Kas ir kiek dar keis pasaulio žemėlapį?

Pagrindinė pasaulio naujienų tema jau kelintą mėnesį išlieka įvykiai Ukrainoje. Atrodytų, vakariečiai smerkia Rusiją dėl Krymo prisijungimo, dėl „rūpesčio“ Rytų Ukraina. O tų pačių europiečių valdomos interneto duomenų paieškos programos savo žemėlapiuose Krymo pusiasalį jau nudažė Rusijos spalvomis. Kiek apskritai liks Ukrainos? Gal keisis, o gal nepastebimai jau pasikeitė ir likusio pasaulio valstybių sienos?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo svečiai Seimo narys Egidijus VAREIKIS, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, Londono valstybės valdymo instituto mokslinis bendradarbis Ignas STANKOVIČIUS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Ar valstybių sienos garantuotos visiems laikams?

E.VAREIKIS: Atsakymas: ne. Valstybės, kaip žinote, išnyksta, atsiranda. Istorija mena laikus, kai valstybių sienų išvis nebuvo. Jos nebuvo brėžiamos taip, kaip dabar, - pvz., senovės Egipto ar net graikų žemėlapiuose nėra taip, kad būtent šioje vietoje, šiuo metru baigiasi valstybė. Valstybės siena yra vienas iš politikos reiškinių, jis yra kintantis. Tačiau yra gana griežtos taisyklės, kaip valstybių sienos gali būti keičiamos, kaip negali. Jeigu jau šiandien kalbame apie Rusijos, Ukrainos reikalus, būtent sienos buvo bandomos keisti ne pagal taisykles.

O kas vyksta pasaulyje? Kaip sako ne vienas šalininkas ir ekspertas, - bandoma pakeisti esamą tvarką. Tvarką, kurią kitados nustatė Jungtinių Tautų Organizacija. Keliais žodžiais ją galima apibūdinti kaip demokratijos, žmogaus teisių, asmeninės laisvės ir valstybės, kaip politinio reiškinio, įtvirtinimą.

G.JAKAVONIS: Kosovo atveju vyko didelis smegenų plovimas, kad šitą valstybę reikia pripažinti. Tuo metu pirmą kartą pasigirdo, kad pripažindami šią valstybę tarptautiniu mastu atveriame Pandoros skrynią (Lietuvos Parlamentas, beje, Kosovą pripažino tik iš trečio karto). Rusija pareiškė, esą tai bus abejotinas pretekstas konfliktines teritorijas skelbti valstybėmis. Ką matome dabar, ar tai nėra pasekmė?

A.PAULAUSKAS: V.Putinas ir ieško analogijų savo veiksmams pateisinti. Cituoja Hagos teismus. Bando teigti, kad Kryme įvyko kažkas panašaus kaip Kosove. Bet mes turime aiškiai suvokti, kad posovietiniu periodu sienos ir valstybių teritorijos buvo griežtai apibrėžtos. Ir tarptautiniais, ir dvišaliais susitarimais. Ta pati Rusija yra įsipareigojusi saugoti Krymo suverenitetą, saugoti Ukrainos žemių vientisumą. Bandyti šiandien teisinti savo veiksmus Kosovo pavyzdžiu, manau, gana silpnas argumentas.

V.Putinas savo kalboje teigia, kad jis, rusakalbis, turi gelbėti rusakalbius nuo kažkokių pavojų, kylančių kitose šalyse. Kokią teritoriją tas gelbėjimas gali apimti, kur gelbėti gyvenančius rusakalbius? Kokia turi būti situacija, kad imtų gelbėti? Niekas apie tai nekalba. Čia tokia dar nuo carinių laikų gaji ideologinė samprata, kad rusakalbių gynimu galima pateisinti visokias invazijas, agresijas. Šiandien tai vertinu kaip akivaizdų agresijos aktą, pridengus savo veiksmus ir po to vykusią aneksiją visokiais neaiškiais žmogeliukais, kurie, akivaizdu, yra Rusijos kariuomenės kareiviai.

