone. Jei tikėtume jo pasakojimu, ten tokių norinčių dalyvauti terorizmo veikloje yra daug. O po pastarųjų įvykių, sako, tame rajone net nemandagu kalbėti apie tai, kas įvyko Paryžiuje. Net vaikai mano, kad tų išpuolių vykdytojai - didvyriai. Tokioje terpėje labai lengva ieškoti savižudžių. Tad vien į pabėgėlius koncentruotis ir prieš juos nusiteikti būtų nehumaniška.

G.JAKAVONIS:
Vytautas karaimus atsivežė, o Gediminas žydus kvietė, kai mes patys priiminėjome sprendimus, o ne kas nors mums iš viršaus juos nuleisdavo, kaip yra šiuo atveju iš Briuselio.

S.PEČELIŪNAS: Nesate teisus, niekas mums sprendimų nenuleido. Mes svarstėme tas kvotas ir tai yra mūsų sprendimas priimti pabėgėlius. Mes galėjome atsisakyti kvotų, bet dabar gyvenimas visose srityse tiek susietas, kad kažko mes tada irgi neteksime, kai svarstys kokį nors mūsų klausimą, kad ir susijusį su saugumu.

Dėl musulmonų tikėjimo žmonių Lietuvoje tikrai nekyla jokių klausimų. Jų bendruomenės čia gyvena šimtmečius. Jie dažnu atveju yra dar didesni šalies patriotai nei kai kurie lietuviai. Lietuvoje visada buvo visos religijos toleruojamos. Svarbiausia buvo, koks yra žmogus. Visos pasaulio religijos nėra karingos, jos saugo gyvybę. Bet dabar mes kalbame apie ekstremistus, kurie prisidengia religija. Tai nėra tikrasis islamas, tai - apsimetėliai, teroristai. Taip ir vadinkime.

Terorizmas yra užkrečiama liga, kai jai sukuriama terpė. Europa iš dalies tą terpę ir sudarė, nes dabar jau teroru užsiima žmonės, gimę ir augę Europoje. Bet jie papuolė į atitinkamas socialines sąlygas. Jiems jau yra galimybių išvykti pasimokyti pas patyrusius teroristus ir grįžti atgal. Tai jauni vyrai, iki 30 metų, dar neturintys gyvenimo patirties, juos lengva apgauti, kuo nors sugundyti. Jie dar nevertina gyvybės.

Lietuvai priimti tūkstantį pabėgėlių nesunku, jeigu Europa gerai saugotų išorines sienas. Tačiau įsitikinome, kad taip nėra. Mes Lietuvoje tikrai rimtai saugome savo sienas, pasitelkdami techninę įrangą. Bet pietinė ES siena - tik ant popieriaus. Jeigu laiveliai gali dešimtimis tūkstančių plaukti, ar tai sienos apsauga? Šios problemos Europa dar neišsprendė.

O jei reikiamos apsaugos nėra, per jūrą patekusieji į krantą turi būti rimtai tikrinami, kad mes kiekvieną žmogų pažinotume. Iš kur ir kaip jis atvyko, kokie jo duomenys? Ir nesvarbu, kokį pasą jis paskui turės. Ar nusipirkęs, ar išduotą laikiną. Jei biometriniai duomenys susieti su tuo asmeniu, mes jį bet kada bet kur galėsime identifikuoti.

Apie pabėgėlių integraciją Lietuvoje irgi visokių kalbų būta, siūlyta juos apgyvendinti atskirai. Aš nepritariu, kad jie būtų grupuojami į getus. Turiu Ariogaloje kaimyną, kuris gimęs ir augęs Rusijoje, jo tėvas lietuvis grįžo čia ir atsivežė tą vaiką trejų ar ketverių metų. Jis per tris mėnesius puikiai kalbėjo lietuviškai, nes buvo lietuviškoje aplinkoje. Po pusės metų skambindamas mamai į Rusiją piktindavosi, kodėl ji nekalba lietuviškai, nes jis jau nelabai ką supranta. Tai ir yra integracija. Tegul eina į mūsų mokyklas, tegul eina į mūsų darželius. Tegul mūsų musulmonų bendruomenė juos globoja, jais rūpinasi ir stebi. Jie geriau pažįsta tos religijos žmones, žino, kur jie gali nukrypti nuo tam tikrų kanonų ir pasukti žalingu keliu.

Pastarieji įvykiai aiškiai parodė, kad mūsų visuomenė yra aktyvi. Jei reikia tarnyboms padėti, skambina, praneša, ką pastebi. Šį aktyvumą ir pasitikėjimą reikia didinti. Ir tada nebus čia tų pavojų. Teisingai buvo pasakyta: iš 1105 pabėgėlių užtenka vieno, kad kas nors atsitiktų. Ir nebūtinai jis turi būti iš tų pabėgėlių. Tai gali padaryti patys lietuviai. Kiek Lietuvoje bepročių turime, kuriems gali „stogas nuvažiuoti“? Lengviausia versti kaltę kitiems. Pradėkime nuo savęs, nuo savo vidaus tvarkytis.