Visa tai neįvyko per vieną dieną. Matome, kad buvo sklandus scenarijus. Atsiranda įvairūs aksionovai ir kiti, kurie vadovauja taryboms, inicijuoja, atsiranda žmonės, kurie veržiasi į karinius dalinius. Kariniai daliniai blokuoti ten stovinčių rusų.

Kodėl taip įvyko? Rusija bando reabilituotis, išeiti į aukštesnę lygą ir žaisti geopolitinus žaidimus. Tą patį pasakė ir V.Putinas: esą dar prieš 15 metų mes buvome silpni, todėl taikstėmės, o dabar sukaupėme jėgų ir taikstytis nebenorime, demonstruojame savo jėgą ten, kur reikia ir kur nereikia.

Aš tai aiškinčiau kaip akivaizdų teritorijos atplėšimą, Ukrainos teritorijos. Kad ir kur būtų ta teritorija, šitaip niekas nedaro ir taip elgtis nedera.

G.JAKAVONIS: Bet jeigu mes būtume laikęsi 1973-iųjų Helsinkio susitarimo, iki šiol Lietuva, kaip valstybė, nebūtų buvusi...

E.VAREIKIS: Ten yra išlyga.

I.STANKOVIČIUS: Dabar, kalbėdami apie pasaulį, mes sakome, kad yra taisyklės, pasaulio tvarka.  Yra aprašyta tvarka ir yra praktika. Tačiau norima tvarka nuo praktikos skiriasi. Kodėl ta tvarka reikalinga? Vystymuisi labai svarbus yra smurto nebuvimas ir stabilumas. Ne ekonominiame kontekste, nes tam tikra ekonominė įtampa skatina vystymąsi. Bet smurtas stabdo nacijų, tautų, šalių vystymąsi.

Mano įsitikinimu, visa žmonija, kaip sistema, veikia tik tada, kai matyti jos perspektyva, kai yra įvairių sistemos vystymosi alternatyvų. Turi būti subsistemos. Kas yra žmonijos subsistemos? Tai atskiros kultūros. Jeigu atskiros kultūros gali išlikti savimi ir išsaugoti savo identitetą, tai valstybės sienos, mano supratimu, nėra tiek svarbios. Bet jeigu situacija tokia, kad viena subsistema naikina kitą subsistemą, reikia turėti membraną, t.y. jas atskirti. Todėl atsiranda valstybės sienos.

Kosovas nelygintinas su Krymu. Kosove vyko žudymas. Gal buvo pasirinktas ne pats geriausias variantas, bet žudynes reikėjo stabdyti. Taigi šitoks sprendimas stabdyti žudynes, t.y. pastatyti membraną, manau, turėjo tam tikrą prasmę.

Kryme visai kita situacija. Kryme jokių žudynių nevyko. Tiesiog pasireiškia sena rusų žemių surinkimo idėja, apie kurią dabar V.Putinas kalba. Krymo užėmimo kontekstas visai kitas. Aš sutinku su tuo, kad įvykdyta karinė invazija sulaužant įsipareigojimus. Turėjo būti referendumas. Aišku, yra ten apie ką kalbėti. Bet kuo čia dėti kariai, kariuomenės įvedimas. Tai ir įrodo, kad siūta baltais siūlais. Karine jėga atimtas Krymas iš Ukrainos. Kaip Ukraina Krymą gavo - kita istorija, totorių kita istorija. Bet rusai pasiėmė Krymą, nes iš Krymo karinės jėgos projekcija į patį Juodosios jūros regioną labai puiki. Gera strateginė vieta.

R.PAULAUSKAS: Pasižiūrėkime į pastarąjį šimtą metų ir į valstybių sienas. Nekalbėsiu apie arabų pasaulį. Pasižiūrėkime į Europą. Lygiai prieš šimtą metų prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas fundamentaliai perpaišė sienas. Neliko tiek Austrijos-Vengrijos, tiek Rusijos imperijos. Atsirado naujos valstybės. Lietuva, Baltarusija, Ukraina, Lenkija. Teisingiau, Lietuva atkūrė savo valstybę, o Latvija, Estija atsirado kaip išvis naujos valstybės. Taigi sienos Europoje prieš šimtą metų visiškai pasikeitė.

Praėjo 20 metų – Antrasis pasaulinis karas. Ir vėl Europos sienos yra perpaišomos. Lenkija gauna didžiulį gabalą Vokietijos ir kt. Toliau. Byra Tarybų Sąjunga. Neliko Čekoslovakijos, atsirado Čekija ir Slovakija. Ir jie be jokio kraujo sugebėjo pasidalyti, niekas nieko nežudė. Nenorėjo čekai su slovakais kartu gyventi. Tai skirtingo mentaliteto žmonės, jų visiškai skirtingas savęs suvokimas, bet jie pasidalijo taikiai.

O štai Jugoslavijoje buvo labai daug kraujo, labai daug tarpusavio žudynių, bet reikia neužmiršti, kad Jugoslavijai subyrėti labai padėjo kai kurios Vakarų šalys, aš jau nekalbu apie paskui vykusį Serbijos bombardavimą. Kaip tik dabar mes minime penkiolika metų, kada buvo pradėtas Serbijos bombardavimas - nei iš šio, nei iš to, vidury Europos buvo subombarduoti gražūs Jugoslavijos miestai, Serbijos konkrečiai miestai.

I.STANKOVIČIUS: NATO penkiasdešimtmečio proga.

R.PAULAUSKAS: Taip, NATO penkiasdešimtmečio proga jie parodė, ką jie gali. Toliau. Buvo dvi valstybės, Vokietijos Demokratinė Respublika ir Vokietijos Federacinė Respublika. Po Antrojo  pasaulinio karo tauta buvo suskaldyta į dvi dalis. Vokiečiai norėjo susivienyti, ir nors buvo didžiulis prancūzų ir anglų prieštaravimas, atvirai išsakytas Margaret Tečer (Margaret Thatcher) ir Fransua Miterano (Francois Mitterrand), bet Vokietija susivienijo, taip pakeisdama ir čia sienas.

I.STANKOVIČIUS: Nes pritarė Michailas Gorbačiovas.

R.PAULAUSKAS: Kadangi M.Gorbačiovas pritarė, taip. Nors yra įvairių versijų, kaip ten buvo.

Taigi šimtas metų valstybei yra labai trumpas laikotarpis. Sienos paišomos ir perpaišomos. Dabar pažvelkime į netolimą ateitį. Katalonija ruošiasi referendumui ir išėjimui iš Ispanijos sudėties. Katalonijoje gyvena tie patys žmonės ir jie kalba ta pačia kalba, kuria kalba Prancūzijos Provanso žmonės. Taigi dar neaišku, kaip reaguos prancūzų Provansas, kai Katalonija gaus savo nepriklausomybę. Toliau yra baskai. Irgi dalis gyvena Prancūzijoje, dalis gyvena Ispanijoje. Pažvelkime į tą pačią Prancūziją. Pas mus visiškai nežinomas dalykas, kad, pavyzdžiui, bretonai Prancūzijoje turi minčių gyventi nepriklausomai ir vaikšto su savo vėliavomis.

Vyko referendumas dėl atsiskyrimo Italijos Veneto regione, Venecijoje. Apskritai Šiaurės Italija visą laiką kelia klausimą, kad reikėtų atsiskirti nuo pietų dalies. Toliau yra Sardinijos, Korsikos salų klausimas, Grenlandijos klausimas, Kipro klausimas, taigi sienos nuolat kinta, ir panašu, kad kis toliau.

Tad šitas Ukrainos ir Rusijos konflikto metu dabar atsiradęs Krymo klausimas yra tik maža pasaulinio konteksto ir Europinio konteksto dalis. Galime mes jo nematyti, galime užsimerkti arba matyti tik vieną pusę, tą, apie kurią mes girdime iš Lietuvos propagandinių šaltinių, bet pasaulinis ir europinis kontekstas yra štai toks.