A.SADECKAS:
Mes neatsakėme į vieną esminį klausimą. Visi girdėjome apie siekiantį įsikurti pasaulinį kalifatą, vyksta jaunų žmonių, kurie bėga nuo karo savo valstybėje, masinė migracija. Jei taip nutiktų Lietuvoje, ar mūsų jaunimas bėgtų nuo karo? Gal ministras nelabai suprastų, jei jie bėgtų nuo karo, nes turbūt turėtų kariauti?

Negi kas tiki, kad masinis migrantų antplūdis yra atsitiktinumas? Man buvo juokas klausytis, kai kalbėta, esą štai kalti tie, kurie tuos žmones valtimis plukdė. Tolygu būtų pasakyti, kad pagrindinis kontrabandos kaltininkas yra vairuotojas, kuris veža krovinį per sieną. Juk ne jis yra pagrindinis kaltininkas, o tas, kuris kontrabandą organizuoja. Jei suprantame, jog tai - organizuotas judėjimas, numanome ir tai, kad „Islamo valstybė“ ir kitos teroristinės organizacijos nėra naivios ir pasinaudos galimybe infiltruoti savo žmones į migrantų srautą.

Dabar sakoma, kad mūsų pietinės sienos - atviros. Bet juk tai iš pat pradžių buvo aišku. Buvo pasakyta „ateikit“, negi tik paskui paaiškėjo, kad ateina ne tik karo pabėgėliai? Kodėl vyrauja toksai trumparegiškas požiūris ir tik vėliau kalbama, jog mes kažko nepastebėjome? Negi sunku tai buvo pastebėti? Nesunku.

G.JAKAVONIS: Plūsta žmonės, kurių kaimynystėje, garbės žodis, nenorėčiau matyti gyvenančių. Ar Lietuva iš tiesų pasiruošusi juos priimti, ar imsimės papildomų priemonių, kad būtų saugiau?

J.OLEKAS: Pirmiausia pasakysiu, jog viskas nėra taip juoda ir balta, kad kas nors bėgtų tik nuo karo ar būtų organizuotas migracijos srautas. Čia yra daug atspalvių, daug srovių.

Tarp knygnešių buvo idealistų, kurie nešė ir saugojo žodį, o buvo ir tokių, kurie užsidirbdavo, nes atneštą knygą reikia ir parduoti... Kai kas nors bėga nuo karo, kiti sumąsto, kad galima užsidirbti. Girdėjome, kiek kainuoja pervežimas. O dar kas nors gal pamatė, kad Europoje net bedarbiui gyvenimas tuose uždaruose kvartaluose geresnis nei ten, kur šaudo.

Ar esame pasiruošę netikėtumams? Manau, tik maža dalimi pasiruošę. Turime dar daug ką daryti. Migrantų klausimu, man atrodo, jau padirbėta, bandant trumpinti izoliacinį laiką, kalbant su savivaldybėmis apie integraciją. Dėl terorizmo užkardymo, manau, turimi tam tikri žvalgybos duomenys, tam tikrą progresą daro ir policija, „Aras“, pasieniečiai. Bet, be abejo, galima dar daugiau padaryti.

S.PEČELIŪNAS: Nelyginkime esamos situacijos su mūsų pabėgėliais po Antrojo pasaulinio karo. Jie tiesiog negalėjo grįžti į Tėvynę, užtat važiavo į JAV, Australiją, nes čia būtų patekę į lagerį. Jei tikrai gerai panaudosime patikros sistemą ne tik viešiesiems ryšiams, bet realiai ją įgyvendinsime, jei mūsų žvalgyba ir Europos žvalgybos bendradarbiaus ir keisis informacija, jeigu mūsų žmonės supras, kad keleivių identifikavimas ir tų sąrašų turėjimas reikalingas ne pasipuikavimui, ne sekimui, bet kiekvieno ES piliečio saugumui, kad tai nėra jokia bėda ir joks žmogaus teisių pažeidimas, tada viskas stos į savo vietas. Ir tie patys teroristai, ieškodami naujų kovos būdų, pamatys, kad šitie resursai jau išsemti, kad jie jau nebegali lėktuvais skraidyti po Europą, negali traukiniais važinėti, nes perkant bilietą Europoje įrašoma pavardė to asmens, kuris bilietą perka. Taip mes susiaurinsime jų veikimo galimybes, o kartu padidinsime saugumą.

Mano požiūriu, visuomenė yra ta lazda su dviem galais. Žmonės nemėgsta specialiųjų tarnybų ir nenori, kad jos būtų matomos, trokšta, kad viskas būtų gerai joms lyg neegzistuojant. Bet taip nebūna. Jos turi būti parengtos, kad neatsitiktų taip, kaip davus žmonėms automatus ir neatnaujinus mokymų. Ir duonriekis peilis nemokančio su juo elgtis ir blogai nusiteikusio žmogaus rankose yra pats didžiausias ginklas.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s