E.VAREIKIS: Jeigu mes kalbame apie Rusijos ir Ukrainos kontekstą, tai yra ne draugiškas sienų keitimas, kokių pasaulio istorijoje buvo, tai yra ne dviejų šalių konfliktas, bet tai yra vienos šalies agresija prieš kitą šalį. Pretekstas, aišku, yra labai nerimtas. Nėra tokios sąvokos kaip „rusakalbis“. Aš lankydamasis šalyse, kuriose žmonės nemoka angliškai, pavyzdžiui, Kazachijoje ar Kirgizijoje, irgi tampu rusakalbiu.

Vadinasi, argumentas yra nerimtas, tai yra ne konfliktas, o vienos šalies agresija prieš kitą šalį. Ar gali tai sukelti didesnių konfliktų? Aišku, kad gali, ir tai priklauso nuo to, kaip regionas ar pasaulis į šią situaciją reaguos.

G.JAKAVONIS: Žvelgiant į ukrainiečių veiksmus Kryme, tiek kariškių, tiek civilių, į jų nesipriešinimą, man atrodo, kad jiems trūksta savigarbos. Kažkas vis dėlto ten ne taip, kad jie taip negina savo žemės, savo valstybės, ir kažkas turbūt mums nepasakoma iki galo. Lietuva, man atrodo, gintųsi, aš bent jau noriu tuo tikėti. Negi viskas būtų atiduota be jokio kraujo lašo?

A.PAULAUSKAS: Aš lygiai taip pat sau užduodu klausimą. Pačioje konflikto pradžioje aš maniau, kad čia tik sutrikimas, gal kažkokių situacijų nesuvokimas, bet pasipriešinimas tikrai bus. Ir kai po tokių karinių kalbų virš laivų pradėjo kilti Rusijos vėliavos, kai jų admirolai pradėjo priesaikas duoti Rusijos kariuomenei, na, man tai panašu į demoralizavimą visos karinės grupuotės, kuri buvo Kryme, ir susitaikymą su tuo, kas įvyko. Galbūt tai centrinės valdžios sutrikimas ir konkrečių instrukcijų nedavimas. Manau, kad ta situacija, kuri įvyko, ne man vienam kėlė klausimą, kodėl nebuvo priešinamasi. Turbūt reikia ieškoti giliau atsakymo, kas ten vyko, nes pasiduota buvo be šūvio. Visa ta grupuotė pasidavė, didžioji dauguma perėjo į rusų pusę.

I.STANKOVIČIUS: Reikia atsitraukti atgal, kad suprastume situaciją. Kai Vokietija pralaimėjo  Pirmajame pasauliniame kare, joje gimė revanšizmas. Jis sulaukė didelio palaikymo šalyje, buvo kalbama, kad Vokietija atstatinėjama, „kyla nuo kelių“. Labai panaši situacija susidarė po Tarybų Sąjungos griuvimo. Visgi daugelio rusų sąmonėje išliko didelė dalis tarybinio mentaliteto. Kalbama, kad Rusija buvo paklupdyta ant kelių, kad Tarybų Sąjungos suirimas yra tragedija. Vėl prasideda revanšas, atstatymas.

Kai Viktoras Janukovyčius nepasirašė sutarties su Europos Sąjunga, tai nesutapo su ukrainiečių norais, bent jau dalies ukrainiečių. Ukrainoje prasidėjo triukšmas.

 V.Putinas suprato, kad privalo sulaikyti tą Ukrainos vakarėjimą. NATO ir Europos Sąjunga nepriimtina Rusijai, nes jos gali taip paveikti ir pačią Rusiją, kad jos dabartinis režimas gali nueiti į istoriją, į praeitį. V.Putinui reikėjo imtis staigių priemonių, nes po to jau galėjo būti per vėlu. Europos sėkmės pavyzdys Ukrainoje, mano manymu, būtų tapęs tikra bomba Rusijos režimui.

O Krymo Ukraina nevaldė. 2006 metais, būdamas NATO ekspertų grupės vadovu, dirbau Ukrainoje. Tuo metu Ukrainai padėjome vykdyti karinę reformą. Kryme vykdavo konferencijos, tekdavo važiuojant traukiniu šnekučiuotis su Krymo saugumo galvomis. Jie sakydavo: mes Krymo nevaldome, ten rusai savo košę verda, džiaugiamės, kad totoriai neutralūs ir galbūt pradės palaikyti mus.

Ten buvęs laivynas - tai tarybinis laivynas, kurį pasidalijo iš to paties katilo išėjusios šalys, o tarp kariškių išliko asmeniniai ryšiai. Tiesa, tuo metu laivyno būklė buvo labai prasta. Kryme buvo daug rusiško elemento, kuris buvo nuolat veikiamas. Žiūrėkite, kas tapo jų vadu - iš kriminalinio pasaulio atėjęs veikėjas, pravarde Goblinas. Parenkami tokie veikėjai, jais remiamasi ir laukiama tinkamo momento.

Aišku, operacija, mano galva, buvo tikrai gerai suplanuota. Kariai perrengti, antsiuvai nudraskyti ir, matyt, vengta kraujo praliejimo, nes ką tu ten šaudysi? Tuos pačius rusakalbius, kurie ten yra? Ir jeigu Ukraina būtų pasiryžusi pasipriešinti, ten galėjo būti surengtas tik savižudiškas aktas, pademonstruojant, kad vyksta agresija. Na, bet neatsirado pasiryžėlių numirti. Kaip ir okupuojant Lietuvą, kai po Tarybų Sąjungos ultimatumo politinė valdžia nėrė į krūmus, o kai kurių kariuomenės vadų elgesyje buvo pamatyta išdavystės elementų. Ir Ukrainoje tas pats buvo. Niekas nepanoro duoti įsakymo ir prisiimti atsakomybės dėl pralieto kraujo. Jeigu Ukraina pralaimėtų, tie, kurie davė komandą, taptų nusikaltėliais. Valdžia nauja, sutrikusi, niekas nesiryžo prisiimti atsakomybės už mirtis, kurių nebūtų išvengta priešinantis, tad taip ir išėjo.

R.PAULAUSKAS: Man keista girdėti iš kai kurių kolegų, kad nesuprantama mums, kodėl ten niekas nesipriešino, nė šūvio neiššovė… Na, kolegos, argi jūs nežinote, kad Ukraina yra sudėtinė iš gabalų valstybė, kurioje, lygiai kaip čekai su slovakais, taip rytinė dalis nemėgsta vakarinės, o vakarinė dalis nemėgsta rytinės. Lygiai tas pats pasiskirstymas yra kariuomenėje ir užtat negalėjo būti jokio šaudymo, nes ten vienam tanke sėdi visiškai skirtingų pažiūrų žmonės.

A.PAULAUSKAS: Priesaiką visi davė.

R.PAULAUSKAS: Jie buvo davę dar Tarybų Sąjungoje, taigi priesaiką jie įpratę keisti. Bet štai yra iš gabalų sudėta valstybė, kurioje vieni kitų nemėgsta dešimtmečiais. Kiek egzistuoja Ukrainos valstybė, tiek jie vieni kitų nemėgsta. Ir tai yra objektyvus faktas. Dabar, esant šiam negatyviam pagrindui, atsitinka Maidanas. Žmonės ateina kovoti su oligarchais, su korupcija ir panašiai.

V.Janukovyčius opozicijai nusileidžia dėl visko, ko tik jie nori, galų gale vasario 21 dieną jis sutinka pasirašyti bet ką, kad tik būtų stabilizuota padėtis iš opozicijos pusės. Bet kas atsitinka? Snaiperiai, kurie šaudo į abi puses. Kurie sukelia papildomą konfliktą. Kas tie snaiperiai, šiandieną yra visokių versijų.

Galų gale dar iki šito vasario 21 dienos  pasirašymo, mes kažkodėl užmirštame, kad, sakykime, toks „Pravij sektor“, sukarinta organizacija, užiminėja pastatus. Kijevo centre yra užimami didžiuliai pastatai, jie ten gyvena mėnesių mėnesiais, apskritai vyksta valstybės chaotizavimas, o po vasario 21-osios ir po snaiperių vyksta valstybinis perversmas, ir valdžia yra šiandieną Ukrainos pusiau legali. Nes Aukščiausioji Rada posėdžiauja nelabai suprantamame kontekste, nes tie patys vyrukai iš „Pravij sektor“ stovi su automatais, nes jie dar anksčiau yra užgrobę karinius dalinius ir jau pasiėmė ginklus.

Ir kas šiandieną yra Ukrainoje? Yra ta pusiau legali valdžia, yra oligarchai. Vienus oligarchus pakeitė kiti oligarchai, šiandieną, pavyzdžiui, Dnepropetrovsko gubernatorius yra vienas iš turtingiausių Ukrainos žmonių. Tie nauji oligarchai, prieš kuriuos atseit stovėjo Maidane žmonės, šiandien turi savo privačias kariuomenes.

Kalbant apie Ukrainos perspektyvą, nes valstybė ir toliau dezorganizuojasi, kas šiandieną dar gresia Ukrainai? Bukovinos pasienyje stovi Rumunijos kariuomenė, ir Rumunijos spauda pilna svarstymų, ar jau dabar užpulti, ar dar palaukti ir pasiimti Bukoviną, o gal net ir Odesą. Toliau yra Užkarpatės vengrai, ir Vengrijos spauda taip pat yra pilna tokių svarstymų, ar jau dabar paimti Užkarpatę ir kiek jos paimti.

Toliau yra Lenkijos klausimas, Lenkijos pretenzijos į Lvovą, ir lenkų spauda yra pilna svarstymų, ką daryti, o kita vertus, be abejo, yra dar likę rusiškai kalbančių ir save laikančių rusais rytų Ukrainoje. Jeigu šiandieną ta Ukrainos valdžia neras būdų stabilizuoti padėtį, tai Ukrainos, kaip valstybės, neliks ir ji bus sudraskyta į gabalus, galbūt su kažkokia ten centrine Ukraina kaip Kijevu. Viskas. Tokios perspektyvos.

G.JAKAVONIS: Lietuvoje yra Vilniaus kraštas, yra Klaipėdos kraštas. Jau buvo provokacinių bandymų. Kuo gali Lietuvai atsiliepti tie sienų perbraižymai?

E.VAREIKIS: Pirmiausia būkime teisingi. Kad ir kokia būtų bloga Ukrainos valdžia, kokie ten chuliganai ir, kaip minėta, kriminaliniai elementai joje būtų, tai jokiu būdu nepateisina Rusijos, kad aš imu ir užgrobiu Krymą, todėl, kad man nepatinka Ukrainos valdžia. Lygiai taip pat galima būtų pateisinti 1940-ųjų Lietuvos okupaciją, kai Sovietų Sąjunga iškėlė Lietuvai ultimatumą: jūs pakeiskite vyriausybę, nes ji mums nepatinka. Tokio dalyko jokia tarptautinė teisė nepateisins.

Ukraina savo vidaus reikalus, kas ten nusikaltėlis, tegu išsiaiškina pati, bet tai neduoda jokio pagrindo nei Rusijai, nei kam kitam Ukrainos grobti. O tos šnekos, kad vengrai ar rumunai kažką ten ketina pulti, tai jūs atsiverskite lietuvių spaudą. Aš rasiu bent penkis laikraščius Lietuvoje, kurie rašo, kad Karaliaučių reikia atsiimt. Ten turbūt tokio paties rimtumo tekstai.

Lietuva yra ES ir NATO valstybė greta tokių šalių kaip Lenkija, Vengrija, Vokietija ir t.t. Ar Rusija gali šiandien vykdyti agresiją prieš NATO valstybę? Na, aišku, bepročiai viską gali. Bet jeigu bent kiek proto dar yra, tai didelės tiesioginės agresijos galimybės aš nematau. Destabilizuoti padėtį mūsų šalyje Rusija tikrai nori, tai yra akivaizdu. Nori ir tą daro.

A. PAULAUSKAS: Galiu labai atsakingai pareikšti, kad nei Europos, nei NATO šalys Ukrainos nepuls ir nesidalys. Šis teiginys yra visiškai beprasmis ir galime susitikti po metų, po dvejų, ir pasižiūrėti, kas iš mūsų buvo teisus. Sutinku, kad šiandien turbūt tiesioginės karinės grėsmės Lietuvai nėra, bet bus informaciniai karai, bus kibernetiniai, gali būti įvairių sankcijų ekonominėje srityje, energetinių resursų trukdžių. Visko gali būti, ir mes turime tam rimtai ruoštis.

R.PAULAUSKAS: Mes visą laiką matome tą Rusijos grėsmę, šiuo metu iš viso iki isterijos iškelta ta grėsmė, o 1939 metais kovo mėnesį sulaukėme Vokietijos ultimatumo ir atidavėme Klaipėdos kraštą vokiečiams. Bet kažkodėl šito mes neprisimename, iš Vokietijos gi jokios grėsmės negali būti. Iš Lenkijos, kuri niekaip neužmiršta Vilniaus krašto, grėsmės irgi kažkaip negali būt.

Konfliktas tarp anglosaksų ir BRICS šalių jau vyksta. Jis vyksta tolimose prieigose, Sirijoje, Libijoje ir t.t., ir šiandieną priartėjo prie pat vienos iš BRICS šalių sienos. Jis atėjo į Ukrainą, ir anglosaksai yra suinteresuoti to konflikto didinimu. Objektyviai tas konfliktas jiems yra reikalingas, nes paskui nukreipę tą konfliktą į Rusiją jie laimėtų tam tikrų strateginių dalykų.

NATO, be abejo, neateis ukrainiečiams padėti, bet mūsų rankomis - lenkų, ukrainiečių, lietuvių, rumunus ten dar ruošiasi įtraukti - pažarstyti žarijas bus bandoma. Ir lietuviai yra pirmieji entuziastai šiame procese. Kažkodėl latviai ir estai tyli, suomiai apskritai nesikiša į tą konfliktą. Pavojus yra va čia, jeigu tą konfliktą anglosaksams pavyks įskelti Ukrainoje. Juk ir tie sukarinti daliniai, pavyzdžiui, tas „Pravij sektor“, buvo ruošiami už kažkieno pinigus, ir labai didelius, dešimtmečiais. Ir jie dar turės atlikti savo vaidmenį, Ukrainoje viskas nesibaigs ramiai.

Jeigu Lietuva nori tapti konfrontuojančia šalimi šiame anglosaksų ir BRICS šalių konflikte, tai ji turi būti pasiruošusi gauti atgal. O jeigu tu stengsies neįsivelti į ne savo karą, o karas yra ne mūsų, tai tada turi šansą išvengti atsakomojo smūgio.

Pirmiausia reikia blaiviai žiūrėti į pasaulį, į save, ir matyti konflikto esmę. O dabar rėkia, kad Kryme taikus referendumas yra blogai. O kai Amerika subombarduoja Libiją, Jugoslaviją - ne, viskas gerai, tarptautinė teisė veikia. Tarptautinė teisė jau seniai neveikia. Ir tik nuo mūsų sąmoningumo ir išmintingumo priklausys, kaip mes išsilaikysim šiame dideliame geopolitiniame konflikte, kuris jau atėjo į pasaulį, ir ne tik į Lietuvą.